Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ilgametė fotografė Virginija Lengvenienė siūlo nuotraukose įamžinti gyvenimą. Nuotr. E. Šivickaitės.
Erika ŠivickaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Joniškietė fotografė Virginija Lengvenienė laidotuves, kaip ir vestuves ar kitas progas, fotografuoti pradėjo seniai – beveik prieš keturias dešimtis metų, kada su vyru Stanislovu pradėjo Joniškyje fotografų karjerą. Kaip dabar pamena, tai buvo 1983 metų balandžio 1-oji. Moteris pripažįsta, kad tiek didmiesčiuose, tiek mažesniuose Lietuvos miestuose laidotuvių fotografavimo tradicijos nyksta, nes nuotraukose vis dažniau norima įamžinti ne mirtį, o gyvenimą.
Skaitmeninė technika keičia tradicijas
Sklaidydami senesnių laikų šeimos albumus, retame kuriame nerasime laidotuvių nuotraukų. Ši liūdna proga – galimybė nufotografuoti visą susirinkusią giminę, kuri retai sueina būrin, o taip pat ir įamžinti paskutinį mirusio artimojo atvaizdą. Senos laidotuvių fotografijos, kuriose matome prie karsto sustojusias giminaičių šeimas – neįkainojama vertybė ieškantiems savo šaknų, besidomintiems savo šeimos geneologiniu medžiu. Į laidotuves būdavo kviečiami profesionalūs fotografai, nes anksčiau galimybės fotografuoti žmonės neturėjo. Fotografavimas buvo prabangos reikalas, o ir kiekvienai šeimai norėjosi turėti profesionalias nuotraukas. Juk jos – palikimas ateinančioms kartoms, šeimos istorija.
Daugeliui Joniškio rajono gyventojų puikiai pažįstama fotografė sako, kad paskutinį kartą laidotuves fotografavo šių metų gegužės mėnesį, tačiau tai buvo ne įprastas laidotuvių ceremonijos įamžinimas, o vos keli kadrai fotoaparatu. Užsakovas norėjo tiesiog turėti atminčiai keletą kokybiškų nuotraukų. Šis fotografavimo procesas nepriminė anksčiau, prieš keletą dešimtmečių buvusių laidotuvių fotografavimo tendencijų, kada tradiciškai buvo fotografuojamasi grupėmis, šeimomis išsirikiavus prie karsto. Klientai pageidaudavo nuotraukų ne tik prie velionio, bet ir kapinėse, sustojus prie kapo. Taip pat prašydavo fotografuoti visą laidotuvių ceremoniją – pradedant šeimomis prie karsto, vieno velionio įamžinimo iki pačios laidotuvių procesijos ir giminės nuotraukos prie kapo. Pasak V. Lengvenienės, šiandien fotografuoti laidotuves nebepopuliaru. Niekas nenori įamžinti žmonių skausmo, ašarų, liūdesio. ,,Atsiradus skaitmeninei technikai, fotoaparatus turi daug kas ir fotografų paslaugų nebereikia. Kita vertus, fotografai yra kviečiami įamžinti kitų progų ir užsakymų būna nemažai. Vadinasi, kaltas ne technikos prieinamumas. Tiesiog keičiasi visuomenės požiūris. Niekas nebenori įamžinti mirties“, - sako fotografė. Tačiau yra ir Šiais laikais yra nemažai išimčių. Velionio artimieji nors ir nekviečia profesionalių fotografų įamžinti atsisveikinimo su artimuoju akimirkų, tačiau patys šios tradicijos vis dėlto neatsisako. Jie telefonu fotografuoja mirusįjį. Turinti didžiulę darbo praktiką, fotografė gūžčioja pečiais ir retoriškai klausia: kam to reikia? ,,Fotografuokite gyvenimą“, - sako ji.
Kai kurių įvykių nepamiršta iki šiol
V. Lengvenienė neslepia, kad fotografuoti laidotuves jai nėra malonu. Nejauku vien nuo pačių patalpų kvapo, aplink tvyrančio liūdesio, artimųjų ašarų. Jeigu tik būdavo įmanoma, ji norėdavo to darbo išvengti, tačiau darbas lieka darbu ir to neišvengsi. ,,Emocijas reikėdavo palikti už durų ir į visą tą reikalą žiūrėti, kaip į darbą, už kurį moka“, - sako V. Lengvenienė. Paklausta apie daugiausia skaudžių emocijų sukėlusias laidotuves, moteris nedvejodama atsakė: ,,Pirmaisiais mano darbo metais teko fotografuoti mirusį kūdikį. Šių laidotuvių iki šiol negaliu pamiršti“. Netrukus ji prisiminė dar vieną istoriją, kurios įvykiai jau ne tokie ir seni. Prieš keletą metų V. Lengvenienei kartu su vyru teko vykti į vienas laidotuves. Jis fotografavo atsisveikinimo ceremoniją, o ji filmavo. Nors ir retai tekdavo vaizdo juostoje įamžinti tokias kiekvienam žmogui skaudžias ceremonijas, tačiau tąkart teko. Vaizdo juosta buvo siunčiama užsienyje gyvenančiai velionės dukrai, kuri negalėjo dalyvauti motinos laidotuvėse. Tačiau abu fotografus suglumino ne vaizdo juostoje įamžinta laidotuvių ceremonija. ,,Įvairių minčių sukėlė momentas, kada vienai iš velionės artimųjų suskambo telefonas, kuris buvo prineštas prie velionės. Jame pasigirdo balsas – dukra kažką pasakė mirusiai mamai, turbūt atsisveikino“ – spėlioja fotografė. V. Lengvenienė iki šiol svarsto, koks turėjo būti artimas mamos ir dukros ryšys, kad net po motinos mirties dukra norėjo jai kažką pasakyti.
Užsakovai specialių pageidavimų neturi
Kai fotografuoji žmones, stovinčius prie karsto, negali jų prašyti atsistoti vienoje arba kitoje vietoje. Negali daryti kompozicijų, kaip pavyzdžiui, vestuvių ir krikštynų šventėse. Einant fotografuoti laidotuvių žinai, kad patalpoje bus blankesnis apšvietimas, tačiau specialaus apšvietimo nenaudoji, kad nesutrukdytum laidotuvių rimties. Žinoma, ribotos apšvietimo galimybės būdavo trikdis išgauti gražesnius kadrus“, - apie laidotuvių fotografavimo specifiką pasakoja V. Lengvenienė. Beje, specialių pageidavimų užsakovai fotografams nekeldavo. Nuotraukų grožis jiems nebūdavo svarbus. Pagrindiniai reikalavimai – kad būtų nuotraukos prie karsto, pati laidotuvių ceremonija ir šeima, giminė prie kapo. Fotografuodamiesi prie velionio, žmonės pageidaudavo, kad jis matytųsi ir stambiu, ir nestambiu planu. Būdavo prašymų, kad matytųsi gėlės. Nors laidotuvių fotografavimo tradicijos nyksta, jų pradėta atsisakyti beveik prieš dešimtmetį, tačiau velionio portretinių nuotraukų gamyba ir šiais laikais išlieka populiari. ,,Žmonės vis dažniau renkasi mirusio artimo kremavimą. Žinoma, kai nematai karste gulinčio velionio, norisi bent kažkur pastatyti jo fotografiją. Ir visai nesvarbu, ji daryta prieš kelis dešimtmečius, ar vos prieš keletą mėnesių. Svarbu, kad jis joje – gyvas“, - sako V. Lengvenienė.
Paranormalių reiškinių užfiksuoti neteko
Nors retkarčiais internete publikuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuoti paranormalūs reiškiniai, joniškietei savo darbo praktikoje tokių reiškinių užfiksuoti neteko. ,,Man pačiai asmeniškai nėra tekę savo darytose fotografijose įžvelgti paranormalių reiškinių, tačiau tokią išskirtinę nuotrauką rodė kolega iš Šeduvos“. Joje – šeima, stovinti prie mirusiojo karsto, o šalia jų – velionio veidas. Pasak V. Lengvenienės, tai ne mistika. Anksčiau fotoaparatai būdavo ne tokie, kaip dabar. Greičiausia nutiko taip, kad buvo fotografuota keletą kartų ant tos pačios juostelės. Dėl šios priežasties velionio veidas išryškėjo kitoje nuotraukoje.
Sapne – nematyta nuotrauka
V. Lengvenienė sako, kad ir šiandien į ją kreipiasi nemažai žmonių, kurie nori atnaujinti labai senas fotografijas. Ji prisiminė daugiau nei dešimtmečio senumo įvykį. ,,Su kolegomis fotografais dar dirbome kitoje gatvės pusėje nei dabar veikianti fotostudija. Į mane su prašymu padaryti nuotraukos reprodukciją kreipėsi moteris. Nuotraukoje – keturi karstai. Nustebau pamačiusi, kad vienoje vietoje gana daug karstų. Nuotraukos fone matėsi žmonių būrys. V. Lengvenienė tą dieną nuotrauką padėjo į šalį ir reprodukcijų gamybos darbus atidėjo kitai dienai. Fotografė prisimena, kad ryte į darbą atėjusi kolegė Vida pradėjo pasakoti jai apie sapne matytus keturis karstus, vienas jų – lyg ir mažesnis. ,,Keisčiausia, kad tos nuotraukos mano kolegė nebuvo mačiusi. Kai ji pradėjo man pasakoti apie savo sapną, aš parodžiau atneštą nuotrauką. Pamačiusi ją, mano kolegė, švelniai tariant, buvo nustebusi“, - pasakoja moteris. Šiai situacijai paaiškinti V. Lengvenienė argumentų neturi iki šiol.
Laidotuvių nuotraukose meno nemato
,,Nors kai kurie fotografai, menininkai įamžina nuotraukose mirtį ir vėliau rengia įvairias fotografijų parodas, aš tokiose nuotraukose meno nematau“, - sako V. Lengvenienė. Anot jos, meniškos nuotraukos galėtų būti tos, kuriose užfiksuoti laidotuvėse dalyvaujantys žmonės, jų emocijos, nes jos yra nesuvaidintos, tikros. Tačiau skausmo, liūdesio neturėtų būti mene. Tad, ir įamžinti kenčiančio žmogaus nereikėtų.
Joniškietė sako, kad jos ir vyro nuotraukų archyvuose yra nemažai juostelių. Jose užfiksuoti įvairių laikotarpių įvykiai, žmonės. ,,Reikėtų peržiūrėti tuos archyvus. Manau, kad juose yra tikrai vertingos vaizdinės medžiagos, tačiau viskam turi ateiti laikas. Tam darbui atlikti jis dar neatėjo“, - atvirauja fotografė.