Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Kadras iš filmo
Monika ViliušytėŠaltinis: Etaplius.lt
Sena gera taisyklė sako, kad antra filmo dalis niekada nebūna geresnė už pirmąją. Vis dėlto, 2016-ųjų „Traukinys į Busaną“ mano skalėje užėmė tokią aukštą vietą, kad nė nenumaniau, jog tęsinys gali būti TOKS blogas.
Šiame filme blogai yra absoliučiai viskas, na gal tik išskyrus kelis aktorius, kurie pabandė iš savo vaidmenų bent kažką išspausti. Jeigu pradžioje dar šiek tiek žibėjo viltis, kad filmas gali būti visai neblogas, tai jau po pirmojo trečdalio tą viltį galima buvo laidoti kaip kokį zombį.
Taigi, apie siužetą. Po pirmojoje dalyje pavaizduotų įvykių praėjo ketveri metai. Korėjos pusiasalis buvo visiškai izoliuotas nuo likusio pasaulio, kad zombių užkratas nepasiektų aplinkinių šalių. Dabar Korėjoje gyvena tik gyvi numirėliai (bent jau taip pradžioje galvoja filmo veikėjai). Zombių apokalipsės metu netekęs savo artimųjų, pagrindinis veikėjas, buvęs korėjiečių kariuomenės kapitonas Jung-Seokas dabar gyvena Honkonge kartu su kitais pabėgėliais iš savo šalies. Vietiniai atėjūnų nekenčia, o šie yra priversti imtis atsitiktinių ir ne visada legalių darbų, kad išgyventų. Paskutine tokia užduotimi tampa iš pažiūros paprastas reikalas: sugrįžti į Korėjos pusiasalį, ten paimti uoste stovintį sunkvežimį su 20 milijonų dolerių, jį atvaryti į keltą bei saugiai sugrįžti namo, kur jų lauks pelnytas atlygis.
Filmo pradžia atrodė visai neblogai. Gal šiokį tokį įtarimą kėlė pigokai atrodantys kompiuteriniai efektai, bet potencialo jis tikrai turėjo. Deja, praėjus maždaug trečdaliui filmo, jame telieka beprasmis smurtas ir viena už kitą kvailesnės siužeto linijos. Vietomis suabejojau – korėjietiško šedevro tęsinį žiūriu ar „Pašėlusį Maksą“ su spygliuotais automobiliais ir rokeriškai persirengusiomis nusikaltėlių gaujomis. Jei pradžioje su filmo kompanione dar laikėmės, tai pabaigoje nebegalėjome tverti iš juoko – ir ne gerąja prasme. Dar niekad nebuvau taip arti išėjimo iš kino salės.
Pirmasis „Traukinys į Busaną“ apskritai yra vienas geriausių zombių apokalipsės žanro pavyzdžių. Retai kada tenka susigraudinti žiūrint siaubo filmą, bet šis palenkė turbūt net pačias kiečiausias širdis. Kraują ir žarnas filme atsvėrė daugiasluoksniai, gerai išvystyti veikėjai, kurie jo eigoje keitėsi ir subrendo. Be to, jame nebuvo pigiai atrodančių kompiuterinių efektų ar absurdiškų dialogų. O dabar filmo autoriai ne tik nesugebėjo sukurti pirmajai daliai prilygstančio tęsinio, jie to greičiausiai net nebandė daryti, nes svarbiau buvo uždėti štampą su pavadinimu ir pasiimti čekį. Sunku patikėti, kad abu filmus režisavo tas pats žmogus.
Pagailėkite pinigų ir neikite į šį filmą. Geriau dar sykį pažiūrėkite pirmąjį „Traukinį į Busaną“ – jis to vertas. O aš pasistengsiu ištrinti nevykusį tęsinį iš atminties.
IMDB: https://www.imdb.com/title/tt8850222/
Daugiau lietuviškų kino recenzijų rasite čia: „Kas gero ekranuose?“