Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Monika ViliušytėŠaltinis: Etaplius.lt
Yra kažko labai intymaus tuose siaubo filmuose, kuriuose pagrindinis veiksmas vyksta namuose. Jie mums yra saugumo užuovėja, kurioje negali nutikti nieko bloga. Gal todėl teisingai „padaryti“ siaubo filmai tokie efektyvūs – nuo piktųjų dvasių mums įprastais būdais neapsisaugosi, tad kūrėjams tai gali būti puiki terpė nagrinėti iš to kylantį pažeidžiamumo jausmą. Nors naujosios „Pagiežos“ siužetas pasakoja būtent apie namus, kuriuose vaidenasi, deja, filmui to taip laukto efektyvumo pritrūko.
Japonijoje pastatyta pirmoji „Pagiežos“ dalis, žinoma kaip „Ju-on“, buvo vienas baisiausių filmų mano paauglystėje, puikiai sujungęs kelių prakeiksmą užsitraukusių paprastų žmonių istorijas į vieną šiurpią patirtį. Dabar azijietiški siaubo filmai kone neįsivaizduojami be blyškiaveidžių dvasių, o siaubo filmų mėgėjai puikiai pažįsta su niekuo nesupainiojamą garsą, lydintį jų pasirodymą ekrane. Nuo 2000-ųjų kepamos vis naujos „Pagiežos“ dalys sekė viena kitą, ir dabar šioje franšizėje yra jau 13 filmų.
Šįkart filmo veiksmas mus nukelia į tūkstantmečio pradžią ir pasakoja kelių skirtingų šeimų istorijas, kurios visos sukasi apie vieną namą. Į Ameriką iš Japonijos grįžusi Fiona Landers kartu parsigabena ir prakeiksmą, kurios nepalieka gyvų. Naujausia šio prakeiksmo auka tampa detektyvė, į kurios rankas patenka anksčiau užkeiktame name mirusių žmonių bylos...
Jau minėjau, kad naujausioje dalyje man pritrūko efektingumo. Jeigu pirmas filmo trečdalis sudomino savo istorija ir veikėjais, tai vidurys ir pabaiga labai kentėjo nuo ištęstumo ir nuspėjamo siužeto. Atrodo, kūrėjai sukrovė visas klišes, kokias tik galėjo rasti. Pavyzdžiui, jei kurioje nors scenoje stoja tyla, tai žinok, kad tuoj kas nors iššoks. Būtų gerai, jei iššoktų tikrai šiurpą keliantys padarai, bet ir čia – nusivylimas: kompiuteriu sukurtos piktosios dvasios paprasčiausiai nebaisios, o išgąsdinti turėjusios scenos publiką daugiau juokino nei iš tiesų šiurpino.
„Pagieža“ nėra blogas filmas. Jis turi visai įdomią istoriją ir veikėjus. Tikrai smalsu buvo stebėti, kaip po truputį atsiskleidžia siužetas ir persipina istorijos iš skirtingų laikmečių. Blogiausia tik, kad galutinis rezultatas – labai jau vidutiniškas, gimęs iš reikalo, o ne iš nuoširdžios meilės siaubo žanrui.
Daugiau kino recenzijų rasite čia: Kas gero ekranuose?