Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Agnė ir Mindaugas Alksniai: „Neplanuojame grįžti į užsienį.“
Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt
Mišraus ūkio savininkei Agnei Alksnei su vyru Mindaugu džiugu: šiemet konkurse „Metų ūkis“ pripažinta antroji vieta. Jaunieji ūkininkai Peskojų kaime, Kretingalės seniūnijoje, augina mėsinius galvijus, verčiasi grūdininkyste. Prieš 7 metus iš emigracijos grįžusios dukros šeimą įkvėpė tėvai, stambūs ūkininkai Liaudanskai. Agnė ryžosi tęsti senelių žemdirbišką tradiciją.
Namuose geriausia
Ūkininkų Liaudanskų vyresnėlės Agnės vaikystė prabėgo Klaipėdoje – į Peskojų kaimą, kuriame tėvai kūrė ūkį, pasistatė gyvenamąjį namą, ji atsikraustė paauglystėje. Baigusi vidurinę, mergina įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti fiziką. „Tuomet aš savo ateities nesiejau su žemės ūkiu. Skaičiai, formulės man buvo įdomiau nei gyvuliai“, – prisipažino A. Alksnė, mišraus ūkio savininkė.
Įgijusi diplomą ji su savo išrinktuoju Mindaugu, baigusiu tuometę Kūno kultūros akademiją, išlėkė į Airiją ir įsikūrė Dubline. Agnė įsidarbino degalinių tinkle buhaltere, o Mindaugas – vadybininku. „Uždarbiu nesiskundėme: keliavome, pamatėme pasaulio, bet labai kankino gimtinės ilgesys. Ir ne tik mus – čia buvusių draugų mintys irgi sukosi apie tėvus, artimuosius, gimtajame krašte likusius draugus. Tačiau nesiryžo keisti gyvenimo būdą – baugino nežinomybė, kas laukia Lietuvoje. Juk buvo sukūrę šeimas ir nerimavo, ar sugrįžę įstengs jas išlaikyti“, – dėstė sutuoktiniai.
Alksnių šeimai apsispręsti padėjo pirmagimis sūnus Matas, kuriam jau 9-eri metai. Agnė pirmoji su vaikeliu sugrįžo į Peskojų kaimą, šiek tiek vėliau ir Mindaugas. Šeima apsigyveno tėvų namuose. Romas Liaudanskas dukrą įdarbino savo ūkyje buhaltere, o žentą – vadybininku. Iš Alytaus kilusiam Mindaugui, vaikui nuo asfalto, pradžia nebuvo lengva – trūko žemės ūkio žinių. Iš emigracijos sugrįžęs vyras iš karto įstojo į A. Stulginskio žemės ūkio universitetą neakivaizdžiai studijuoti agronomijos mokslus.
„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – šypsojosi Alksniai, Dubline praleidę 8 metus ir sugrįžę į gimtąjį kraštą ūkininkauti. Jie pridūrė, kad šis posakis jautriai skamba ir angliškai.
Dalį ūkio perėmė dukra
Plyname lauke Peskojų kaime pradėjęs ūkininkauti R. Liaudanskas sukūrė stambiausią pieno ūkį ne tik Klaipėdos rajone, taip pat puoselėja grūdininkystę – deklaruoja apie 800 hektarų. Jis laimingas, kad dalį ūkio perėmė vyriausioji dukra su žentu ir tęsia senelio žemdirbišką tradiciją. Alksniai, auginantys mėsinius galvijus, valdo 160 ha žemės, iš kurios 20 ha nuosavos. Augalininkystei skiria 100 hektarų – augina javus, dalis grūdų – galvijų pašarui. Jaunieji ūkininkai perka veršelius ir augina. Šiemet pardavė apie 50 įmitusių galvijų, už kiekvieną gavo maždaug po 700 eurų.
Šiuo metu tvarte – apie 100 galvijų. Savo ūkyje šeima susitvarko be pagalbininkų. „Pašarą išdaliju dalintuvu, mėšlas šalinamas mechanizuotai“, – sakė Mindaugas. Jaunieji ūkininkai ne kartą pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų fondų parama. Iš pradžių gavo lėšų jaunojo ūkininko ūkio įkūrimui, o vėliau – ūkio modernizavimui. „Pastarąjį kartą gavę 184 tūkst. eurų paramos įsigijome modernios technikos: teleskopinį krautuvą, sėjamąją, traktorių, kuris naudojamas ir augalininkystėje, ir fermoje šerti gyvulius, guoliavietėms pakreikti, mėšlui išvežti“, – pasakojo sutuoktiniai.
Mindaugas pridūrė, jog ūkyje labai praverčia sėjamoji, su kuria darbai atliekami efektyviau ir per trumpesnį laiką. „Ūkio modernizavimui labai reikalingos investicijos, – patikino Agnė. – Gavus paramą, įsigijus modernios technikos darbo sąnaudos sumažėjo. Bet esame įsipareigoję bankui.“
R. Liaudanskas padovanojo Agnės šeimai žemės sklypą namo statybai. Šis pradėjo kilti jai būnant užsienyje. Prieš 5 metus Alksniai su sūneliais Matu ir Joriu įsikūrė šiuolaikiškame būste. Ten gimė dukra Emilija.
Šalia tėvų sodybos apsigyvenusi Agnė su vyru patenkinti, jog darbas čia pat, niekada nereikia skubėti, nervintis kelyje spūstyse. Vaikai mokosi, lanko darželį Palangoje. „Neplanuojame grįžti į užsienį“, – nuoširdžiai patikino pašnekovai.
Svajoja, kad anūkai tęstų tradiciją
R. Liaudanskas, pradėjęs ūkininkauti pagal Valstiečių ūkio įstatymą, prisiminė, kokie sunkūs buvo ūkio kūrimosi metai. Iš pradžių kelerius metus augino kiaules – klampojo su purvabrydžiais po purvyną. Vėliau jų atsisakė, nusipirko apie šimtą veršelių ir užsiaugino karvių bandą, už savo lėšas prieš 15 metų pasistatė šiuolaikišką karvidę. „Nuo 9 karvių pradėjęs dabar turiu 240 melžiamų karvių, kurias melžia du dviviečiai melžimo robotai“, – dėstė R. Liaudanskas. Ūkio modernizavimui jis ne kartą pasinaudojo Kaimo plėtros fondo lėšomis, bet didžiausia parama buvo skirta įsigyti melžimo robotus.
Kaip inžinierius laivavedys ryžosi plyname lauke kurti ūkį? „Dirbdamas uostamiestyje, perkėloje, perskaičiau daug literatūros apie žemės ūkį. Iš Karklėnų kaimo Plungės rajono persikėliau tėvų žemę, – dėstė Romas. – Tarpukariu mano tėvas, tapęs našlaičiu, paveldėjo ūkį, kuris skendo skolose, tačiau sugebėjo jų atsikratyti. Bet užklupo kolektyvizacija“, – pasakojo R. Liaudanskas, pratęsęs ūkininkavimo tradiciją. Dabar ir dukra pasirinko šį kelią, o galbūt ir anūkai. Matas ir Joris pamėgę futbolą – treniruojasi Palangos klube „Gintaras“, kartais rungiasi su Gargždų „Bangele“. Tėvus ir senelius džiugina, kad Matas šiemet pelnė geriausio vartininko taurę (iki 10 metų amžiaus grupėje). Tačiau R. Liaudanskas nepraranda vilties, kad užaugę jie irgi ūkininkaus. „Technologijos sparčiai žengia į priekį – gal po dešimtmečio iš namų galėsime valdyti ūkį“, – samprotavo ūkininkas.