Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Danguolės asmeninio archyvo nuotr.
Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT
Stimpanko judėjimas
Šiaulietė 63-ejų Danguolė Lukošienė – viena iš nedaugelio miestiečių, o ir lietuvių, kurie priklauso mėgėjų stimpankerių grupei, vis masiškiau ir drąsiau rengiančiai šventes, festivalius, atkuriančiai aprangą ir kuriančiai meninius aplinkos akcentus.
Stimpankas (angl. steampunk) – fantastikos žanras, kurio veiksmas vyksta anachronistinėje Viktorijos epochoje arba alternatyvioje jos versijoje. Jam priklauso ir utopiniai kūriniai patraukliu Viktorijos laikų mokslinių romanų stiliumi, ir apranga, ir aplinka, kuriama iš detalių, jau panaudotų ir atgyvenusių daiktų. Didžiausias dėmesys skiriamas tikrai, teorinei ar išgalvotai Viktorijos epochos technologijai, įskaitant garo variklius, prisukamus prietaisus ir skaičiavimo mašinas.
Šį pomėgį moteris atrado prieš trejetą metų. Ji sako, kad Lietuvoje šio fantastinio utopinio judėjimo tik užuomazgos, nors užsienyje garo mašinų amžiaus stilius labai populiarus.
„Stimpanko judėjimas pasaulyje labai populiarus, tik Lietuvoje mūsų – vos kuopelė, užuomazgos. Mes – tik mėgėjai. O šiaip yra visko: ir meno kūriniai, skulptūros, muzika. Į festivalį, iš kurio ką tik grįžau, buvo atvykusi grupė iš Suomijos, grojanti stimpanko stiliumi. Surengta skulptūrų ekspozicija, kurioje: ir arklys, ir dviračiai, ir visokie kiti objektai. Svarbu suteikti daiktui naują gyvenimą“, – apie mažai kam tarp mūsų girdėtą meno žanrą sako Danguolė.
Danguolės asmeninio archyvo nuotr.
Įsikūniji į personažą
Dantračiai, skrybėlės, cilindrai, laikrodžių mechanizmų detalės, korsetai ir gausybė smulkių detalių – privalomi kostiumuose. Stimpanko esmė – naudojant jau anksčiau istorijoje sukurtas priemones, sukurti naujus daiktus: tiek aprangą, tiek aplinkos detales, tiek įrenginius.
Stimpankerių Lietuvoje lėtai, bet daugėja, ypač pradėjus rengti šventes. Joms moterys ruošia rūbus ir aksesuarus, kurių festivaliuose galima ir įsigyti, o edukacijose mokoma ir pasigaminti. Vyrai imasi ir sudėtingesnių metalo konstrukcijų.
„Kostiumo kūrimas užima labai daug laiko, nes reikia kiekvieną detalę pritvirtinti, įverti, susiūti, priklijuoti. Kažką užsisakai naujo, kažką perdarai seno, sujungi, atrodo, nederančias detales – prikeli daiktus naujam gyvenimui. Daug rankų darbo, pirštai adata subadyti“, – rodo Daguolė.
Pati sau ir vyrui Danguolė yra sukūrusi keletą stimpanko kostiumų. Pirmieji buvo kuklesni, o dabar išdrąsėjusi moteris artimiausiam festivaliui kuria naują rūbų ir aksesuarų ansamblį.
„Dabar dar drąsiau kursiu: iš suknelės siūsiu sijoną, va, vėrinys bus ant kaklo, – rodo į ant stalo gulinčią pradėtą koljė su gausybe detalių. – Dar apyrankę tokiu pačiu atsikartojančiu stiliumi, rankinė ir skrybėlė jau yra.“
Pasak Danguolės, tai yra hobis, tad išlaidas sunku piniginiu aspektu įvertinti – čia daug ar mažai. Sukurtos skrybėlės su detalių gausa savikaina gali siekti 50 Eur, o kostiumą galima sukurti ir už 50 Eur, ir už kelis šimtus.
Danguolė nebijo būti apkaltinta beprasmiu laiko ar pinigų švaistymu: „Kokia prasmė? Bendravimas: save realizuoji, su kitais bendrauji, kūrybingi žmonės įkvepia. Man įdomu kurti, improvizuoti.“
Pasak Danguolės, pomėgis vienija kūrybiškus žmones iš įvairiausių sričių ir įvairaus amžiaus.
Yra ne viena entuaziastų grupė, atkurianti įvairaus laikotarpio ir stiliaus aprangą, ypač populiarios tautinių ar istorinių kostiumų rekonstrukcijos. Bet stimpankas įtraukė todėl, kad tas stilius – fantastinis, drąsus.
„Man ta ekstravagancija ir drastiškumas patinka. Leidžia persikūnyti į kitą, tiesiog fantastinį personažą, jaustis ypatingai. Tas stilius toks, kad reikia ir fantazijos, ir drąsos taip rengtis, tokius aksesuarus ar aplinkos puošybos skulptūras kurti“, – noro išsiskirti neslepia D. Lukošienė.
Danguolės asmeninio archyvo nuotr.
Iš naujo
Norėčiau vėl
surinkt save iš naujo.
Iš tų akimirkų,
o gal iš nuotraukų senų.
Vaikystėje,
grįžtančią su močiute iš pjaunio,
O gal jaunystėje –
toj pievoj, gulint tarp žiedų...
Norėčiau vėl
aš būt padykusia mergaite,
Kuri taip naiviai
vis patikėdavo svajom...
Dabar man gyvenimo tarpsnis toks yra, kai norisi surinkti save iš naujo“, – savomis eilėmis gyvenimo atradimus paaiškina D. Lukošienė.
Aplinkinius stebina ne tik D. Lukošienės propaguojamas stimpankas, bet ir neseniai jau brandžiame amžiuje po didelių asmeninių išgyvenimų atrasti kiti meniniai pomėgiai.
„Jei man reikėtų rašyti knygą, ji vadintųsi „Gyvenimas į skolą“, nes savo gyvenimo negyvenau, o viską dariau kažkam, dėl kažko, dėl kitų, bėgau tekina, kažką tempiau, neturėjau laiko sau. O dabar, jau brandžiame amžiuje, vėl sukūrusi šeimą, aš vėl turiu gyvenimą, Jį man atskleidė dabartinis mano vyras. Iki šiol daugiau nei 30 metų važinėdama į sodą, nemačiau paukščio, nežinojau jų pavadinimų, nežinojau, kad gamta aplink tokia graži. Aš nieko nemačiau. O jo dėka atsivėriau pati sau, atsivėriau kitiems, atradau eiles, fotografiją ir stimpanką“, – apie save anksčiau ir dabar kalba moteris.
Danguolė atvirauja, kad prieš keletą metų buvo labai sunkus pusmetis (skyrybos, darbo netektis, mamos liga). Iš depresijos išgelbėjo sūnaus dovanotas... išmanusis telefonas.
„Atradau internetą, socialinius tinklus. Ten radau pagalbą: gali straipsnį psichologinį paskaityti, bendraminčių grupėse bendrauti, atrasti pomėgių ir gebėjimų, kuriuos jutau, kad turėjau, bet nemokėjau į paviršių ištraukti. Taip aš po mažą žingsnelį pradėjau eiti pirmyn ir sukūriau save iš naujo. Ir kokia toji nauja Danguolė? Aš labai ja patenkinta. Kai viskas pradėjo skleistis, aš dar kurį laiką nedrįsau pati savęs tokios“, – sunkų laikotarpį mena moteris.
Danguolės asmeninio archyvo nuotr.
Poezija tarsi nusileidžia
Ilgus metus ją pažįstantys draugai stebisi brandžios moters metamorfozėmis. „Draugė sako: „Tu gyvenime kitokia: tokia padūkėlė, tokia aštroka, o eilėraščiuose švelni.“ O žinai, iš kur tai? Tai tie jausmai, kurių neišgyvenau, svajos, romantikos trūkumas, kurio aš iki pat šiol neturėjau“, – prisipažįsta ji.
Rašyti ji pradėjo irgi vos prieš kelerius metus, nors tą gebanti jautė visą gyvenimą, tik nesuprato.
„Eiles gali ir per pusvalandį parašyti, jei tik spėji užsirašyti mintis, kurios ateina. Kiti mano, kad aš tik apie save rašau. Tikrai ne – man tiesiog išplaukia, nusileidžia. Kaip? Pati nežinau. Jaunystėje irgi būdavo, kad mintys eidavo eilėmis, bet neatėjo man į galvą, kad jas reikia užrašyti. Tik dabar tai darau“, – dažnai klausinėjama, kaip čia taip pavyksta tie eilėraščiai, sako Danguolė.
Paklausta, ar daug jau sukaupta eilėraščių rinkiniui, Danguolė sako tikrai neskaičiavusi: yra paskelbusi savose socialinių tinklų grupėse arti šimto, o dar galybė yra asmeniškų, pasiliktų tik sau.
„Ilgai bijojau parodyti žmonėms, kad rašau ir ką rašau. Aš juk nebaigusi jokių mokslų, kad galėčiau taisyklingai rašyti kaip poetė. Žemiškos mano mintys, tiesiog jautriai užrašytos. Ir tiek. Bet žmonės sako, kad jiems labai patinka, jog nereikia tris kartus perskaityti mano eilėraščių, kad suprastum“, – savo kūrybą per skaitytojų prizmę vertina Danguolė.
Gali būti aktualu: striukės moterims