PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kas gero ekranuose?2020 m. Sausio 29 d. 20:05

Filmo apžvalga: „Mažosios moterys“

Pasaulis

Filmo kadras

Monika ViliušytėŠaltinis: Etaplius.lt


115766

Odė moteriškumui. Taip pavadinti galėčiau pagal klasikinį 1868-ųjų romaną pastatytą šiuo metu kino teatruose rodomą filmą „Mažosios moterys“ („Little Women“). Atrodo, kas čia dar gali nustebinti – eilinė istorija apie vienos šeimos moteris ir jų meilės atradimus bei kančias. Tačiau nustebinti talentingajai scenaristei ir režisierei Gretai Gerwig pavyko. Kai kurios istorijos išties yra amžinos ir nepavaldžios laikui.

Filmas tiesiog žiba talentu. Jaunieji aktoriai Saoirse Ronan, Emma Watson, Florence Pugh, Eliza Scanlen, Timothée Chalametas, iš vyresniosios kartos – Laura Dern, Bobas Odenkirkas, Meryl Streep… Neretai pasitaiko, kad net ir didžiausias žvaigždes pritraukę kūrėjai pilnai neišnaudoja jų talento. O čia akivaizdu, kad aktoriai neatėjo tik nusifilmuoti – jie įsikūnijo į savo veikėjus, apnuogino savo širdis ir pilnai atsidavė pasakojimui.

Pagal pusiau autobiografinį amerikiečių rašytojos Louisos May Alcott romaną pastatytas filmas nukelia į XIX amžių, kurį šiuolaikinėje visuomenėje neretai romantizuojame. Galantiški džentelmenai ir baltarankės damos puošniomis suknutėmis – kokia mergina nėra svajojusi bent trumpam persikelti į tuos laikus? Na, iš tiesų ne viskas buvo rožėmis klota. Filmas nevynioja į vatą to, kad vienintelis kelias į laimę moteriai buvo ištekėti. Nebūtinai laimingai. Priešingai – kam tos laimės, svarbu, jaunikis būtų kuo turtingesnis. O ir ištekėjus vargai nesibaigia. Bet koks moters paveldėtas turtas automatiškai atitenka jos vyrui, iš kurio tegali tikėtis malonės ir „kišenpinigių“. Nenuostabu, kad filmo herojės neretai į santuoką pažvelgia itin ciniškai. Ir nebijo to išsakyti garsiai. Neišsigąskite, jei feminizmas – ne jūsų „arkliukas“: šios idėjos nekišamos gerklėn, kaip kartais pasitaiko su šiuolaikiniais filmais. Jis poetiškas, bet ne radikalus, leidžiantis būti paprastu stebėtoju, o ne teisėju.

Istorija pasakoja apie keturias seseris: Megę, Džo, Betą ir Eimę. Šeimos maitintojas kariauja JAV pilietiniame kare, tad paauglės sesutės lieka namuose kartu su mama. Būtent tėtis savo dukras retuose laiškuose vadina jo „mažosiomis moterimis“. Išlaikyti šeimą galiausiai patikima nenuoramai cinikei Džo, kuri užsidirba rašydama. Be rašymo savo gyvenimo ji neįsivaizduoja: tai daro visur ir visada, tuo pačiu garsiai šaukdama, kaip niekada neketina ištekėti. Eimė yra talentinga tapytoja ir tikra priešprieša Džo. Jos abi – tarsi dvi liepsnos, nuolat konkuruojančios tarpusavyje ir galinčios sukelti tikrą gaisrą. Gražuolė Megė – tikra romantikė, dažniausiai užimanti šeimos diplomatės vaidmenį. Na, o visų mylima jaunėlė Eimė nuostabiai skambina pianinu – čia jai nėra lygių. Viskas pasikeičia į kaimynystę atsikrausčius žavingajam Loriui. Juodu su Džo kaip mat randa bendrą kalbą, tačiau į Lorį akis žibina ir Eimė, kuriai jis atrodo idealus vyras…

Be galo smagu ekrane stebėti seserų tarpusavio dinamiką. Priešingai nei kituose filmuose, čia nėra aiškios dialogo struktūros, kai pašneka vienas veikėjas, o tada ima kalbėti kitas. Moterys šneka viena per kitą, jos kartu juokiasi, pykstasi ar tiesiog krykštauja. Tai nufilmuota taip, kad niekada nevargina klausytis – priešingai, tokia kalba skamba itin natūraliai, tokie ir būna dialogai tikrame gyvenime.

Filmas iki kaulų smegenų išgrynintas, nuoširdus ir jautrus, tačiau nenusileidžiantis iki pigios melodramos ir visada išlaikantis gerą toną. Labai gaila, kad jį žiūrėjau beveik tuščioje salėje – jis tikrai vertas, kad jį pamatytumėte. Maža šiais laikais tokių iš meilės literatūrai pastatytų filmų. Griebkite parankėn seserį, mamą ar geriausią draugę!

Daugiau lietuviškų kino recenzijų rasite čia: Kas gero ekranuose?