Fotografė ir grafikos dizainerė Aneta Urbonaitė – apie koncertų fotografiją, kūrybinį įkvėpimą ir postprodukciją

Lietuva

Aneta Urbonaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ema VarkulevičiūtėŠaltinis: Etaplius.lt

319118

Kone kiekvienam melomanui žinoma iš Šiaulių kilusi fotografė bei grafikos dizainerė Aneta Urbonaitė savo kūryboje sujungia dvi didžiules aistras – muziką ir vaizdą. Aneta atskleidžia, kaip vyksta jos kūrybinis procesas, ko prireikė, kad suformuotų savo unikalų stilių ir kaip renginio atmosfera daro įtaką galutiniam fotografijų rezultatui.

– Fotografija jus domino jau nuo mažų dienų – esate minėjusi, jog vaikystėje mėgdavote telefonu fotografuoti lėles, o pirmąjį fotoaparatą įsigijote dar besimokydama mokykloje. Kas lėmė tokį ilgametį susidomėjimą šia veikla? Kodėl susižavėjote būtent muzikos fotografija?

– Kodėl atsidūriau būtent fotografijos pasaulyje, nesu tikra, bet vaikystėje mėgau „PowerPoint“ programa kurti prezentacijas, o kai atradau įvairius tinklalapius ir programas, kuriomis galiu redaguoti nuotraukas, pasinėriau į tai. Iki pirmojo fotografuoto koncerto 12-oje klasėje net nesvarsčiau būti fotografe. Muzikos fotografija sudomino dėl koncertų energijos ir spontaniškumo – jiems nereikia ruoštis, tereikia ateiti ir įsijausti. Panašiai jaučiuosi ir redaguodama nuotraukas ar kurdama dizainus – dažniausiai neturiu konkretaus plano, tiesiog įsijungiu muziką, kad mane įkvėptų, ir pasineriu į kūrybą. Nemėgstu planuoti, man patinka būti dabarties momente ir juo mėgautis. Aš netgi labiau jaučiu, kad mano pagrindinė kūryba vyksta kompiuterio ekrane, o fotografija dažnai yra tik pasiruošimas vėlesniam kūrybos etapui.

– Jūsų nuotraukų stilius yra lengvai atpažįstamas dėl ryškių, akį patraukiančių spalvų – savo braižą susikūrėte savarankiškai, eksperimentuodama su įvairiomis nuotraukų redagavimo programomis bei žiūrėdama vaizdo įrašus internete. Kaip savarankiškas mokymasis suformavo jūsų kūrybos stilių? Ar teko semtis įkvėpimo iš kitų srities profesionalų?

– Savarankiškas mokymasis ir pastovus eksperimentavimas bei ieškojimas atsakymų į begalę klausimų, kaip padaryti vieną ar kitą dalyką, padėjo neįstrigti kitų primetamuose stiliuose. Iš dalies nenorėjau studijuoti fotografijos, nes man visada atrodė, kad dėstytojai primes taisykles, kaip darbai turi atrodyti, bijojau, kad lieps fotografuoti pagal tam tikras kompozicijas ar tik juoda ir balta spalvomis. Taip pat esu susidariusi nuomonę, kad akademijose ar universitetuose yra labai vertinami konceptai, o aš, priešingai, beveik visą savo karjerą kūriau be konceptų ar istorijų – kūriau, kad būtų gražu, ieškojau atsakymų, kaip perteikti tai, ką jaučiu.

Žinoma, viso proceso metu sėmiausi įkvėpimo iš kitų fotografų – fotografijos pradžioje labai didelę įtaką padarė Steven’as Klein’as. Žavėjausi jo darbų kitoniškumu, žiūrėdama į jo fotografijas dažnai jausdavausi nepatogiai, bet tas jausmas žavėjo. Vėliau atradau Daną Trippe, Sarah’ą Eiseman, Andy DeLucą ir Neil’ą Krug’ą – jų darbai dar labiau įkvėpė kurti spalvomis bei ieškoti įdomesnių sprendimų naudojant tekstūras. Turbūt vėliausias atradimas yra Elizaveta Porodina ir, manau, ne vienas fotografas pripažintų, kad paskutinius porą metų jos stilius, šviesos ir spalvos padarė didelę įtaką fotografijos pasauliui. Neįtikėtino grožio ir išskirtinumo darbai.

– Pirmas jūsų fotografuotas renginys Vilniuje buvo grupės „Abudu“ koncertas. Ar šio koncerto fotografavimas buvo jūsų atspirties taškas, kuriant karjerą sostinėje? Kaip pavyko prisitaikyti prie naujo miesto aplinkos kaip fotografei?

– Nepamenu, jog būčiau jautųsi didelį pokytį atsikrausčius į Vilnių. Galbūt dėl to, nes nelabai buvo galimybių fotografuoti Šiauliuose, todėl tik Vilniuje ir prasidėjo rimtesnis požiūris į fotografijos veiklą. Tuo metu, 2016 metais, Vilniuje nebuvo labai daug muzikos fotografų, todėl galimybių fotografuoti ir būti pastebėtai buvo daugiau. Nepalyginamas skirtumas su tuo, kas dabar vyksta koncertų „pit’uose“ (tarp scenos ir tvoros), kur fotografų kartais būna apie dvidešimt.

Fotografuodama ir bendradarbiaudama su „Abudu“ tikrai turėjau gražų laiką bei esu dėkinga, kad galėjau augti kartu su jais. Redaguodama to pirmojo mano Vilniuje fotografuoto „Abudu“ koncerto nuotraukas išbandžiau naujas spalvas ir sutikčiau, kad tai buvo atspirties taškas tolimesnėje kūryboje.

– Žvelgiant į jūsų darbus, negalima nepastebėti, kad daug projektų esate atlikusi fotografuodama grupes „Solo Ansamblis“ ir „punktò“. Kaip susiklostė jūsų artimas bendradarbiavimas?

– Labai netikėtai! Jonas Šarkus su manimi susisiekė, kai dar gyvenau Australijoje, ir pasiūlė bendradarbiauti, vystant jo solinį projektą „punktò“. Tačiau, kol buvau Australijoje, nelabai buvo galimybės tam bendradarbiavimui. Pamenu, kai jau būdama Vilniuje pasisiūliau fotografuoti „Solo Ansamblio“ koncertą „Downtown Forest Hotel“ – ten su jais visais ir susipažinau. Mano nuomone, nuotrauka iš to koncerto, kurioje Vytautas Leistrumas paskendęs žaliuose dūmuose, pradėjo visą draugystės pradžią.

Tą vasarą nufotografavau jų organizuoto vienos dienos festivalio „Pagaugai“ įvaizdines nuotraukas bei dokumentavau „punktò“ klipo „La La La“ užkulsius ir, rodosi, kažkada tą pačią vasarą gavau pasiūlymą sukurti grafinio dizaino vizualus koncertams. Kartais pasimiršta, kad jie „Solo Ansamblis“, kurie man karjeros pradžioje atrodė tokie nepasiekiami, o dabar didžioji dalis projektų yra būtent su jais. Esu be galo dėkinga, kad jie manimi taip pasitiki ir suteikia visišką laisvę kūrybai.

– Kaip ir minėjote, jūsų gyvenimas neapsiribojo tik Šiauliais bei Vilniumi – daugiau nei 3 metus studijavote marketingą ir komunikaciją Australijoje. Viename iš interviu sakėte, kad šis sprendimas buvo spontaniškas, paremtas ne noru ten mokytis, bet siekiu „pabėgti nuo savęs“ ir patyrinėti Melburno muzikos sceną. Ką jums reiškė „pabėgti nuo savęs“? Kaip Australijoje įgytos patirtys pakeitė jūsų požiūrį į fotografiją grįžus į Lietuvą?

– Bėgimas nuo savęs turbūt nėra mano vienos unikalus jausmas. Kiekvienas turbūt bent kartą gyvenime yra jautęs kažką stipraus ir nenorėjęs gilintis į tai, todėl verčiau rinkosi „bėgti nuo savęs“. Mano noras buvo toks pat ir jį priėmiau gana tiesiogiai – galvojau, kad mano gyvenimas pasikeis, jei būsiu kažkur labai toli. Iš dalies norėjau save išbandyti kitokioje aplinkoje bei norėjau daugiau dirbti su garsiais, pasaulio pripažinimo sulaukusiais atlikėjais. Grįžau į Lietuvą su jausmu, kad Australija yra didelis „burbulas“, kuriame, kaip ir Lietuvoje, yra savita muzikos scena, kuri retai išeina už šalies ribų.

Taip, teko fotografuoti tokius atlikėjus kaip Orville’as Peck’as, „The Murlocs“, Troye Sivan’as ar Greta Van Fleet, bet didžioji dalis darbo būdavo ne itin dideliuose koncertuose, baruose, kur per naktį po 40 minučių groja 3–5 grupės, o šviesos yra apvalios RGB lempos. Vienas iš geresnių šios patirties dalykų buvo tų koncertų kiekis, nes kartais per savaitę fotografuodavau po 3–4 naktis ir visų vienodas apšvietimas privertė ieškoti kūrybinio išskirtinumo redaguojant.

Dabar gyvendama Lietuvoje jaučiu, kad esu „atsikandusi“ koncertų fotografijos ir nebenoriu fotografuoti visų koncertų iš eilės. Atsirenku tai, kas mane nuoširdžiai domina, ir fotografuodama būnu be galo dėkinga, kiek meilės ir laiko atlikėjai įdeda, kad sukurtų išskirtinę patirtį scenos dizainu ir šviesomis.

– Tiesa, fotografuojate ne tik koncertus, bet ir elektroninės muzikos vakarėlius. Esate pasakojusi, kad labiau susidomėjote elektronine šokių muzika, kai apsilankėte festivalyje „DT Camp“ ir šiauliečių draugų „Karakumai“ vakarėlyje. Kuo skiriasi koncertų ir vakarėlių fotografija? Ar sprendimas pradėti fotografuoti vakarėlius turėjo įtakos jūsų tolimesnei karjerai?

– Koncertai man yra apie atlikėją ir pasirodymą, vakarėliai – apie žmonių patirtį ir šokius, tą nevaldomą žmonių energiją. Vakarėlių fotografavimas man suteikė galimybę būti pastebėtai šiek tiek kitoje muzikos scenoje. Kadangi vakarėliuose dažnai fotografuoju žmones (ko niekada nedarau koncertuose), tokiu būdu daugiau žmonių susipažįsta su mano kūryba. Turėjau į koncertų fotografavimo etapą panašų laikotarpį, kai fotografavau vakarėlius. Manau, nesvarbu ką bedarytum, kai dažnai tai darai ir tuo daliniesi, kiti pradeda tai pastebėti.

– Jūsų „YouTube“ kanale gausu vaizdo įrašų, kuriuose dalinatės nuotraukų redagavimo subtilybėmis, ir net esate įrašiusi vaizdo įrašą „Adobe Photoshop“ kanalui, tačiau jau kuris laikas šios veiklos nebevykdote. Kodėl nusprendėte šią veiklą sustabdyti? Ar turite planų sugrįžti prie „YouTube“ turinio kūrimo?

– Šis klausimas man yra turbūt vienas sudėtingiausių – klausiu jo savęs kone kiekvieną dieną ir net nedramatizuoju taip sakydama. Pradėjau kurti vaizdo įrašus per pandemiją, daug laiko praleisdavau kurdama dizainus kompiuteriu ir nusprendžiau, kad noriu tai įrašyti, o balsu dalintis tuo, kuo gyvenu savo kasdienybėje. Norėjau žiūrintiems „palaikyti kompaniją“ per ekraną ir nelabai koncentravausi į mokymą kurti dizainą. Nustojau kurti vaizdo įrašus dėl spaudimo labiau linkti į mokomąjį turinį, aiškinant kaip ir ką aš tiksliai darau. Nelabai pavyksta pasakoti apie gyvenimą ir detaliai paaiškinti, kokius įrankius reikia naudoti, kad išgautum tam tikrus efektus ar spalvas. Turbūt prisidėjo ir tai, kad vaizdo įrašų kūrimas užima nemažai laiko, o karjera Vilniuje laikui bėgant irgi įsibėgėjo, vis sunkiau tapo suderinti visus projektus.

Nepaisant sprendimo nutraukti kanalo veiklą, kiekvieną dieną kirba mintis, kad tai nėra teisingas sprendimas, ir jaučiu ilgesį šio projekto puoselėjimui. Kiekvieną kartą kalbėdama viešai turiu vis kitą nuomonę, ką su kanalu noriu daryti toliau. Šiuo metu turiu planą sugrįžti prie turinio kūrybos, nuo kurios viskas ir prasidėjo, bet planą įgyvendinsiu tik tuomet, jei man pavyks suderinti jį su visais kitais projektais. Dar vienos pertraukos daryti nenoriu, o kelti vaizdo įrašus porą kartų per metus tiesiog nėra prasmės ir noro.

– Jums teko fotografuoti daug garsių atlikėjų bei grupių, tačiau kokiam konkrečiam projektui ar nuotraukai jaučiate didžiausią sentimentalumą ar pasididžiavimą?

– Vienareikšmiškai „King Gizzard & The Lizard Wizard“ grupės koncerto įamžininimui Prahoje 2023 metais. Jų veiklą seku nuo tada, kai išvažiavau gyventi į Australiją, Melburną, iš kur jie patys ir yra. Jų filosofija kūryboje mane itin įkvepia – per 14 grupės egzistavimo metų jie išleido 26 albumus, kurių žanrai varijuoja nuo psichodelinio roko iki metalo su keliomis repo žanro dainomis. Žaviuosi, kad jie visada yra nuolatinio ieškojimo, eksperimentavimo ir kūrybos procese, kad nelieka prie to, kas tikrai veiks ir patiks gerbėjams, o vis išbando naujus dalykus.

Nemanau, kad to koncerto nuotraukos buvo pačios geriausios mano nuotraukos, bet tai tikrai buvo įsimintiniausia patirtis. Iš vokalisto Stu asmeniškai gavau akreditaciją, leidžiančią lipti ant scenos koncerto metu ir fotografuoti ilgiau nei tris dainas (kas dažniausiai yra taisyklė fotografams dideliuose koncertuose). Stovėdama ten ir laukdama koncerto negalėjau patikėti, kad aš tai darau, kai penkis metus apie tai svajojau. Labai gerai prisimenu momentą, kai stovėjau už būgnininko „CAVS“, fotografuodama į minios pusę. Jaučiuosi labiausiai gyva, kai kartu su muzikantais esu ant scenos.

– Ar yra kokių nors projektų ar kūrybinių idėjų, kurias norėtumėte įgyvendinti ateityje, bet dar neturėjote galimybės?

– Konkrečių norų asmeniniams projektams neturiu, bet yra atlikėjų, su kuriais norėčiau dirbti kartu kuriant fotosesiją ar įamžinant koncertą. Pradedant nuo noro fotografuoti „Role Model“ turą Europoje ir baigiant fotosesija su „Grimes“. Mėgstu svajoti apie tai, kas kartais atrodo nepasiekiama.

Anetos Urbonaitės nuotr.

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt