Elenos laimė – žygiai, meilė ir maudynės eketėje

Šiauliai

Likimas. Sveikuoliškas, aktyvus gyvenimo būdas E. Liutkienei atnešė ne tik gerą savijautą, bet ir meilę. Būsimąjį vyrą ji sutiko... pirtyje.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

27397

Susitarti dėl interviu su Eimučių kaimo bendruomenės pirmininke Elena Liutkiene ne taip paprasta. Vieną vėlų vakarą ji šoka į ledinę eketę, mat tiki, kad tąnakt vanduo kelioms valandoms įgauna stebuklingų galių, kitą – jau žygiuoja iš Palangos į Klaipėdą, skaičiuodama ne kilometrus, o virš Baltijos jūros kabančias žvaigždes. Elena įsitikinusi, kad būtent judrus gyvenimo būdas yra jos sveikatos, energijos ir geros nuotaikos šaltinis.

Foto galerija:

Mieste gyventi nenorėtų

Pavadinta kaimiete, E. Liutkienė nė kiek neįsižeistų – sako užaugusi Vismantėlių kaimo vienkiemyje, iš kurio tik medis belikęs. Vėliau su tėvais persikraustė į Eimučius, o po daugelio metų tapo kaimelio bendruomenės pirmininke.

Eimučiuose – vos šimtas gyventojų, kurių nuolatos mažėja, nes jaunimas iš kaimo išvažiuoja ir nebegrįžta. Nepaisant to, Elenai norisi, kad kaimelis žinotų savo vardą: pirmininkės iniciatyva neseniai buvo išdrožta medinė iškaba su užrašu „Eimučių bendruomenė“.

Taip pat norisi, kad išgaruotų su kaimu susiję stereotipai – pavyzdžiui, kad čia nieko nevyksta. Eimučių bendruomenė organizuoja koncertus, šventes, per
šv. Onines kepa tradicinį kugelį, o pavasarinės talkos metu vieną kaimo obelį papuošia šimtais kaklaraiščių. Nenuriša jų iki pat žydėjimo. „Lietuvos rekordo nepasiekėme – yra, kas kaklaraiščių turi daugiau už mus. Bet Šiaulių apskrityje tikrai esame pirmieji“, – šypsosi Elena.

Teko E. Liutkienei ir Šiauliuose pagyventi, tačiau miestietės statusas pašnekovės nevilioja: „Mieste išėjai į gatvę, ant asfalto, o kaime – į erdvę, į gamtą. Jauti žolę rasotą, jauti vėją – šiaurės ar pietų. Randi uogą, vaistažolę, kankorėžį, kuris ir dekoracija graži, ir pėdų masažui tinka – tereikia į dėžutę priberti kankorėžių ir pavaikščioti. Aišku, yra tokių, kuriems nereikia nei uogų, nei vaistažolių – nieko nereikia.“

Pirtyje stengiasi nelikti skolinga

O štai Elenai visko reikia – aktyvi buvo jau vaikystėje. Anuomet svajojo apie cirko artistės karjerą, tačiau svajonėms išsipildyti nebuvo lemta. „Esu 1970-ųjų
gimimo. Tais laikais viskas buvo Rusijoje. Cirkas – taip pat. Patekti neturėjau galimybės, bet gimnastika, akrobatika man visada rūpėjo“, – sako E. Liutkienė, kuri ir dabar be didelių pastangų gali atsistoti ant galvos.

Vaikystėje susiformavo ir dar vienas įprotis – pirtis. „Mano tėtis kolūkyje kūreno valdišką pirtį. Kaip dabar prisimenu, kad šeštadienį eidavo vyrai, o sekmadienį, kai pirtis truputį pravėsdavo, kai išeidavo garas – moterys. Aš eidavau su mama“, – sako
E. Liutkienė.

Lietuvos pirties karalių asociacijai priklausanti Elena vyrams nebenusileidžia – pirtyje, anot jos, visi lygūs, be to, stengiasi nelikti skolingi. „Jeigu tave išperia, o tu nieko neperi – negerai. Turi du–tris žmones išperti – tuomet kūne įsivyraus harmonija“, – paaiškina.

Jaunamartės detektyvas

Privačioje pirtyje Šiauliuose vieną kartą per savaitę besikaitinanti Elena kūną atsivėsina ne po dušu, o natūraliame vandens telkinyje. Sakoma, kad tris kartus per metus jis būna stebuklingas: ypatingų galių vanduo įgauna naktį iš sausio 18-osios į 19-ąją, iš vasario 14-osios į 15-ąją ir iš birželio 24-osios į 25-ąją.

„Ar tikrai tas vanduo stebuklingas, nežinau. Bet aš tikiu, o tikėjimas... Turiu dvi tetas iš tėčio ir mamos pusės. Abi panašaus amžiaus, abi pragyvenusios tą patį sunkų laikmetį. Kartą pririnkau joms vaistažolių – paprasčiausių liepžiedžių – ir nuvežiau. Viena teta sako: „Kaip gerai, kokia sveika būsiu, kokia laiminga, kad vaistų nebereikės.“ Kita: „Dabar tu, pamanyk, arbatą virk. Makt vaistą išgėrei ir sveika...“ – pasakoja Elena.

Sveikuoliškas gyvenimo būdas E. Liutkienei atnešė ne tik gerą savijautą, bet ir meilę. Išleidusi vienturtę dukrą gyventi į Londoną, nutraukusi nesėkmingus santykius, Elena likti viena nebijojo – veiklos ir bičiulių užteko. Bet likimas iškrėtė pokštą.

„Pirtyje susipažinau su vyriškiu, kartu važiuodavome į Svilės šaltinį parsivežti vandens. Taip ir susikukavome, kažkokia chemija įvyko. Praėjus lygiai trejiems metams po mūsų pažinties, lapkričio 24 d. susirašėme“, – šypsosi Elena.

Įsimintiną dieną ji puošėsi ne balta suknele, o tautiniais rūbais. „Kaimynai manė, kad išvažiavau į koncertą – dainuoju folkloriniame ansamblyje. Vėliau suprato, kad kažkas ne taip, skambino į rajono Civilinės metrikacijos skyrių paklausti, ar pirmininkė kartais neištekėjo. Bet kad mes ne rajono, o miesto skyriuje buvome įforminti“, – juokiasi Elena.

Iš batų teko pilti kraują

Žmonių smalsumas E. Liutkienės nepiktina. „Būna, kad ir į gimdymo namus paskambina. Kaime juk viskas kaip ant delno“, – sako.

Su sutuoktiniu ji ne tik mėgaujasi pirtimi, kvėpuoja tyru kaimo oru, bet ir žygiuoja. „Pirmasis mano žygis vyko prieš šešerius metus. Iš Kleboniškių ėjome į Burbiškio dvarą – buvo tarsi ekskursija. Tada sutikau vieną moteriškę, kuri man pasakė: „Pražygiavai, gavai virusą – sustoti nebegalėsi.“ Buvo teisi“, – sako Elena.

Jai teko klampoti pelkėmis ir pilti iš batų kraują, bet, išdžiūvusi ir išsigydžiusi žaizdas, E. Liutkienė ir vėl galvodavo apie naują iššūkį. Kol kas ilgiausias nužygiuotas Elenos atstumas – 64 kilometrai Jonavos r.

Pasiteiravus, ar laiminga, gyvendama taip, kaip gyvena, Elena linksi galva: „Man atrodo, kad nemoka žmonės džiaugtis mažais dalykais. Juk tiek nedaug iki tos laimės reikia. Štai vakar: važiuoju į darbą, kelias snieguotas, medžiai apšerkšniję, o tolumoje trys stirnos baltais užpakaliukais laksto. Kaip gražu... Mieste to nepamatysi.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt