PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Gruodžio 20 d. 11:00

Ernesto Kuckailio darbai gulė į knygas

Kaunas

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


110938

Nuo 2002 metų su šeima Rumšiškėse gyvenantis Ernestas Kuckailis sako, kad šių apylinkių istorija sena ir garbinga. Mūsų rajone susikūrę namus Ernestas ir Akvilė Kuckailiai augina du vaikus. Sūnus Žygimantas jau baigė gimnaziją ir atitarnavo Lietuvos kariuomenėje, o dukra Greta dar mokosi Rumšiškių A. Baranausko gimnazijoje. Jau daugiau nei ketvirtis amžiaus Lietuvos kariuomenėje tarnaujančio Ernesto pomėgis – rašyti istorines apysakas.

E. Kuckailio biografijoje – daug įdomių faktų. Šiuo metu jis – snaiperių rengimo ekspertas Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre. Kai baigęs Kauno dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas) nusprendė iš savanorių pajėgų pereiti į reguliariąsias – jėgerių batalioną, pradėjo tarnauti išminuotojų padalinyje, vėliau kartu su broliu Algirdu tapo elitinės „A“ kuopos komandosais.

Ernesto tėvelis Algirdas Vincas Kuckailis – mažasis Sibiro tremtinys nuo Leipalingio. Senelis Boleslovas Kuckailis-Šapalas partizanavo, dar 1946 metų rudenį buvo suimtas, ilgai tardytas Lietuvoje, vėliau išsiųstas į Gorkio lagerį. Būdamas penkerių, 1947 metais, Algirdas Vincas su mama Stefa ir dviejų metų sesute Lione ištremti į Sibirą. Penktą dešimtį baigiančio Ernesto gyvenimo kelyje būta daug išbandymų: buvo vienu iš pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių, 1999–2005 metais su mūsų kariuomenės kariais dalyvavo misijose Kosove, Afganistane ir Irake.

Tad nenuostabu, kad 2012 metais pasirodžiusioje jo debiutinėje knygoje „Trispalvio erelio skrydis. Eskadrono „Erelis02“ misija Afganistane 2002-2003 m.“ aprašomi įvykiai ir jo, kaip kario, prisiminimai apie pirmąją mūsų nepriklausomos kariuomenės kovinę misiją Afganistane Specialiųjų pajėgų eskadrone.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, Ernestas Kuckailis atliko septynias dešimtis nusleidimų parašiutu. Kulminacinis momentas – kai atliko 69-ąjį šuolį 2000 metų spalio 4 dieną Aleksote vykusiose parašiutinių šuolių laisvo kritimo iš 3 km aukščio pratybose. Čia Ernestas pakliuvo į suktuką, tada skleidė parašiuto kupolą per žemai, jis išsiskleidė, bet kartu suveikė ir automatinio skleidimo mechanizmas.

Ernestas atkabino pagrindinį kupolą, bet atsarginis nespėjo išsiskleisti. Sako, jis liko gyvas tik dėl to, kad nukrito ant medžio, kuris sugavo nespėjusį išsiskleisti kupolą... Ernestas Kuckailis šiandien su malonumu dalyvauja archeologinėse ekspedicijose Lietuvoje, kuriose tyrinėja karo metų ir pokario partizaninio karo įvykius. Išvaikščiota Užpelkių kautynių vietos, žinomi ir naujai atrasti partizanų bunkeriai, tyrinėta vokiečių parašiutininkų gynybos linijos tarp Kaišiadorių ir Kauno. Taip pasirodė nauja knyga „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ (2015).

Trečiojoje knygoje „Tylūs žingsniai per samanas“ (2016) – Ernesto senelio partizano Boleslovo Kuckailio-Šapalo, dalyvavusio ginkluotoje rezistencijoje Dzūkijos miškuose, Panaros ir Merkinės mūšiuose, istorija. Ketvirtoji – „Laiškai iš Varviškės“ (2018) – Dzūkijos istorijos tarpsnis ten, kur ėjo demarkacinė linija su Lenkijos užgrobta Lietuvos dalimi. Čia buvo įkurta taip vadinta „Varviškės respublika“, likviduota 1923 metų kovo pabaigoje.

Kaip sako autorius, knygos „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ herojus vokiečių parašiutininkas, turintis lietuviško kraujo, patenka pas Lietuvos partizanus, tad reikėjo aprašyti mūsų karių gyvenimą. Prisiminė jis senelio Boleslovo Kuckailio-Šapalo pasakojimus apie tuos įvykius, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose po kovų vietas. Visa tai padėjo jam ryžtis rašyti partizaninio karo tema.
Neseniai pasirodžiusioje penktojoje E. Kuckailio knygoje „Partizano žiedas“ aprašytas mums ypač svarbus istorinis įvykis – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos gimimas Minaičių kaime, Žemaitijoje. Šioje dokumentinėje apysakoje nušviečiami 1948–1949 metų įvykiai ir šiandiena, kai grupė jau
nų žmonių bandė atkartoti sunkų partizanų vadų kelią iš Kazlų Rūdos miškų į Žemaitiją, kur buvo numatytas partizanų vadų susitikimas.

Knygoje Ernestas keliauja su Tauro apygardos vadu Aleksandru Grybinu-Faustu, Pietų srities atstovu Adolfu Ramanausku-Vanagu bei jų palydovais. Partizanų vadams ir juos lydintiems kovotojams reikėjo pėsčiomis, slapstantis įveikti daugiau nei šimtą kilometrų sunkiomis sąlygomis, naktimis glaustis tuščiuose bunkeriuose, apsistoti pas gerus žmones, išgyventi daug pavojų, net kitų partizanų nepasitikėjimą ir išbandymus.

Žinoma, veiksmo finalas yra Deklaracijos pasirašymas... Dokumentines apysakas rašyti pakankamai sunkus uždavinys, nes yra būtinybė nenuklysti nuo istorinių įvykių, žmonių charakterių. Jiems nuspalvinti pasitelkiami istorikų ir archeologų tyrinėjimų medžiaga, į herojų lūpas įdėti jų pasakyti ar galimai galėti pasakyti žodžiai. Knygos „Partizano žiedas“ paraleliniai pasakojimai vyksta šiomis dienomis.

Tai „Kalėdinis“ patrulis – mokomoji jėgerių operacija Kaišiadorių rajono Gegužinės miškuose, mokomoji – Panevėžio apylinkėse. Atskiras pasakojimas apie 1949 metų rugpjūčio 13 dienos mūšį Užpelkių miške (Grinkiškio seniūnija, Radviliškio rajonas) ir istorikų ekspedicijas po 67 metų… Kaip žinome, 1949 metų rugpjūtį Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus-Žadgaila keliavo į naują paskyrimo vietą Pietų Lietuvoje.

Jam reikėjo pasiekti Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės veikimo teritoriją. Po dienos šiuo maršrutu pas naujai paskirtą Prisikėlimo apygardos vadą Povilą Morkūną-Rimantą patraukė šios apygardos štabo viršininkas, partizanų spaudos dailininkas Laurynas Mingėlas-Džiugas bei Vyriausiosios partizanų vadovybės narys Bronislovas LiesisNaktis, gabenę štabo darbui reikalingą rašomąją mašinėlę ir dokumentus. Rugpjūčio 13 dieną sutartoje vietoje Užpelkių miške P. Bartkus-Žadgaila susitiko su Povilu Morkūnu-Rimantu, broliais Vytautas ir Viktoru Šniuoliais.

Juos aptikęs išdavė vietos eigulys Jakubonis. Mūšyje žuvo Vyriausiosios partizanų vadovybės nariai B. Liesis-Naktis ir P. BartkusŽadgaila, V. Šniuolis-Svajūnas ir du eiliniai partizanai, žinomi tik slapyvardžiais Girėnas ir Aitvaras. Mūšio vietoje 2016 metų rugpjūčio 24 dieną archeologinių kasinėjimų metu rasta šaudmenų, partizanų uniformų sagų. Tačiau jų laukė ir kitas neįkainojamas radinys – Žilvinio Montvydo rastas partizaninis žiedas su Vytimi. Istorikė Aistė Petrauskienė nustatė, kad jis, pagamintas partizaninio karo metu, galėjo priklausyti B. Liesiui-Nakčiai arba P. Bartkui Žadgailai.

Žiedo radimo istorija ir įtakojo penktosios Ernesto Kuckailio knygos pavadinimą. Jaunoji istorikė iš Kaišiadorių Rugilė Grendaitė apie žiedo radimą partizanų mūšio su NKVD kareiviais vietoje sako: „Kai pamačiau žiedą, pagalvojau, kad tai tarsi valdovo karūnos radimas, atėjo suvokimas, kas partizanai buvo. Žiedas man pirmiausiai asocijavosi su mūsų kovotojų galia, savo tikslų įprasminimu simbolikoje...

Aš tiesiog stovėjau išsižiojusi iš nuostabos, mane apėmė pasididžiavimas“. Manau, kad Erenesto knygos žadina mumyse patriotiškumą, pasididžiavimą savo šalies istoriją, pagarbą žmonėms, atidavusiems savo gyvybes partizaninio karo metu. Erenesto knygų pristatymuose gali pamatyti daug jaunimo. Ir tai labai gerai – juk tokios knygos pirmiausia turi būti prieinamos jaunimui, gimnazistams. Beje, Kauno dailės instituto diplomantas Ernestas Kuckailis neužmiršta pomėgio kurti ir pagal specialybę. Yra sukūręs „Alfa“ kuopos emblemą, jėgerių mokyklos emblemą ir beretės ženklą, beretės ženklą žvalgų mokyklai, iliustravęs kelias knygas.

Stanislovas Abromavičius

R. Eidukevičiaus nuotr.