Fotografas svajones įgyvendina gimtajame Joniškyje

Šiauliai

Fotografas Darius Šulčius svajones įgyvendina gimtajame Joniškyje. Nuotr. iš D. Šulčiaus asmeninio archyvo.

Erika ŠivickaitėŠaltinis: Etaplius.lt

169413

Nors dažnai tenka išgirsti ne iš vieno praeivio, kad Joniškyje nieko nėra – darbo, galimybių jaunimu, renginių. Šią, sakyčiau, gana skeptišką mintį, paneigia ne vienas pavyzdys, esantis šalia mūsų. Vienas jų – fotografas, Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos Atviro jaunimo centro darbuotojas, Joniškio rajono švietimo centro lektorius Darius Šulčius. Prieš daugiau nei penketą metų jį buvo galima išvysti Joniškio miesto gatvėse, fotografuojantį viską iš eilės. Šiandien jis yra Joniškyje naujai duris atvėrusios  fotostudijos savininkas ir profesionalus fotografas, po truputį su šeima savo šaknis įleidžiantis gimtajame mieste.

Nenorėjo avėti „sandalų“

2012 metais D. Šulčius susidomėjo filmavimo galimybėmis. Pradžioje jis visiškai netroško būti fotografu, o tiesiog norėjo išmokti filmuoti. „Man prieš akis visada iškildavo stereotipinis fotografo paveikslas: vyras, vilkintis liemene, kurioje pilna kišenių ir avintis „sandalais“. Turbūt dar vaikystėje matyti fotografai per giliai įsirėžė į atmintį ir į tokį vyrą niekada nenorėjau būti panašus. Tad, ir fotografija manęs pradžioje visiškai nedomino. Nenorėjau avėti „sandalų“, – juokiasi pašnekovas.

Jis prisipažįsta, kad kaip ir daugelis berniukų, užaugęs svajojo būti policijos pareigūnu, vėliau – architektu, o galiausiai – girininku. Greičiausiai pastaroji svajonė Darių atvedė į Šiaulių valstybinę kolegiją, kur metus laiko vaikinas studijavo gamtotvarkos vadybą. Po metų suprato – jo ateitis ne miškų urėdijoje ir ne aplinkos apsaugos specialisto kabinete. Jis metė studijas ir grįžo prie pradžios –  toliau domėjosi filmavimu, o vėliau susidomėjo ir fotografija.

Už perplėštą ausį – fotoaparatas

„Būdamas paaugliu, Joniškyje lankiau graikų-romėnų imtynių treniruotes. Buvo toks nelinksmas atvejis, kai priešininkas man perplėšė ausį. Žinoma, tai įvyko netyčia. Už perplėštą ausį buvo išmokėta 600 litų draudimo išmoka. Už tuos pinigus tėvai nupirko 5 megapikselių fotoaparatą. Juk fotografuoti galima ir perplėšta ausimi. Tai buvo pats pirmasis mano fotoaparatas. Galima sakyti, kad perplėštos ausies istorija buvo pirmas žingsnis fotografijos link, o savo priešininkui galiu padėkoti, kad esu fotografas, dirbu mylimą darbą“, – šypsosi senus laikus prisiminęs fotografas. 

Pasak Dariaus, kaip ir visi pradedantieji fotografai, jis dažniausiai fotografuodavo gamtą. Ją fotografuoti joniškiečiui patinka ir dabar. Pašnekovas svarsto, galbūt meilė gamtai jį paskatino rinktis studijas Šiaulių valstybinėje kolegijoje, tačiau vien meilės gamtai nepakako.

Olandų kelionių žurnalo puslapiuose – joniškiečio nuotraukos

Joniškietis D. Šulčius – populiarus fotografas. Tiesa, jo gebėjimų negali patvirtinti jokios aukštosios mokyklos diplomas, tačiau iškalbingesni už bet kokį diplomą yra jo darbai. Internetinėje erdvėje eksponuojamus jauno vyro darbus prieš keletą metų pastebėjo vienas olandų žurnalistas, trejetą metų dirbęs Rygoje ir nušviesdavęs Baltijos valstybių aktualijas Olandijos dienraščiuose. Olandų žurnalisto Koeno Verhelsto dėmesį patraukė Dariaus nuotraukose įamžinta Lietuvos gamta. Susisiekęs su joniškiečiu, olandas pasiūlė jam bendradarbiauti su vienu didžiausių olandų kelionių žurnalu „Columbus Travel“.

Tuo metu fotografas Darius negalėjo patikėti tuo, ką jam siūlo olandas ir gana atsargiai žiūrėjo į pasiūlymą, tačiau noras išbandyti save buvo stipresnis. Darius priėmė, galima sakyti, likimo siųstą iššūkį. Per 10 parų jis kartu su olandų žurnalistu K. Verhelstu automobiliu įveikė 2300 kilometrų, išmaišė įvairiausius trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos kampelius, padarė daugiau nei 3000 nuotraukų, iš kurių atrinko ir apdorojo apie 260 nuotraukų. Jos vėliau buvo pateiktos didžiausiam Olandijos kelionių žurnalui. Kaip pasakoja pats Darius, jose įamžintas sovietinis Baltijos šalių palikimas. Daugelyje vietų joniškietis net nebuvo buvęs. Tad, šis gyvenimo iššūkis jam buvo ne tik galimybė užsidirbti fotografo vardą, bet ir praplėsti savo kelionių akiratį. Olandų joniškietis nenuvylė, o jo darbai puikavosi kelionių žurnalo puslapiuose.

Praėjusiais metais Darius ryžosi antrai kelionei su žurnalistu Koenu. Tąkart vyrai aplankė turisto akimis dar neregėtą Austriją. Po šios kelionės žurnalo „Columbus Travel“ redakcijai joniškietis pateikė apie 200 nuotraukų. „Kartą surizikavau, leidausi į avantiūrą. Nežinojau, ar man pavyks, ar ne. Tiesiog pasitikėjau savo jėgomis ir, štai, mano nuotraukos spausdinamos viename didžiausių olandų kelionių žurnalo puslapiuose“, – apie savo patirtį pasakoja vyras. 

Planų apie nuosavą fotostudiją nebuvo

„Jei atvirai, tai nesvajojau Joniškyje atidaryti savo fotostudijos. Man reikėjo patalpų, kur galėčiau susidėti visą namuose laikomą įrangą ir įsikurti darbo vietą. Išgirdau, kad bus nuomojamos buvusios „Saurolos“ patalpos. Jas apžiūrėjau ir man čia visai patiko. Tada ir kilo mintis, kad tose patalpose bus ne tik mano darbo vieta, bet ir fotostudija“, – apie idėją įkurti Joniškyje fotostudiją pasakoja D. Šulčius.

Fotografas jau dabar aktyviai darbuojasi savo studijoje, tačiau kaip pats sako, kol kas būtų geriausia, kad ateidamas klientas jam paskambintų arba parašytų, nes darbas yra toks, kad ne visada pavyksta būti darbo vietoje. D. Šulčius, pasakodamas apie ką tik duris atvėrusią fotostudiją, užsimena apie artimiausius planus. Anot jo, jei šalyje pagerės situacija dėl koronaviruso plitimo, mažės sergančiųjų skaičiai,  šeimos arba poros galės pasidaryti fotosesijas. Jos vyks šalia fotostudijos esančiose patalpose, kur fotografas Darius, bendradarbiaudamas su joniškiete dekoratore Aušrine Petrauskiene, suvienys jėgas. Šalia Dariaus studijos veikia vaikų žaidimų kambarys, kur A. Petrauskienė kvies mažuosius mūsų miesto gyventojus praleisti laiką kartu su tėveliais, o jų pageidavimu Darius rengs šventines šeimų fotosesijas. Tačiau kol kas šiems planams įgyvendinti koją kiša epidemiologinė situacija šalyje.

Labai laukia Trečiojo amžiaus universiteto studentų

Pašnekovas prasitaria, kad fotostudijoje labai laukia savo mokinių, Trečiojo amžiaus universiteto studentų. Jis sako, kad labai norėtų senjorams aprodyti savo darbo vietą, leisti joje atlikti praktiką ir pamatyti, ką jie išmoko per tuos mėnesius, kada Darius jų mokė fotografavimo subtilybių. Pernai kartu su Joniškio rajono savivaldybe ir Joniškio rajono švietimo centru D. Šulčius organizavo parodą, kurios metu buvo įamžinti aktyviai laisvalaikį leidžiantys Joniškio krašto senjorai. Fotografas prisipažįsta, kad fotografuoti senjorus kitame jų amplua buvo įdomi ir nauja patirtis. Tad, pradėtą bendradarbiavimą jam norėtųsi perkelti į savo naujai atidarytą fotostudiją.

Pirmoji fotosesija arba kaimynas norėjo būti modeliu

„Mano pats pirmasis modelis – kaimynas Jungtinėje Karalystėje, kai buvau laikinai emigravęs. Jis labai norėjo būti modeliu. Šią fotosesiją prisimenu puikiai, nes įrangai, reikalingai fotosesijai atlikti, išleidau daugiau nei uždirbau. Žodžiu, priimdamas užsakymą ir įsigydamas įrangą, pradirbau visus tos fotosesijos metu uždirbtus pinigus, nors ten jų buvo nedaug. Pirmoji fotosesija negalėjo brangiai kainuoti“, – prisiminimais dalijasi Darius. Ar jo kaimynas tapo modeliu, ar ne, Darius nežino. Jų ryšys nutrūko D. Šulčiui grįžus į Lietuvą.

Vyras pamena ir kitus pirmuosius bandymus fotografuoti. „Kažkada su broliu žiemos metu iš sniego sustūmėme dideles pusnis ir pakaitomis į jas važiuodavom dviračiu. Vienas važiuodavo, kitas fotografuodavo. Mums visa tai atrodė įdomu ir linksma“, – juokiasi fotografas. Dabar joniškiečiui viskas atrodo kitaip. Fotosesijos metu jam svarbiausia, kad jo modelis išliktų pats savimi ir pamatęs fotoaparato objektyvą neįsitemptų. Anot Dariaus, svarbiausia yra natūrali, nesuvaidinta žmogaus emocija. Modelio natūralumas labai pagelbėja fotografui, nes tada ir nuotraukos būna puikios, ir klientas lieka patenkintas darbo rezultatu. 

Daugiausia fotografuoja krikštynas

Nors joniškietis sulaukia nemažai klientų skambučių su prašymais fotografuoti vestuvių ceremonijas, tačiau vyras po truputį tokių užsakymų atsisako. „Pradžioje, kai neturėjau darbo patirties, manęs prašydavo „biški“ pafotografuoti vieną šventę. Būdavo, pasiimu fotoaparatą, nuvykstu į sutartą į vietą, o ten – didžiulė vestuvių puota ir užsakymas „biški“ pafotografuoti virsta į 8 darbo valandas“, – sako D. Šulčius.

Fotografas teigia, kad jis tikrai nemato nieko išskirtinio nuotraukose, kur vestuvių metu prie vieno medžio arba kokios dekoracijos vienas po kito sustoja fotografuotis šventės svečiai. Anot jo, kiek galima žiūrėti į beveik tokias pat nuotraukas, kai fone – viena ir ta pati dekoracija. „Fotografas yra bejėgis, kada svečiai pradeda vadovauti, reguliuoti, kaip ir ką reikia fotografuoti. Tiesiog išsirikiuoja į eilę visi šventės dalyviai ir prašo vieną po kito juos grupelėmis nufotografuoti prie tos pačios sienelės. Tokiose nuotraukose nematau meno. Jose – monotonija“, – kalba Darius.

Kadangi daugelis vestuvių ceremonijų praeina pagal panašų scenarijų, D. Šulčius mieliau fotografuoja krikštynas, kuriose, kaip pats sako, yra kur kas daugiau nesuvaidintų jausmų. Jo teigimu, vaikus fotografuoti nėra lengva. Fotosesijos metu reikia išlikti nematomu, bet tuo pačiu ir būti vienos šeimos veidrodžiu. Darius sako, kad vaikams jis nelabai įdomus. Kur kas įdomesnis jiems yra fotoaparatas. „Jei netyčia kur tolėliau palieki savo kuprinę, žiūrėk, jau ją krausto mažasis modelis. Kai kuriems vaikams būtinai reikia duoti leisti spustelti fotoaparato mygtuką, nes kitaip fotosesija neprasideda. Visas pagrindinio šventės kaltininko dėmesys būna sutelktas į tikslą – kaip paspausti juodo daikto mygtuką, kurį vis spaudo barzdotas dėdė“, - juokiasi Darius. Spustelėjus mygtuką, vaikui fotoaparatas tampa nebe toks įdomus. Tada jau galima ir fotosesijos pradžia.

D. Šulčius pamena vieną užsakymą, kurio metu jam teko fotografuoti vieno mažamečio gimtadienio šventę. Jos metu jubiliatas prisėlino prie fotografo ir pasakė: „Jei tu mane „fotkinsi“, aš sudaužysiu tavo fotoaparatą“. Anot joniškiečio, vaikų juokas, ašaros ir bet koks judesys yra tikras. Jiems visai nesvarbu, kaip atsistoti ar atsisėsti. Vaikai visose nuotraukose yra gražūs, nes jie niekada nevaidina prieš objektyvą. Paklaustas, ko niekada nefotografuotų, pašnekovas atsako trumpai – „laidotuvių“.

Darius ir jo gyvenimo draugė Rūta Juozūnaitė augina dukrelę Sofiją, kuri domisi tėčio darbu. Pasak D. Šulčiaus, ji mėgsta būti fotografuojama, ją domina paslaptingoji tėčio kurpinė, kurioje Darius nešiojasi darbui reikalingą įrangą. Mergaitė nemažai laiko praleidžia su tėčiu, stebėdama jo darbą. Tad fotoaparatas yra vienas ją labiausiai dominančių daiktų.

Gimtajame mieste nuosavą verslą kuriantis Darius turi patarimą daugeliui jaunuolių. Jis sako, kad pirmiausia reikia daryti tai, ką nori, ir nebijoti sekti paskui savo svajonę. Antra, nebūtina kraustytis gyventi į sostinę ar kitą didįjį Lietuvos miestą, jei nori būti pastebėtas. „Galimybių yra visur. Tik norėk veikti. Nebūtina išvykti iš savo gimtinės, kad taptum kažkuo. Būk savimi, tikėk tuo, ką darai ir sėkmė pati suras tave“, – baigdamas pokalbį savo kraštiečiams linkėjimą siunčia fotografas D. Šulčius.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt