PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2018 m. Balandžio 7 d. 10:56

„Esame per maža valstybė, kad nukirptume bambagyslę“

Šiauliai

Talentas. „Kiekvienas žmogus yra talentas ir būtent taip mes turime formuoti savo valstybės poziciją, mokestinę politiką, požiūrį į žmogų, į lietuvį“, – sako V. Ušackas. Ugnės Kaučikaitės nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


33786

„Neatsiginu klausimų apie Rusiją, žurnalistai vis skambina ir skambina. Man jau net nusibodo apie tai kalbėti“, – šypsosi buvęs užsienio reikalų ministras ir Europos Sąjungos atstovybės Rusijos federacijoje vadovas Vygaudas Ušackas. Praėjusiais metais baigęs kadenciją Maskvoje, jis pradėjo vadovauti Kauno technologijos universiteto Europos institutui. Su V. Ušacku kalbame ne apie Rusiją, o apie visą pasaulį ir lietuvius jame.

Bando uždegti jaunimą alkiu žinioms

– Tapęs Europos instituto vadovu, dažnai bendraujate su jaunimu – aplankėte ir Šiaulių miesto mokyklas. Kodėl tai darote?

– Bandau uždegti jaunimą alkiu. Alkiu žinioms, noru pasiekti daugiau, nes tai – progreso ir sėkmės variklis. Jaunoji karta yra pati laimingiausia šio šimtmečio karta: jie gyvena nepriklausomoje, laisvoje, pažangioje Lietuvoje, turi tiek galimybių. Norisi, kad jaunimas netraktuotų tos laisvės kaip savaime suprantamo dalyko ir negalvotų, kad viskas atnešama ant lėkštutės. Jie turi nuosekliai, kruopščiai, kryptingai ir užsispyrusiai siekti savo tikslų.

– Tikriausiai ne vienas ir ne du jaunuoliai prasitaria norintys studijuoti, gyventi užsienyje. Reikėtų stengtis juos sulaikyti, o galbūt atvirkščiai – skatinti pamatyti pasaulio?

– Migracija nėra blogas dalykas. Tie, kurie išvažiuoja, įgyja patirties, išmoksta kalbų, pamato, kaip jūs sakote, pasaulio, kuris nėra toks rožinis, kaip atrodo, būnant Lietuvoje ir žiūrint televizorių ar skaitant knygas. Pagaliau, juk mes norėjome būti atvira Lietuva, norėjome būti ES. Viena iš ES taisyklių – laisvas judėjimas. Asmenų, kapitalo, prekių ir paslaugų. To norėjome, to ir pasiekėme.

Tik turime suprasti, kad visos ES narės konkuruoja dėl žmonių, dėl talentų. Talentas – nebūtinai Nobelio premijos laureatas, garsus aktorius ar dailininkas. Kiekvienas žmogus yra talentas ir būtent taip mes turime formuoti savo valstybės poziciją, mokestinę politiką, požiūrį į žmogų, į lietuvį. Turime sudaryti sąlygas tiems talentams prasiskleisti Lietuvoje, nes dabar atrodo, kad jie masiškai išvažiuoja, mes dėl jų nekovojame ir nesugebame susigrąžinti.

Žmonės išvažiuoja, nes yra ir negerbiami

– Manote, susigrąžinti įmanoma?

– Susigrąžinti bus sunku, ypač tuos, kurių vaikai pradeda eiti į mokyklas. Dalis lietuvių nenori sugrįžti dėl to, kad neatrodytų, jog jiems nepasisekė. Bet yra lietuvių, kurie grįžti norėtų, nes mato, kad Lietuvoje yra geriau. Tik gal reikėtų žinios iš pačios Lietuvos, kad jie laukiami, kad jų reikia.

Labai gerai atsimenu, kai prasidėjo ketvirtoji emigracijos banga – 2006–2008 m., buvau Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje. Po įstojimo į ES atsivėrė sienos, žmonės pradėjo važiuoti iš Lietuvos. Kai kurie dėl žingeidumo, studijų, bet daugelis dėl to, kad buvo sunku išgyventi. Tuomet kai kurie mūsų politikai garsiai keikė ir peikė išvažiuojančiuosius, vadino juos išdavikais. Tai padarė didžiulį neigiamą poveikį.

– Su ekspertų grupe atlikote apklausas, norėdami išsiaiškinti, kodėl lietuviai išvyksta. Priežastys vis dar tos pačios?

– Mūsų apklausos liudija, kad 68 proc. išvažiuoja dėl aukštų kainų, žemų atlyginimų, nepasitikėjimo biurokratija ir socialinio teisingumo stygiaus. Dar vienas niuansas: 69 proc. apklaustųjų teigė, kad Lietuvos valdžia nedaro pakankamai, kad susigrąžintų ir sumažintų emigracijos srautus.

Ką reikėtų daryti? Kliautis gera kitų šalių patirtimi. Kad ir Lenkijos šeimos politikos pavyzdžiu, kai skiriamos išmokos šeimoms, turinčioms naujagimį, 2–3 vaikus, kai sudaromos lankstesnės darbo sąlygos – tuomet vyras ir žmona gali dirbti pakaitomis, kai išaukštinama šeimos vertybė.

– Kartą iš emigruoti susiruošusios poros teko išgirsti įdomią mintį: emigruojame ne todėl, kad mūsų atlyginimai maži, bet todėl, kad Lietuvoje nėra pagarbos dirbančiam žmogui, ypač iš darbdavių. Sutiktumėte?

– Mūsų daryta apklausa šio fakto nepatvirtino, bet esu apie tai girdėjęs iš savo artimųjų aplinkos. Taip, dalis žmonių yra nusivylę, nes nesijaučia gerbiami. Visai neseniai dalyvavau tarptautiniame konkurse, renkant geriausią Lietuvos darbdavį. Juo tapo įmonė, kuri sugebėjo sukurti palankias sąlygas darbuotojų tobulėjimui ir, svarbiausia, įtraukė juos į įmonės vadybą, valdymą. Žinoma, konsultaciniu būdu. Tai – vakarietiškas pavyzdys, kai ne tik pagarbiai elgiamasi su darbuotoju, kas yra principiniai ir elementarūs dalykai, bet ir stengiamasi, kad jis taptų pilnaverčiu kolektyvo nariu, kad jaustųsi įmonės bendrasavininku, nors ir neturi akcijų.

„Pilietybė apskritai yra stipriausia žinia“

– Lietuvą kaip ambasadorius reprezentavote ne vienoje pasaulio valstybėje. Išvykę lietuviai – taip pat savotiški mūsų šalies ambasadoriai. Gerai ar blogai jie atlieka šį vaidmenį?

– Dirbau įvairiose šalyse ir mačiau nemažai šviesių pavyzdžių, kuriais galime didžiuotis. Tai žmonės, kurie, pradėję nuo nieko, sukūrė klestintį verslą, žmonės, kurie puikiai atstovauja Lietuvai kaip sportininkai, menininkai, kultūrininkai. Aš linkęs manyti, kad lietuviai yra gerbiami, juos vertina kaip kruopščius, darbščius, padorius žmones. Todėl tiek britai, tiek airiai, tiek vokiečiai, tiek skandinavai konkuruoja dėl lietuvių. Aišku, pasitaiko ir nemalonių incidentų, bet nėra namų be dūmų.

– Kaip vertinate dvigubos pilietybės klausimą?

– Palankiai. Šiais atviro pasaulio laikais mes turime pripažinti, kad esame per maža valstybė, kad nukirptume bambagyslę su tais, kurie išvyko į kitus kraštus. Mūsų interesas – susaistyti tuos žmones ekonominiais, socialiniais, politiniais saitais. Pilietybė – vienas iš jų. Pilietybė apskritai yra stipriausia žinia, kad mes norime, jog tie, kurie išvyko, būtų susiję su Lietuva, kad išlaikytų tas pačias teises, pareigas ir vieną dieną apsigalvoję galėtų sugrįžti į Lietuvą.

– Kodėl verta čia sugrįžti?

– Banalu, bet dažnai nevertiname to, ką turime. O turime nuostabią architektūrą. Turime tyrą orą ir nėra taršos. Lietuviams tai atrodo savaime suprantami dalykai, bet yra nemažai šalių, kur to nėra. Turime gėlo vandens, dėl kurio kituose žemynuose vyksta karai. Turime tiek daug ežerų, miškų, keturis sezonus, kuriais kiti žavisi ir pavydi. Turtingas ir įvairus mūsų kultūrinis gyvenimas. Be to, lyginant su kitomis šalimis, jis dar ir nebrangus. Kai mano sūnus baigė universitetą, jam siūlė dirbti Vokietijoje, Londone. Jis buvo pragmatiškas: paskaičiavo, kad nors ten gautų 3 kartus didesnę algą, išleistų dukart daugiau negu Lietuvoje. Studijuodamas Londone, jis sau leisdavo į teatrą arba kiną nueiti vieną kartą per tris mėnesius, čia gali nueiti kartą per savaitę, dar valgyti mamos cepelinus ir matyti gražiausias merginas (šypsosi). Tokie tie privalumai, kurie mums tiek įprasti, kad jų net nebepastebime.

SRTF logo