G. Paluckas: man nuoširdžiai atsibodo kalbėti apie koaliciją

Lietuva

Remigijus Žemaitaitis, Gintautas Paluckas. ELTA / Andrius Ufartas

Saulius JakučionisŠaltinis: BNS.LT

350480

Premjeras Gintautas Paluckas sako, kad jam nuoširdžiai atsibodo kalbėti apie valdančiosios koalicijos stabilumą, o su „aušriečių“ lyderiu Remigijumi Žemaitaičiu jis randa bendrą kalbą.

„Atsibodo. Sakau nuoširdžiai. Man tikrai atsibodo kalbėti koalicijos tema, nes, kaip ir minėjau, visi turi tam tikrus savo strateginius partinius planus, kaip komunikuoti, kaip varžytis. Galų gale, politika yra varžymosi laukas, ringas“, – interviu BNS sakė G. Paluckas.

Jis teigė vidinę konkurenciją pateisinantis net koalicijos viduje, todėl nenori riboti tarp partnerių kylančių apsižodžiavimų.

„Visi turi planų, ruošiasi kitiems rinkimams, turi individualių politinių užmojų. Tai yra normalu. Apie tai nuolat diskutuoti, vadinasi, vogti laiką iš sprendimų priėmimo ar kokybiškos diskusijos svarstant svarbius klausimus“, – kalbėjo premjeras.

G. Paluckas sakė sugebantis rasti bendrą kalbą ir priimti bendrus sprendimus su koalicijos partneriu R. Žemaitaičiu. Anot jo, tai lemia „pagarba žmogui ir jo argumentacijai“.

Kitos interviu temos:

* 100 Vyriausybės dienų;

* Tikėjosi atsiprašymo iš „Ignitis“ dėl nepavykusių investicijų ir sako, kad įmonė turės prisiimti atsakomybę;

* Pagrindinis tikslas – subalansuoti „emocijų audras“ ir sugebėti susodinti politikus prie bendro stalo;

* Seime nėra nė vieno politiko, dirbančio Rusijai ar Baltarusijai;

* Prezidentas turi teisę į nuomonę, bet koalicijos formuojamos Seime;

* Nebūtų efektyvu, jeigu partijai ir Vyriausybei vadovautų skirtingi žmonės;

* Pritaria trečiam 25 proc. GPM tarifui, neatmeta apmokestinti ne tik cukruotų gėrimų, bet ir konditerijos;

* Vyriausybė ieško būdų padėti mažoms maitinimo įstaigoms;

* JAV neatsisakys branduolinio skėčio dėl rizikos išplisti šiam ginklui;

* 5–6 proc. BVP gynybai bus kitų metų biudžeto projekte;

* Svarsto atsisakyti ministerijų miestelio projekto;

* Gynybos holdingas iš pradžių bus kuriamas „Epso-G“ pagrindu.

– Kad jau penktadienį kalbamės, tai prisiminiau gandą, kad Remigijus Žemaitaitis yra svečias Vyriausybėje penktadieniais. Ar tai tiesa, kad susitinkat penktadieniais aptarti klausimų?

– Nėra kokio nors nusistovėjusio ar fiksuoto grafiko, bet stengiamės su visais koalicijos partneriais (bendrauti – BNS). Turiu galvoje, tiek su Sauliumi Skverneliu arba pasiskambiname, arba Seime susitinkame, o R. Žemaitaitis užsuka į Vyriausybę. Tai dažnai tai būna ir penktadienį, bet tai nėra išskirtinė ar ypatinga diena.

– Šiandien buvo ar bus?

– Ne, šiandien nebuvo, nes vakar mes matėmės Seime.

– Galime pradėti šį interviu ir nuo „Kas geresnio, premjere?“ tipo klausimo. Po savaitės sueis šimtas jūsų Vyriausybės dienų. Galite vieną, du esminius darbus, kuriais didžiuojatės, pasakyti jau šiandien?

– Vienas, du gal mažoka, nes tų darbų yra nuveikta, kurie turi jau realų poveikį arba turės. Na, sakykime, vienas iš tų, apie ką mes čia dabar ginčijamės ir kvailai ginčijamės, tai, pavyzdžiui, gynyba. Šita Vyriausybė arba šita koalicija sugebėjo gynybos finansavimą užtikrinti 4 proc. bendrojo vidaus produkto lygyje šiemet. Tai yra tikrai labai stiprus ir ženklus žingsnis, kas leidžia, beje, ne tik užtikrinti visus suplanuotus gynybos poreikius ir įsigijimus, bet ir paspartinti juos. Tai yra trumpinti terminus tiek divizijos įkūrimo arba kai kurios ginkluotės įsigijimo.

Kitas dalykas, dėl ko tikrai džiaugiuosi, kad kova su biurokratija jau duoda tam tikrų vaisių. Pavyzdžiui, yra gaminančių vartotojų atsinaujinančios energetikos paramos programa, tai yra kai įsirengi saulės elektrinę ant stogo ir gali gauti už tai kompensaciją, pateikęs paraišką. Paprastai toms paraiškoms įvertinti reikėjo 120 dienų. Net sunku suvokti, kodėl, bet buvo tokia tvarka. Dabar iš esmės sugebėta padaryti, kad pirmoji dalis tų paraiškų būtų apdorota per 16 dienų. Tai tiesiog parodo, koks yra resursas mažinti tą biurokratinę naštą mažinime, neminėsiu daugybės kitų pavyzdžių.

Švietimo sistemoje lygiai taip pat. Ginčijamės labai kvailai dėl regionų gimnazijų likimo, užsistatėme tvoras, išsitraukėme ietis, kad reikės uždarinėti. Bet per šiuos tris mėnesius pavyko suderinti ir išspręsti tą mažų klasių klausimą, kaip prie jų finansavimo prisideda savivaldybė tiek pat, kiek valstybė, kad išlaikytume tų regioninių gimnazijų tinklą.

– O ar per šitas 100 dienų buvo jus kas nors išvedęs iš kantrybės?

– Reikia pagalvoti. Šiaip man nebūdinga išeiti iš kantrybės, nes paprastai stengiuosi, net ir susidūręs su problemomis, jas įvertinti, pasižiūrėti, kieno tai „nuopelnas“, bet galiu pasakyti vieną dalyką, kuris mane gal ne tiek pribloškė, kiek suerzino. Tai yra vėjo jėgainių jūroje projektai.

Kai mūsų valstybės valdoma įmonė „Ignitis“ užuot prisiėmusi atsakomybę ar pasakiusi: „žiūrėkite, prisiėmėme riziką, bet ta rizika nepasiteisino, išleidom 50 milijonų eurų, ir dabar negalime pastatyti to vėjo parko, kurį įsipareigojome pastatyti, ir atidedame tai neapibrėžtam laikotarpiui, penkeriems metams“... Na, jeigu bent jau būtų viešas „atsiprašau“, aš suprasčiau, bet dabar tiesiog yra pranešimas rinkai, kad „kažkada jį galbūt statysime, galbūt ne, galbūt dalyvausime antrajame konkurse, galbūt ne“.

Ir, beje, tai ne pirmas kartas. Priminsiu, kad su dujų kainomis, su dujų įsigijimais taip pat buvo praleistas laikas, buvo prisiimta rizika, ir aš matau, kad tai jau tai tapo keista įprasta praktika, ir labai bloga praktika. Tą tą praktiką teks keisti ir kažkas turės prisiimti atsakomybę.

– Apie tai pakalbėsime vėliau. Kad jums nebūdinga išeiti iš kantrybės, pastebėjome per šias 100 dienų. Spėjote ir kaip raminamasis balsas pagarsėti, ir oponentai tai truputį pašiepė. Bet, žinote, apie pernelyg ramius ir emocijas valdančius žmones kartais sakoma, kad jie linkę sprogti, kai prisikaupia per daug, ir tada jau visas praeities nuoskaudas išlieja. Ar kada nors taip ir nenutiks?

– Ne, aš nuoskaudų nenešioju, pykčio ir pagiežos tikrai kaip akmenų nesirenku, nes tai tik apsunkina ir tikrai neveda į priekį. Suprantu, kad politikoje visada kantrybė yra dorybė, nes turime skirtingus būdo bruožus, turime skirtingas visokias partines strategijas. Matome ir koalicijoje, kai koalicijos partneriai viešai pešasi ar apsižodžiuoja, ar net ir kokius nors pasiūlymus žeria, bet mano interesas ir pagrindinis tikslas yra sugebėti susodinti visus prie stalo, kad priimtume sprendimus. Visa kita yra kaip, nežinau, tam tikras politinis teatras, kuriame mes turime vaidmenis, esame personažai, ir visi tą vaidmenį atlieka taip gerai, kaip moka. Bet dienos pabaigoje svarbiausia, kas buvo padaryta ir kokį efektą tai duoda žmonėms. Tam mus ir renka, tam mes ir dirbam.

– Tai koks jūsų vaidmuo? Koks jūsų personažas?

– Mano pagrindinis vaidmuo yra sugebėti subalansuoti visas tikras ar menamas emocijų audras ir koalicijoje, ir už koalicijos ribų, ir sugebėti susodinti prie vieno stalo, priimti tuos sprendimus. Net jeigu nesėda kartais prie vieno stalo, tada daugiau pastangų reikia atskiroms iteracijoms paraleliai su vienais, su kitais. Bet čia ir yra politikos pagrindinis iššūkis ir uždavinys bet kuriam valstybės vadovui – pasiekti kompromisą, kai jo reikia valstybei. Šiandien aš tuos dalykus darau.

– Kalbant apie koaliciją, tikrai kartais atrodo, kad porų terapija užsiimate su kava ir pyragėliais. O jūs pats turite žmogų-politinį nuramintoją, su kuriuo galite nuoširdžiai pasišnekėti?

– Ne, aš stengiuosi nenešti niekam tų politinių peštynių ar išgyvenimų, bet šeimoje mane supranta besąlygiškai.

– Tai žmonai pasiskundžiate?

– Nesiskundžiu, nekraunu, bet ji visada man tą begalinį pasitikėjimo kreditą duoda. Sako, kad mane supranta ir visada mane palaiko. Man praktiškai daugiau nieko nereikia. Dar turiu porą keturkojų: vienas triušis, vienas šuo, tie apskritai niekada dėl nieko neprieštarauja (juokiasi).

Beje, darbo namo nesinešu niekada, nesu sinchronizavęs pašto dėžučių. Tik kritiniu atveju, esu ir patarėjų komandą, ir ministrus informavęs, kad jeigu yra kas nors absoliučiai neišvengiama, skambintų. Jeigu ne, tai tada aš turiu ir galvą prasivėsinti, kad atėjęs į darbą galėčiau priimti sprendimus, o sprendimus aš priimu kas 30 minučių.

Tad reikia pailsėti. Kai kas rekomenduoja apskritai išlaikyti tą „aštuonių, aštuonių ir aštuonių“ santykį. Aš tą taisyklę pažeidžiu, bet vis tiek noriu skirti dalį gyvenimo man maloniai veiklai ir šeimai.

– Tai savaitgaliai daugmaž ramūs?

– Stengiuosi, nors tai yra ganėtinai sudėtinga, nes vyksta paprastai savaitgaliais visokie renginiai, minėjimai. Bet jeigu kažkam ir atsisakau, tai tikiuosi, kad nesupyksta žmonės, nes ir valstybės vadovams būtina išlaikyti sveiką protą ir emocinę būseną.

– Pasakykite nuoširdžiai, o jums atsibodo kalbėti koalicijos tema?

– Atsibodo. Sakau nuoširdžiai. Man tikrai atsibodo kalbėti koalicijos tema, nes, kaip ir minėjau, visi turi tam tikrus savo strateginius partinius planus, kaip komunikuoti, kaip varžytis. Galų gale, politika yra varžymosi laukas, ringas.

– Tai net ir koalicijoje pateisinate vidinę konkurenciją?

– Net ir koalicijose. Visur yra tam tikra vidinė konkurencija ir tam tikros trajektorijos. Visi turi planų, ruošiasi kitiems rinkimams, turi individualių politinių užmojų. Tai yra normalu. Apie tai nuolat diskutuoti, vadinasi, vogti laiką iš sprendimų priėmimo ar kokybiškos diskusijos svarstant svarbius klausimus.

– Bet suprantate, kodėl visuomenėje kyla šitie klausimai? Ar jums tikrai jie atrodo tiek svetimi, kad net pavargote apie tai kalbėti?

– Tikrai suvokiu, kodėl mes nuolat diskutuojame, ir tikrai matau kai kuriais atvejais net ir atskiras visuomenės grupes, tam tikruose burbuluose ir tarpusavyje susipriešinančias. Vieni šventai tiki, kad šitoje koalicijoje nėra nieko doro ir gero daroma. Kiti atvirkščiai sako, kodėl neigiama demokratija iš principo, kai vieną partiją rėmė 250 tūkst., kitą 200 tūkst. trečią 120 tūkst. žmonių.

Galiu tikrai atsakingai pasakyti vieną dalyką. Nenoriu atskleisti slaptos informacijos, bet tarnybos atlieka savo darbą ir aiškiai konstatuoja: Seime nėra nė vieno Seimo nario, dirbančio priešiškoms šalims – Rusijai ir Baltarusijai. Tai konstatuota, ir faktas.

Antras dalykas, Lietuvoje tikrai nėra jokios reikšmingos penktos kolonos, prieš šalies interesus veikiančios visuomenės grupės ar politinės organizacijos. Tai irgi konstatuota tarnybų atliktais tyrimais.

Dėl mūsų pasaulėžiūros skirtumų, dėl mūsų nuomonių skirtumų galime peštis, kiek norime, bet kai susidedi faktus ant stalo, kokie tai bebūtų klausimai, diskusija tampa racionalesnė, nuosaikesnė ir rezultatyvesnė. Bet kol esame užrakinti burbuluose ir vyksta peštynės, man nieko kito nelieka, tik komentuoti, kad koalicija yra, balsai Seime yra.

– „Nemuno aušra“ Seime praėjusią savaitę nepalaikė nacionalinių sankcijų pratęsimo Rusijos ir Baltarusijos piliečiams.

– Yra įvairių niuansų, kai pradedame gilintis į tai, kas ir kodėl palaikė ir kokie argumentai yra. Reikia žiūrėti tiksliai: ar mes kaip koalicija buvome sutarę laikytis bendros pozicijos, ar tai yra laisvas balsavimas? Kad išsiskiria vienas ar kitas balsavimas, nematau nieko dramatiško.

Bet yra svarbūs klausimai, kaip, kur ir minėjau, balsai turės būti. Turime sulygti dėl mokesčių korekcijų, (...) turime sulygti dėl sudarymo žmonėms galimybių grįžti į visuomeninį (elektros – BNS) tiekimą ir turime sulygti dėl kaupimo pensijai antroje pakopoje pertvarkos. Visa kita, taip, yra svarbių klausimų, bet jie jau toks kaip papildinys labiau.

– Žmonėms, stebintiems politiką iš šono, ar iš toliau, ar iš arčiau, kad ir man yra nuoširdžiai neaišku, kaip žmonės randa kalbą su R. Žemaitaičiu. Ar jūs galite paaiškinti?

– Čia kažkoks mistifikuotas dalykas. Juk iš esmės tai tėra pagarba žmogui ir jo argumentacijai. Aš galiu pasakyti ne vieną atvejį, kai mes susirinkę, suėję su skirtingomis nuomonėmis, apsikeitę argumentais, dėję ant stalo dalykus, labai aiškiai išsiaiškinome, kas yra teisus ir kur yra racionalumai.

Kad ir dėl nekilnojamojo turto mokesčio pasiūlymo. Remigijus atėjo pas mane susirinkęs informaciją, sako: žiūrėkit, čia kažkas ne taip, nes siūloma skaičiuoti mokesčio kartelę nuo senų, dar 2021 metų mokestinių verčių. Tai čia yra jo teisingas indėlis.

– Tai dėl kartelės pakėlimo paskelbėte po pasitarimo su R. Žemaitaičiu?

– Taip. Tai kaip nesusikalbėsi, kai faktai ant stalo dedami. Lygiai taip pat, kalbant apie jūrų vėjo parkus. Iš pradžių Remigijus sakė, kad viskas čia blogai. Atėjome, pasišnekėjome, padėjome ant stalo faktus. Tvarkoje, pasirodo, gali koegzistuoti ir sausumos, ir jūriniai parkai. Pasirodo, iš tikrųjų galima to jūrinio parko vystymo naštos ant žmonių neperkelti.

Tad linkiu truputėlį daugiau pagarbos argumentams, nes kažkodėl padaryta prielaida, jog žmonės yra nesukalbami. Kiti žmonės sako, kad Saulius Skvernelis yra toks užsispyręs, jog su juo neįmanoma kalbėtis. Aš sakau, kad toli gražu ne su visais dalykais sutinku, ką abu kolegos šneka, tikrai kartais nesutinku ir su forma, ir su formatais, bet mūsų sutarimas pirmiausia reikalingas ne mums patiems, o žmonėms. Jeigu nesusitarsime ir negalėsime priimti sprendimų, kas tai darys už mus?

– Prezidentas yra pastiprinęs spaudimą, kritiką valdančiajai daugumai. Jaučiate tai?

– Prezidentas yra išsakęs savo nuomonę, ir tikrai nematau poreikio ją kartoti kiekvieną kartą praėjus mėnesiui, dviem ar trims. Prezidento nuomonę žinome, bet į koalicinius santykius mes prezidento tikrai neveliame. Tai yra parlamentinis formatas ir parlamente koalicijos tarpusavio santykius aiškinasi ir arba gyvena, arba negyvena, priklausomai nuo to, kokius sprendimus priima.

– Tai iš esmės siūlote prezidentui nesikišti?

– Prezidentas yra šalies vadovas. Jis turi savo nuomonę ir tam turi pilną teisę, bet dar kartą kartoju: koalicijos formuojamos Seime ir tai yra parlamentinės demokratijos vienas iš pagrindinių bruožų. Ir jos kiek turės valios ir noro, tiek ir dirbs.

– Ar santykius su prezidentu šiandien dar apibūdintumėte kaip medaus mėnesį?

– Medaus mėnesio sąvoka, sakyčiau, nėra labai tiksli, nes medaus mėnuo paprastai būna kulminacija, o po to prastėja, į rutiną eina. Mes pradėjome sklandžiai ir tęsiame sklandžiai. Tikrai puikiai sutariame. Prioritetai yra aiškūs, apibrėžti, dėl jų taip pat sutariame – tiek dėl gynybos, tiek dėl kitų klausimų. O visa kita technikos reikalas, kaip tuos dalykus realizuoti.

– Pabaigai apie koaliciją. Nėra taip, kad jūs su R. Žemaitaičiu esate susitarę vienas kito viešai nekritikuoti? Dabar gali atrodyti, kad vengiate piktesnį žodį pasakyti, sudrausminti, nes suprantate, jog R. Žemaitaitis nelabai priima kritiką ir gali atgręžti pyktį į jus.

– Nėra jokių išskirtinių susitarimų ar panašių dalykų, bet aš esu su Remigijumi ne kartą kalbėjęs ir išsakęs savo požiūrį. Mano galva, įžeidinėjimai, ties etikos riba esantys visokie apibūdinimų pasakymai ryšio nestiprina.

Esame suaugę žmonės ir kiekvienas turime savo politikos darymo būdą. Aš savo taisykles pirmiausia taikau sau, kitiems irgi rekomenduočiau pasverti žodžius, bet tai nėra prievolė, tai yra pasirinkimas.

– Socialdemokratų skyriai pirmadienį baigia kelti kandidatus į partijos pirmininkus. Ar turite atsakymą, ar dalyvausite rinkimuose?

– Pasakysiu, kai kėlimo procesas pasibaigs. Esu davęs sutikimą mane kelti kandidatu ir tikrai esu dėkingas už stiprų skyrių palaikymą.

– Ar buvote susitikęs su Mindaugu Sinkevičiumi po to, kai Aukščiausiasis Teismas nutraukė bylą jo atžvilgiu?

– Mes su Mindaugu esame bendravę per visą šitą teismų epopėją, ir kai buvo apkaltinamieji, ir kai atsirado išteisinamasis nuosprendis. Jokios takoskyros tarp mūsų nėra. Džiaugiuosi, kad regionuose auga naujų lyderių karta ir tai yra ne tik Mindaugas. Partijai nuo to bus tik geriau, ji bus stipresnė ir turės rimtas šaknis regionuose.

– Tai ar buvote susitikę nuo užpraėjusio trečiadienio?

– Šiuo metu nebuvome susitikę, bet esame suplanavę pasimatyt šią savaitę.

– Tarsitės su juo, kad jis nekeltų savo kandidatūros į partijos pirmininkus?

– Ne. Čia visi suaugę žmonės, politikai turi planų ir vizijų. Šiuo klausimu nėra apie ką diskutuoti.

– Kaip jums atrodo, ar reikia ministrui pirmininkui būti partijos pirmininku, ar nebūtina?

– Gali būti įvairių modelių, bet jeigu įvertinsime tiek „valstiečių“, tiek konservatorių patirtį, tai tas dviejų greičių arba dvigalvystės modelis nėra labai efektyvus. Visada bus tam tikrų iššūkių, už kuriuos atsakingas ministras pirmininkas arba koalicijos lyderis ir partijos vadovas. Kai kada tie dalykai gali prasilenkti ir tada tai suteikia progą politiniams oponentams sakyti, kad du svarbiausi žmonės partijoje mąsto skirtingai.

Dėl tam tikro stabilumo ir dėl valios konsolidavimo, nes galų gale bet kuri politinė organizacija irgi yra vertinama pagal savo gebėjimą įgyvendinti įsipareigojimus, manau, kad dvigalystės modelis nėra labai geras.

– Po tokio jūsų atsakymo akivaizdu, kad dalyvausite pirmininko rinkimuose.

– Nebėkime įvykiams už akių. Čia aš turiu savo nuomonę, bet, žinote, kai jau esi politikoj 25 metus, turi kartais suvokti ir suprasti, jog tai, ko nori, nebūtinai reikalauja aplinkybės. Jeigu griūsime tik į siaurus partinius interesus, tai tikrai neduos naudos Lietuvai.

– Pakalbėkime apie planuojamus pristatyti mokesčių pakeitimus. Dėl NT mokesčio, ar jau aišku, kokia bus apmokestinimo kartelė?

– Ne, dar neaišku. Kaip tik dabar diskutuojame, ir ne tik apie tarifus ar tam tikras ribas, bet ir poveikį žmonių finansams. Tai yra, kiek žmonės turėtų to mokesčio sumokėti per metus, ar tai būtų reikšminga jų pajamoms, ar nereikšminga, ar pakeliama, ar nepakeliama. Kai tą diskusiją baigsime, viešinsime galutinį siūlymą.

– Bet, suprantu, mokesčio visuotinumo principo vis dėlto laikysitės?

– Kai mokestis yra visuotinis, jis gali būti tikrai mažas. Turime žemės mokestį, jis yra visuotinis. Turi žemės sklypelį, ir jeigu savivaldybė tavęs nuo to mokesčio neatleido, tai ir susimoki tuos 11, 12 ar 50 eurų per metus. Vienam žmogui tai nėra reikšminga suma, bet tai reikšmingas pastiprinimas savivaldybių biudžetams, iš kurio galima vystyti ir tvarkyti infrastruktūrą, kuri irgi sutvarkyta didina to paties turto vertę.

– Bet kiek visuotinumas suderinamas su kairiąja politika? Gal vis dėlto reikėtų labiau apmokestinti brangių būstų savininkus, siekiant panašaus efekto biudžeto pajamoms?

– Čia jau kaip pažiūrėsi. Jeigu į nekilnojamąjį turtą apskritai žiūrėtume, kaip į prabangos dalyką, galėtume sakyti, kad turėtų tik brangaus turto savininkai mokėti. Bet būstas apskritai, nuosavybė, būstas yra žmogaus teisė turėti stogą virš galvos. Todėl apie šį mokestį kalbame kaip apie infrastruktūros mokestį, vystymo infrastruktūros mokestį. Kitaip tariant, tai, kas yra sumokama, turi grįžti į tą aplinką, aplinkos gerinimą ir to būsto vertės didinimą. Čia tokia logika.

O kalbant apie prabangų būstą, be abejo, brangaus turto yra, ir tas mokesčio tarifas jam ir galės būti didesnis. Čia ir atsiras to socialinio teisingumo aspektas.

– Jeigu jūsų pasiūlymas nesikeis, tarifo žirklės bus nuo 0,2 iki 2 procentų? Ar konkretų tarifą konkretaus būsto vertei numatysite įstatyme, ar paliksite teisę savivaldybėms pačioms nusispręsti?

– Jeigu kalbame apie komercinį NT, tai ir dabar savivaldybės turi teisę nustatyti, kaip naudojasi, kaip nesinaudoja. Bet kai kalbame apie buitinių vartotojų, individualių savininkų NT vienetus, tai tie tarifai įstatyme turės būti apibrėžti. Savivalda tik turės teisę į aplinkybių vertinimą ir gebėjimą atleisti nuo NT mokesčio arba atidėti jo mokėjimą tam tikrais atvejais.

– Ar pritariate svarstymams koalicijoje įvesti ne tik 20 ir 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifus, bet ir 25 proc. laiptelį tiems, kurie per metus uždirba daugiau nei 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU)?

– Pritariu, nes tų 120 VDU uždirbančių asmenų, bijau sumeluoti, tėra keli tūkstančiai Lietuvoje.

– Kalbant apie cukraus mokestį. Jis turbūt nerinks daug pajamų į biudžetą, o ir administravimas gali būti gana sudėtingas. Gal galite plačiau pakomentuoti jo poreikį?

– Tiesą pasakius, nėra sudėtingas administravimas, jeigu paimtume Didžiosios Britanijos modelį, kurį mes nagrinėjome. Pirmiausia kalbame apie cukruotų gėrimų, energetinių gėrimų apmokestinimą. Jeigu už butelį atsirastų papildomas 10 centų mokestis, tas gėrimas nebrangų dramatiškai, bet tai būtų reikšminga suma į biudžetą.

Vis dėlto šito mokesčio pagrindinis tikslas yra visuomenės sveikatos politikos formavimas – sveikos gyvensenos, sveikos mitybos ugdymas, įpročių keitimas. Tai yra viena geriausių investicijų, nes sveikesni žmonės reiškia mažesnę naštą sveikatos priežiūros sistemai, ilgesnį kokybišką gyvenimą. Galų gale, nuogąstaujame, kad mūsų jaunimas yra fiziškai nepasiruošęs tarnauti šauktiniais ir ginti tėvynės.

Jeigu taip maitinsimės, kaip dabar maitinamės, ir dar kartais užgėrinėsime energetiniais gėrimais, tai nėra negerai. Šitas mokestis yra lengvai išvengiamas, keičiant savo vartojimo įpročius. Negerk cukruotų gėrimų, atsisakyk energetinių (gėrimų – BNS), sveikiau truputį maitinkis ir nuo to ir tau, ir visiems kitiems bus gerai.

– Kiek šis mokestis leis surinkti pajamų į biudžetą?

– Priklauso nuo to, kaip būtų taikomas, tai galėtų būti nuo 25 iki 40 mln. eurų per metus. Tai yra pinigai.

– O kodėl tada šokoladukų negalima apmokestinti?

– Galima, bet tai jau galbūt yra antras etapas. Nes, kaip minėjau, gėrimų mokestis yra lengviau ir paprasčiau administruojamas. Jeigu jau pereisime į konditeriją ar kulinariją, kyla klausimas ir dėl alternatyvų. Į gėrimą galima nedėti cukraus, galima dėti saldiklius. Skonio savybės gal bus truputį kitokios, bet juk į tortą neįdėti cukraus neišeina, nes nebebus torto, ar ne?

– Gerokai daugiau kavinių ir restoranų bankrutuoja pastaruoju metu, dalis jų sako, kad panaikinta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata yra svarbi to priežastis. Ką darysite?

– Panaikinta PVM lengvata tik iš dalies yra argumentas, yra keli svarbūs momentai.

Pirmas dalykas, tai yra po koronaviruso pandemijos prisiimti įsipareigojimai, tam tikri papildomi skoliniai, kurie nutempia daug maitinimo įstaigų į dugną. Antras dalykas, besikeičiantys vartojimo įpročiai, ypač regionuose, kur mažiau žmonių, kur kas mažiau jų ateina į viešojo maitinimo įstaigas. Trečias dalykas – užuot ėję į patį restoraną, dabar kur kas dažniau kviečiame maisto pavėžėjus, o jie už dyka juk neveža. Taigi, ne tik iš mūsų paima tam tikrą mokestį, bet ir atitinkamai mokestį iš restorano. Tai irgi mažina jų pelningumą, traukia veiklos rezultatus žemyn.

Šiuo metu iš tikrųjų diskutuojame apie tai, kaip paieškoti galimybių palengvinti gyvenimą, pirmiausia, netinklinėms viešo maitinimo įstaigoms, taip pat tiems, kurie daug maisto produktų gamina vietoje ir rankomis, puoselėjantiems kulinarinį paveldą. Bet ar tai galima padaryti esant galiojančiam teisiniam reguliavimui ir ES direktyvoms, dar nesame apsisprendę.

– Ar pritartumėte, kad reikia keisti Konstitucijos straipsnį, draudžiantį Lietuvoje dislokuoti masinio naikinimo ginklus. Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė pasakė, kad reikia įsivertinti tokį poreikį, Prancūzijai svarstant apie savo branduolinį skėtį Europai.

– Čia yra vienas iš klausimų, kuriuos reikia svarstyti labai blaivia galva. Šiandien Europa yra, pabrėžiu, šiandien yra ginama NATO branduolinio skėčio. NATO branduolinis skėtis yra grindžiamas Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos branduoliniu arsenalu. Tame skėtyje dalyvauja septynios šalys, kuriose dislokuotas branduolinis ginklas, yra algoritmai, kaip kada veikiama, kaip reaguojama, kaip dalijamasi kaštais. Tai yra modelis, kuris veikia.

Kalbant dabar apie tą diskusiją, apie alternatyvą, tos alternatyvos, kaip mes ją suprantame, apibrėžtos apskritai dar nėra. Dabar, kai sakome, kad galbūt turime nerti po kažkokiu kitu skėčiu, kurio dar nėra, mažiname pasitikėjimą skėčiu, kurį turime.

Ir, beje, jeigu jau taip nuoširdžiai diskutuojame, tai šito branduolinio skėčio JAV niekada neatsisakys, nes jo atsisakymas skatins branduolinės ginkluotės vystymą ir sklaidą Europoje ir kitose šalyse. O kodėl apskritai atsirado branduolinis NATO skėtis? Prisiminkime, prieš daug metų tiek Švedija, tiek Vokietija turėjo vadinamąjį ribinį pajėgumą, kai galėjo susikurti atominę bombą, esant poreikiui, greitai. Tada JAV pasakė: kadangi yra didžiosios valstybės, todėl, kad nesimėtytų tos branduolinės bombos bet kur, mes garantuosime, mes uždengsime jus visus.

Diskutuoti, kas gali būti ar negali būti, galima, bet šiandien galiu nuraminti: skėtį mes turime.

– Dėl šaltinių 5-6 proc. BVP gynybos finansavimui. Anksčiau sakėte, kad planas yra, bet paaiškės rudenį su kitų metų valstybės biudžeto projektu. Kodėl nesakote to plano?

– Planas yra elementarus. Apie tai esame ne kartą diskutavę. Tai yra mūsų bendrosios biudžeto pajamos ir lėšos, yra ekonominis augimas, yra skolintos lėšos. Skolintos lėšos yra iš įvairių šaltinių, gali būti ir iš naujai kuriamo Europos Sąjungos fondo. Taip pat yra papildomos mokestinės pajamos, kurias surinksime per mokestines korekcijas. Visa tai konkrečiais skaičiais ir apimtimi nusės kitų metų valstybės biudžeto projekte. Nėra jokio stebuklo.

Visiems besiveržiantiems ir galvojantiems, kad to nebus, atsakau dar kartą – bus.

– Galite pažadėti, kad biudžete bus tie 5-6 proc.?

– Pažadėti gali tik Seimas, kai 71 jo narys pakels ranką už biudžeto įstatymą.

– Aš apie biudžeto projektą, kuris ateis iš Vyriausybės.

– Čia tikrai bus ir, dar kartą kartoju, nemanipuliuokime žmonių nerimu. Tai, kad aš nemanifestuoju feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose, nereiškia, kad nedirbu. Dirbu darbą taip, kaip moku geriausiai, planuoju ir kontroliuoju įgyvendinimą.

– Krašto apsaugos ministrė ir kariuomenės vadas pakartojo, kad vis dėlto būtina Lietuvoje įsteigti brigados dydžio poligoną. Ankstesnei valdžiai nepavyko jam rasti vietos. Esate ne tik premjeras, galbūt būsite ir socialdemokratų pirmininkas – ar įsipareigotumėte, kad jūsų partijai priklausantys merai, daugumos savivaldybių tarybose palaikytų poligono steigimą, jeigu jį bus suplanuota steigti jų savivaldybėje?

– Nėra skirtumo, ar socialdemokratų, ar ne socialdemokratų merai. Aš padarysiu savo darbą, ir manau, kad Vyriausybė įtikins ir savivaldybių vadovus, savivaldybių tarybas, ir žmones, jog vienas ar kitas valstybei svarbus sprendimas turi būti padarytas.

Sutinku, kad tai turi būti nuodugniai aptarta, pagal poreikį kompensuota. Čia ir yra dialogas, kurio, pasakysiu atvirai, praėjusi Vyriausybė stokojo. Kai atvažiuodavo iš Vilniaus žmonės ir sakydavo: žiūrėkite, dabar čia bus poligonas... Prieš tokį šoką statyti, mano galva, yra nesąžininga, todėl nėra ko piktintis automatine atmetimo reakcija ir susierzinimu.

– Prieš gerą menesį pasakėte, kad valstybei nereikėtų užsiimti nekilnojamojo turto vystymu, ir suabejojote ministerijų miestelio idėja. Bet Turto bankas toliau įgyvendina projektą. Ar traukiate rankinį stabdį šiam procesui?

– Žiūrint į didžiulį suplanuotą valstybės užsakymą infrastruktūrai – ir gynybos reikalams, ir „Rail Baltica“, ir „Via Baltica“, ir kitiems projektams – galiu pasakyti, jog ofisų statymas ar vystymas dabartiniame etape yra neracionalus. Tai taikoma ir ministerijų miesteliui, tai taikoma ir LRT naujam didžiuliam pastatui, nes dėl didžiulės paklausos projektavimui, techninei priežiūrai ir statybai jie bus tiesiog gerokai brangesni. Todėl ir sakau, kad užsiimti NT vystymu valstybei šiuo atveju nereikia, nes rinka yra pajėgi patenkinti poreikius ir patalpas nuomoti.

– Tai ką jūs sakote Turto bankui? Nevystykite, nes ministerijos nesikraustys?

– Kol kas yra vykdoma analizė. Pirmas projektas iš trijų sudėtinių dalių jau įgyvendinamas, parinktas rangovas, bet aš tikrai labai rimtai svarstau atsisakyti tolesnio to projekto vystymo.

Antra, yra ir saugumo argumentas, nes devynias ministerijas sukelti į vieną pastatą šiais laikais galbūt nėra protingiausias ir racionaliausias sprendimas. Nėra gerai, kai valstybė užsiima sau nebūdinga funkcija.

– Ar galite papasakoti, kaip atrodys vadinamojo gynybos holdingo steigimas ir ar kokį nors vaidmenį jame užims „Epso-G“?

– Šiuo metu gynybos holdingas bus kuriamas „Epso-G“ rėmuose, nes „Epso-G“ turi didžiausią institucinę patirtį per bendrus gynybos pramonės projektus, pavyzdžiui, su ta pačia „Giraite“ arba vokiečių „Rheinmetall“.

Pats holdingas iš pradžių bus „Epso-G“. Per antrinę įmonę „Epso-G Invest“ tada jau pumpuruosis bendros su gynybos pramonės verslu įmonės, kapitalo investicijos ir panašiai. Svarbiausia, kad panaudotume per trumpiausią laiką geriausią institucinę patirtį. Tam „Epso-G“ dabar turi stipriausią komandą. Kadangi jie yra po Finansų ministerija, jiems lengviausia daryti kapitalo investicijas, kurių reikia einant į bendrus projektus. Atitinkamai, investicijoms galimybę panaudoti ir ILTE kaip nacionalinį plėtros banką.

Tai toks yra modelis. Jis yra geriausias, efektyviausias nešvaistant laiko, o paskui ateityje bus galima tą gynybos holdingą jau kurti jį atskiriant nuo „Epso-G“ ir laikyti po Krašto apsaugos ministerija, arba kažkaip kitaip nuspręsime.

– Premjere, dėl antro vėjo parko konkurso. Kodėl nuspręsta palikti nuostatą, kad konkursas galėtų įvykti ir dalyvaujant vienam dalyviui?

– Todėl, kad yra sudėti kiti saugikliai. Saugiklis, kad net jeigu ir vienas dalyvauja ir teikia siūlymą, galima pereiti į individualias derybas. Tai yra tikslinti pasiūlymą, gerinti jį, derėtis. Na, ir nesusiderėjus, jo tiesiog nepriimti. Nes dabar yra susiklosčiusios tokios aplinkybės, kai tų vėjo parkų projektų pasaulyje yra daug, finansavimo apimtys arba gebėjimai juos įgyvendinti yra riboti. Todėl tikėtis, kad bus labai daug konkurso dalyvių, nežinau, ten dešimt ar 12, tikrai yra naivu. Pažiūrėkime, ką daro belgai, britai ir visi kiti aplink. Todėl nuspręsta, jog pamėginkime ir žiūrėkime, kas išeis. Kiek žinau, susidomėjusiųjų yra, ir ne vienas yra.

– Grįžkime prie „Ignitis“ ir kritikos jam, kurią minėjote interviu pradžioje. Įmonė gali sakyti, kad valstybė sulaužė savo pažadą galiausiai de facto pirmuoju vėjo parkų konkursu darydami antrą be valstybės paramos. Dėl to ir dega jų investicijos, nes jie planavo dalyvauti abiejuose konkursuose pagal ankstesnės Energetikos ministerijos vadovybės suplanuotą tvarką ir terminus, tačiau naujoji vadovybė antrąjį konkursą atidėjo.

– Atidėjimas neuždraudžia jiems dalyvauti, bet priminsiu, jog pirmame konkurse jie dalyvavo ir laimėjo tokiomis sąlygomis, kokios buvo pateiktos, tai yra be valstybės paramos, ir atitinkamai...

– Teisingumo dėlei, pripažinkime, kad verslas į tuos abu konkursus žiūrėjo kaip į vieną darinį, kad parkas su valstybės parama amortizuos parko be valstybės paramos kaštus.

– Čia ir yra esminė klaida. Jeigu jau kas nors įsivaizduoja, kad „Ignitis“ turėjo laimėti ir vieną, ir kitą konkursą, tai tada jau yra manipuliacijos. Tai yra manipuliacijos, švelniai tariant, ir net sakyčiau, tam tikra prasme, sukčiavimas, mėginant pritempti ir susiorganizuoti konkurso sąlygas taip, kad laimėtų vienas pasiūlymo teikėjas. Taip net negalima samprotauti. Čia ne verslo logika, čia būtų šiurkštus teisės aktų pažeidimas.

(...) Panašu, kad buvo užimta vieta, jog niekas kitas neateitų (į antrąjį konkursą – BNS). Patirtos išlaidos milžiniškos – 50 milijonų. Dalį, aišku, galima nukreipti ir į antrą galbūt parką, jeigu pavyktų jį laimėti, bet esmė yra tokia: šita prisiimta rizika šiandien permetama ant valstybės pečių, nes „Ignitis“ pinigai yra iš esmės valstybės pinigai, nes tai yra valstybės kontroliuojama įmonė.

Tai dabar jie sako, kad mes šito (pirmo parko – BNS) nebeįgyvendinsime, atidedame neribotam laikotarpiui, o dabar pamėginsime sudalyvauti kitame (antrame konkurse – BNS), kur jau būtų valstybės parama. Man toks veikimo algoritmas prasilenkia.

Galiu pasakyti atsakingai: dviejų vėjo parkų Lietuvai nereikia. Pagal suplanuotus vystymo pajėgumus žemėje ir jūroje, mes savo poreikius ne tai, kad pasiekiame ir patenkiname, bet ir viršijame jau 2028 metais. Tad papildomas dar vienas parkas yra našta energetinei sistemai, kol nėra eksporto rinkų.

Mums realiai reikia vieno parko, bet sąžiningomis sąlygomis, ir kad to parko paramos schema nekristų ant elektros energijos vartotojų pečių.

– Minėjote, kad tikėtumėtės vadovybės atsiprašymo, o gal net ir atsakomybės.

– Atsiprašymo dabar tikrai jau nebesitikiu, nes tam tikrai buvo laiko. Manau, kad tuos sprendimus, kas, ko ir kiek yra už ką atsakingas, priims valdymo organai nustatyta tvarka. Yra valdyba, yra akcininkų susirinkimas, tai tuos klausimus turi išsispręsti.

– Pabaigai, pakalbėkime apie tą „Nemuno aušros“ siūlymą išslaptinti dalį prisipažinusių KGB, sovietų saugumo bendradarbių. „Aušriečiai“ siūlo išslaptinti politikus, pareigūnus, tarnautojus, teisėjus, karius, žvalgybos pareigūnus, valstybės įstaigų ir įmonių vadovus, viešosios informacijos rengėjus. Bet juk informacija apie didelę dalį šių pareigybių atstovų jau išslaptinama pagal dabar galiojantį reguliavimą. Bandau suprasti, ar čia R. Žemaitaitis bando apgauti rinkėjus, sakydamas, kad išslaptins daugybę informacijos, ar jūs mėginate jį apgauti, sakydamas, kad remiate jo pasiūlymą, nors jis neturi realios reikšmės?

– Niekas nieko nemėgina apgauti. Aš manau, kad tuo atliepiamas visuomenės poreikis žinoti. Bet pateikus teisės akto projektą, jis eina per visą svarstymo ir priėmimo stadiją, Vyriausybė irgi pateikia savo išvadą. Galbūt atkreipsime dėmesį į tai, kad siūlomas reguliavimas yra perteklinis, nes dalis asmenų grupių jau dabar yra viešinamos, o, pavyzdžiui, kita siūloma dalis yra neapibrėžta, pavyzdžiui, viešosios informacijos rengėjai. Čia nereikia ieškoti kokios nors klastos ar apgaulės.

– Ačiū, kad skyrėte laiko.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt