PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2021 m. Vasario 6 d. 15:02

Eketė­je su­žve­jo­jo laisvę ir svei­katą

Šiauliai

(Audronio Rutkausko nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


164085

Žie­miš­kai ap­si­mu­tu­ria­vu­siam „Etap­lius“ fo­togra­fui šąla kojų pirš­tai, o šiau­lietė Kris­ti­na Er­nis­taitė, pa­si­puo­šu­si vien tik mau­dy­mo­si kos­tiumė­liu, šyp­so­si jam ba­sa ant snie­go. Į ją, il­gap­laukę blon­dinę rau­do­no­mis lūpo­mis, su­mišę žvel­gia Prūde­lio žve­jai. Efek­tin­ga iš­vaiz­da – tik fa­sa­das. Il­gus me­tus su sun­kia li­ga ko­vo­jan­ti Kris­ti­na pa­ti iš­si­ker­ta eketę ir įsliuo­gia į le­dinį van­denį.

Sveikuolė, laužanti stereotipus

Visa nemurkteli – dėl laikraščio fotosesijos tenka saugoti plaukus, o ir gero apšilimo, žurnalistų skubinama, padaryti nespėjo. Sako šią žiemą eksperimentavusi: į eketę šoko ir tik truputį sušilusi, ir kaip reikiant suprakaitavusi. Vis tik geriausiai jaučiasi lediniu vandeniu mėgaudamasi iškart po kroso.

„Kai išlįsiu, manęs nieko neklausinėkite“, – įspėja prieš ekstremalias maudynes. Išnirus iš eketės, maišosi datos ir vardai, dėl nuo šalčio surakintų žandikaulių sunku ištarti žodžius. Be to, tas pirmąsias minutes ant kranto norisi mėgautis laisvomis, švariomis mintimis ir tarsi saulėje truputį įdegusia oda, kuri tampa neapsakomai švelni.

rtk03573.JPG

Eketėse Kristina leidžia pirmąją žiemą, nors apie tai svajojo ne vienus metus. Visuomet žavėjosi sveikuolišku gyvenimo būdu, vaistažolėmis, pirties ritualais, ekologiškomis kūno priemonėmis, norėjo turėti nuosavą sodą, kuriame galėtų auginti sveikų daržovių ir žolelių. Tiesa, su sveikatinimusi, pasak šiaulietės, perspausti nereikėtų. „Žmogui reikia visko – ir maisto įvairaus, ir vyno taurės. Ir tas įvaizdis, kad sveikuolės turi būti su kuodu, ilgomis suknelėmis, –
nebūtinai“, – stereotipus griauna Kristina.

Ji tikisi, kad žmonių nesuklaidins jos pačios įvaizdis – ilgi šviesūs plaukai, raudonos lūpos, seksualus maudymosi kostiumėlis. Sako, kad iš tiesų yra paprasta ir atvira, „senoviškai auginta“, o gražiausias makiažas jai – natūralumas. Pakliūti į televiziją ar ant laikraščio viršelio – irgi anoks Kristinos tikslas, mat dėmesį dažniausiai lydi apkalbos ir pavydas. Tačiau šiaulietė viliasi, kad galbūt jos istorija įkvėps ir padrąsins kitus.

rtk04015.JPG

Naujieji su šampanu ir gulbėmis

Dabar Kristina atrodo ryški bei drąsi – sunku ir patikėti, kad buvo laikas, kai, žiūrėdama į save veidrodyje, verkdavo ir su nuoskauda žvelgdavo į prie jūros keliaujančius draugus. Ji pati nusirengti išdrįsdavo tik moterims skirtame paplūdimyje arba nuosavame sode.

Priežastis – psoriazė, dar kitaip vadinama žvyneline. Tai – lėtinė, autoimuninė, uždegiminė ir akivaizdžiai matoma odos liga. Žvynelinė pėdsakų palieka ne tik žmogaus odoje, bet ir visame organizme, mat gali sukelti sunkių gretutinių ligų. Dėl estetinio diskomforto žvyneline sergantys žmonės neretai patiria psichologinių problemų, netgi gali susirgti depresija. Susirgus žvyneline, ši liga nesitraukia visą gyvenimą.

Kristina pasakoja, kad pirmuosius žvynelinės simptomus pastebėjo prieš daugiau nei dešimt metų, išvykusi gyventi į Londoną. Mano, kad ligą paskatino svečioje šalyje patirtas stresas ir savirealizacijos trūkumas – jautėsi ne savo kailyje, ne savo namuose. Situacijai blogėjant, ji išbandė įvairiausių gydymo būdų. Gėrė vaistų, naudojo tepalų ir kremų valė organizmą, atliko maisto netoleravimo testą ir prižiūrėjo mitybą, netgi galvojo apie prieštaringai vertinamas injekcijas. Kristina atvira: tik kitas šia liga sergantis žmogus supras, ką tenka išgyventi, kasryt matant, kaip oda pasidengia vis naujomis dėmelėmis ir žaizdelėmis – kad ir kaip besistengtumei išgyti.

gg.JPG

„Liga buvo beveik mane suvalgiusi“, – prisipažįsta šiaulietė, laimė, viską pakeitė nėštumas. Pastojus žvynelinė atsitraukė. Tarp Londono ir Šiaulių ilgus metus gyvenusi Kristina priėmė sprendimą grįžti į gimtinę ir pasijuto dar geriau. Užuot sėdėjusi namuose, moteris ėmė lankytis sporto salėje, važinėti dviračiu, bėgioti krosą, nors ir turėjo problemų su sąnariais. Bėgiojo ne bet kaip – ištiesusi delnus maldai ir kartodama sau, kad yra sveika. Sporto neužteko – praėjusį rudenį Kristina nutarė išsimaudyti. Juokiasi – tąkart buvę šalčiau negu dabar žieminėje eketėje. Pastebėjusi, kad judėjimas ir šaltis gerai veikia odą, maudytis ėmė vis dažniau. Štai ir Naujuosius metus pasitiko su taure šampano ir gulbėmis prie Lapės. Tik ne ant kranto, o Talkšoje.

Ledui padengus miesto ežerus ir karjerus, kilo mintis – o kodėl gi nepabandžius išsimaudyti eketėje? Kristina pasakoja su žiburiu ieškojusi, kurgi maudosi Šiaulių ruoniai, tačiau nei jų, nei eketės nerado. Sumanė įdėti skelbimą – galbūt atsirastų žmogus, sutiksiantis už atlygį iškirsti eketę? Norinčiųjų nebuvo, tad galų gale pati pasiėmė kirvį ir kaip mokėjo, taip iškirto savo pirmąją eketę toje vietoje, kur maudėsi per Naujuosius metus. Ir prasidėjo.

Dabar šiaulietė sako esanti kone priklausoma nuo šio ekstremalaus užsiėmimo, sugrąžinusio sveikatą ir padėjusio atrasti vidinę laisvę. Beje, visą sausį ji iš eketės filmavo artimiesiems gimtadienio sveikinimus – originali dovana tiems, kuriems nieko netrūksta.

rtk04205.JPG

Ligai gydyti sukūrė muilą

Kai nesportuoja ir nesimaudo lediniame vandenyje, Kristina užsiima dekoru, senus daiktus paverčia naujais ir gamina muilą.

Muilu ji sako susižavėjusi dar gyvendama Londone, kai sunkiai sirgo. Tris mėnesius skaitė, mokėsi ir eksperimentavo, o tuomet sukūrė šešis skirtingus natūralaus muilo receptus, kurie jai padėjo kovoti su žvyneline. Tiesa, labiausiai pasiteisino septintasis – juodo muilo su pušų degutu – receptas. Jį dažniausiai ir gamina. Kaip pasakoja Kristina, pušų degute esančios aktyviosios medžiagos naikina parazitus, gydo žvynelinę, spuogelius, nesausina odos ir netgi dezinfekuoja nuo koronaviruso. Gydantį muilą šiaulietė kūrė sau, bet dabar apdovanoja juo ir artimuosius, ir draugus. Beje, prieš kelerius metus vaikiškų muiliukų ji buvo padovanojusi ir Rimanto Kaukėno paramos fondui.

Kristina tiki, kad galbūt nuosavoje virtuvėlėje gaminamas muilas kada nors išaugs į verslą. Nors svarbiausia jai – ne pinigai, o savirealizacija ir buvimas savimi. Liga – irgi tos savasties dalis. „Jei ne liga, jei ne Londonas, nebūčiau atradusi tiek daug dalykų“, – pokalbį užbaigia šiaulietė.

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg