Eglė Rinkevičiūtė-Žukauskienė: „Svarbiausia – muzika ir artimi žmonės“

Vilnius

Žukauskų šeima su Justinu Rinkevičiumi po koncerto Vievyje 2017 m. vasarą

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

133067

Vievyje gimusi ir užaugusi, Vievio vidurinę mokyklą baigusi Eglė Žukauskienė (Rinkevičiūtė) tęsia muzikalių šio nedidelio miesto pedagogų Justino ir Aldonos Rinkevičių dinastiją. Ji su vyru Gyčiu, taip pat muziku ir muzikos pedagogu, užaugino profesionalių muzikantų kelią pasirinkusius sūnų Giedrių ir dukrą Emiliją. Su Egle Žukauskiene (Rinkevičiūte) kalbamės apie Vievį ir jos vaikystę, jaunystės svajones ir kelią jų link, šiandienos gyvenimą.

Prisiminkite save vaikys­tėje. Apie kokį gyvenimo kelią svajojote dar būdama ikimokyklinukė ar pradinukė?
Kai buvau maža, dažnai žaisdavau su pussesere Jurga. Dedelis, mamos tėtis, mums netgi pastatė sode medinį žaidimų namelį – kaip tikrą, tad turėjome savo mažus „namus“. Namelis kvepėjo natūraliu medžiu, o jo stogo kraigą puošė mediniai žirgeliai. Tada mes žaidėme ne tik „namus“, bet ir „radistes“, kadangi labai susidomėjusios su suaugusiais žiūrėjome filmą „17 pavasario akimirkų“ ir svajojome būti radistėmis – tai turbūt ir buvo pirmas mano užsiminimas apie galimą profesiją. Dažnai vaidindavome radistes ir su „kūdikiais“, slėpdavomės po rašomuoju stalu.

Kaip pradėjote muzikuoti?
Mokiausi Vievio vidurinėje mokykloje ir lankiau muzikos mokyklą. Namuose visą laiką buvo nemažai muzikos instrumentų – pianinas, smuikas, gitara – jais grojo sesuo Meilė, brolis Gintaras. Mūsų šeimoje buvo tokia nerašyta nuostata – išsilavinusių tėvų vaikai privalo mokytis muzikos. Todėl muzikos mokyklą lankiau, pernelyg to nesureikšmindama, bet vienu metu tikrai norėjau mesti. Gerai prisimenu save 7, 8 klasėse. Tuo metu rimtai supratau, kad reikės daug žinių, nes teks laikyti egzaminus. Pasidarė baisu. Ne dėl to, kad būčiau atsilikusi moksluo­se, ne, mano pažymiai visada buvo geri, bet supratau, kad matematika man baisi, chemija – sudėtinga, o fizika – ir visai neįmanoma. Tada susimąsčiau, o kokią profesiją man pasirinkti? Kaip tik tuo metu, baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją, į Lietuvą sugrįžo brolis Gintaras. Tik tada aš su juo ir pradėjau rimčiau bendrauti, jis mane supažindino su didžiąja muzika. Taip pat ir su profesionaliais muzikos atlikėjais, kartu pradėjome lankyti koncertus Vilniaus filharmonijoje. Supratau, kad ši sritis mane traukia, tad nusprendžiau – aš galiu ir noriu ten būti. Puo­liau groti…. Skambinau pianinu po kelias valandas per dieną, mokiausi labai daug. Tada dar lankiau Vievio muzikos mokyklą, bet dabar jau mokiausi visai kitaip, tas sunkus darbas, kurio anksčiau šiek tiek vengiau, man pasidarė nepaprastai patrauklus. Labai daug grojau namie, keletą kartų buvau nuėjusi į Vievio kultūros namus, man leido pagroti fortepijonu. Tada tai man buvo labai svarbu….

Ar vis dar prisimenate Vievio vidurinės mokyklos pedagogus?
Labai gerai prisimenu pradinių klasių mokytoją Jūratę Kizik. Ji ne tik mus mokė, bet ir vadovavo būreliams, o manęs vis prašydavo padainuoti, kūrė šokių kompozicijas, į kurias būtinai įtraukdavo ir mane. Dar prisimenu matematikos moky­toją, kurį mes kažkodėl vadinome Šuriku… Jis buvo taip panašus į filmo herojų, kad jo pavardės net dabar negaliu prisiminti. Jis Šuriku išliko mūsų visų atmintyje. Mokiausi gerai, mane vis pasodindavo kartu su kitais pirmūnais. Labai gerai prisimenu laiką, kai persikėlėme į nau­ją mokyklą. Tada buvau aštuntoje klasėje, ir štai – mokausi naujoje, modernioje mokykloje, visai tokioje pat, kaip sostinėje!

Ar tada, kai tiek daug dėmesio ėmėte skirti muzikai, tarp bendraamžių netapote „balta varna“?
Ne, visada turėjau labai daug draugų, visur dalyvaudavau, bet kai susidomėjau rimta klasikine muzika, sunkiai rasdavau kompaniją kelio­nei į filharmoniją. Buvau pradėjusi vos ne kiekvieną vakarą lankytis koncertuose. Tėvai leido. Buvau nusipirkusi nuolatinį traukinio bilietą, tai važinėjau, kiek norėjau. Tėtis kartais pasitikdavo mane Vievio geležinkelio stotyje, nes naktį namo grįžti buvo baisoka.

Prisimenu, kartą apie savo svajonę stoti į aukštesniąją Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą pasakiau Vievio muzikos mokyklos mokytojai ir žinomai chorvedei Aldonai Pulauskienei. Ji tada labai nustebo ir man atsakė taip: „Tu… rimtai? Juk tai labai sunku! Net mano Dainius (žinomas džiazo pianistas ir kūrėjas Dainius Pulauskas) tik į neakivaizdinį skyrių įstojo“. Tačiau aš esu Ožiaragė. Užsispyriau, nes tikrai jaučiau, kad taip reikia, kad matau savo ateitį tik su muzika. Bandžiau stoti baigusi devintą vidurinės mokyklos klasę. Neįstojau, matyt, nebuvau pakankamai pasiruošusi. Bet juk žinojau, kad labai noriu ir galiu. Stosiu kitais metais! Dirbau labai daug. Grojau pianinu po 4-5 valandas per dieną, mokiausi solfedžio. Tada man daug padėjo ir Gintaro žmona Tatjana, ji mane palaikė, nes suprato mano didelį norą. Ir tikrai – kitais metais aš įstojau! Džiaugiausi be galo, buvau labai laiminga. Taip ir atsiradau Vilniuje, kur susitikau su puikiais pedagogais. O svarbiausia – pasinėriau į išsvajotą muzikinės kultūros erdvę. Vievio muzikos mokykla man tapo praėjusiu gyvenimo etapu.

Ar šios profesijos linkėjo ir Jūsų tėvai?
Man tėvai niekada nesiūlė rinktis kažkokios konkrečios profesijos, leido spręsti pačiai. Jie mokė darbštumo ir atsakomybės, tačiau niekada nemoralizuodavo, o auklėjo savo pavyzdžiu. Mane tėvai labai saugojo, kontroliavo, visada norėjo žinoti, kur einu, su kuo, kada grįšiu. Bet jaučiausi ir laisva asmenybe, nes turėjau visas galimybes lavintis ir siekti savo tikslų.

Studijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija) buvo labai reikšmingos ir Jūsų asmeniniam gyvenimui.

Prisimenu, gana anksti pajutau, kad noriu turėti gyvenimo draugą. Tuo metu mačiau, kad tėvai turi vienas kitą, gražiai vienas kitą palaiko, sesuo turi vyrą ir vaikų, brolis – žmoną, o aš esu viena. Šeima man atrodė labai svarbi gyvenimo dalis. Gal todėl, tik pradėjusi studijuoti, jau patį pirmąjį savo mokslų mėnesį susitikau savo būsimąjį vyrą Gytį. Jis buvo labai gabus ne tik muzikai, bet ir visiems tiksliesiems moks­lams. Jo mokytojai tikėjosi, kad šis jaunuo­lis taps gydytoju, tačiau Gytis, dar mokydamasis vaikų muzikos mokykloje, įsimylėjo savo smuiką, o po 8 klasės visiems pranešė, kad stos į J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Tada tai buvo tam tikra profesinė mokykla, ne aukštoji, labai gerai besimokančiam jaunuoliui lyg ir nebuvo prestižinė mokykla. Tačiau Gytis – taip pat Ožiaragis! Jis labai norėjo groti, pasirinko alto specialybę. Atsitiko taip, kad mūsų meilė muzikai kilo vienu metu… Gal taip jau buvo skirta, kad ten susitiktume? Taigi, susitikome vienoje Vilniaus senamiesčio gatvėje ir dabar jau 35 metus esame kartu.

Du tos pačios profesijos žmonės šeimoje – ar tai daugiau privalumas, ar trūkumas?
Mes susituokėme labai jauni. Gyčiui buvo tik 18, o man – 20. Po metų gimė duktė, dar po 11 mėnesių gimė sūnus. Vaikus auginome patys, buvome labai savarankiški. Tais laikais studentų vaikams buvo daug lengvatų, net maistelis nemokamas. Tiesa, gyvenome bute kartu su Gyčio tėvais, o kai jie nuo mūsų pavargdavo, važiuo­davome su vaikais į Vievį. Gytis net savo pirmąją mokytojo praktiką atliko Vievyje – atsitiko taip, kad susirgo smuiko mokytoja, tad jo paprašė pavaduoti. Jam tai buvo tikrai įdomi ir naudinga patirtis.
O šeima, kurioje abu žmonės turi tą pačią profesiją, manau, yra pati tvirčiausia. Juk mes ne tik kartu aplankėme daugybę koncertų, teatro spektaklių, operų, mes visada aptarinėjome kūrinių interpretacijas, kalbėdavomės ir tobulėjome kartu. O nuostabiausia, kad galėjome kartu muzikuoti. Esame sukūrę net ir savo kamerinį ansamblį. Buvome net į tokių ansamblių konkursą Vokietijoje išvažiavę…

Ar daug įtakos Jūsų šeimos gyvenimui turėjo Jūsų brolio Gintaro Rinkevičiaus sukurtas Jaunimo simfoninis orkestras, išaugęs į Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą?
Šis orkestras susikūrė 1989 metais. Kai tik Gintarui kilo idėja kurti šį orkestrą, mes visi labai daug apie tai kalbėjomės, svarstėme. Koks turėtų būti tas kolektyvas? Kas turėtų jame muzikuoti? Gytis tada dar mokėsi Vilniaus muzikos akademijoje, pažinojo daug puikių jaunų muzikantų. Kai buvo paskelbtas konkursas į naujai besikuriančio – tada dar „Jaunimo simfoninio orkestro“ – altisto vietą kartu su kitais konkurse dalyvavo ir Gytis. Autoritetinga komisija Gytį priėmė į naująjį orkestrą, kuriam vadovavo mano brolis Gintaras.

Nuo to momento mūsų šeimoje labai daug kas pasikeitė. Gytis pradėjo gauti atlyginimą, mūsų šeima gavo kambarį orkestro muzikantų bendrabutyje. Labai tuo džiaugėmės. Tik vienas kambarys, bet pagaliau mes esame savarankiška šeima, nėra tėvų kontrolės! Net pianiną atsivežėme. Aš taip pat jau mokiausi muzikos akademijoje, reikėjo instrumento, nes labai daug grojau. Bendrabutyje gyveno daug jaunų muzikantų šeimų. Kai vyrai išvažiuodavo į gastroles – o tada „Jaunimo simfoninis orkestras“ tikrai daug važinėjo po užsienį, jų kartais net mėnesį nebūdavo – tai mes, muzikantų žmonos, padėdavome viena kitai. Taip aš ir vaikus auginau, ir mokiausi, ir laikiau egzaminus.

Jau apie 30 metų dirbate Balio Dvariono muzikos mokykloje…
Darbą Dvariono muzikos mokykloje gavau visai netikėtai. Prieš tai dirbau muzikos mokytoja vienoje Šeškinės vidurinėje mokykloje. Na, šito darbo niekada nepamiršiu, tai tikrai buvo ne man. Nesugebėjau suvaldyti šeštokų ir penktokų, o dar reikėjo juos išmokyti muzikos! Po to supratau, ką reiškia būti vidurinės mokyklos mokytoja, tad šios profesijos žmones pradėjau ypač gerbti. Jie turi turėti ypatingų gebėjimų – juk reikia ir suvaldyti klasę, ir sudominti mokinius, ir išlaikyti jų dėmesį, ir dar juos išmokyti!
Apie tą baisų savo nusivylimą papasakojau vyresniajai seseriai Meilei. Kartu su ja užėjome į Balio Dvario­no muzikos mokyklą pasiteirauti, o gal jiems reikia fortepijono mokytojos. Meilė pasiūlė: „Pabandom, juk nieko neprarasi“. Kaip tik tuo metu viena mokytoja ruošėsi išeiti gimdymo atostogų, taigi, aš atėjau laiku! Pati nesitikėjau, bet darbą gavau! Ir netgi didžiulį tos mokytojos pamokų krūvį perėmiau. To nesitikėjau, bet supratau, kad teks tempti. Nors buvo labai nelengva: aš – dar studentė, vyras dažnai išvykdavo į komandiruotes, pamokų daug, vaikai maži, darželyje. Nuo tada ir prasidėjo tikrasis mano pedagoginis darbas. Kitais metais bus jau 30 metų, kaip dirbu toje pačioje darbovietėje. Balio Dvariono muzikos mokykla yra puiki įstaiga, turime gerus vadovus, pedagogų kolektyvą. Net keista, kad aš visus tuos metus dirbu su tais pačiais kolegomis ir groju tais pačiais fortepijonais tose pačiose klasėse. Mano vyras Gytis šiuo metu dirba Vilniaus muzikos mokykloje „Lyra“, o prieš tai 7 metus mokė groti vaikus klasikine gitara Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Mokiniai jį labai myli. Juk kai mūsų vaikai dar buvo maži, jis labai daug su jais bendravo, auklėjo, žaidė kartu. Sugalvodavo įvairiausių žaidimų, kad tik mokymasis nebūtų nuobodus.

Galima drąsiai sakyti, kad esate pedagogų dinastijos tęsėja. Kas svarbiausia, dirbant pedagoginį darbą?
Kantrybė yra svarbiausia. Ir kad jos pakaktų ne tik mokykloje, bet liktų dar ir namams, šeimai. Nes pedagogams neretai taip nutinka – kantrybę atima darbas, o dėl to kenčia šeima.

Ar norėjote, kad abu vaikai pasektų Jūsų ir vyro pėdomis?
Mes su vyru vaikus auginome patys, tik kartais, sesijos metu, nuveždavome prižiūrėti mano mamai. O mama taip sakydavo – Gyčiai augina vaikus patys. Mus visus tėvai taip vadino – Meilės šeima – Mei­liai, Gintaro šeima – Gintarai, o mes – Gyčiai, arba Egliai. Mūsų su Gyčiu vaikai Emilija ir Giedrius – pametinukai, jie abu pradėjo lankyti mo­kyklą po nepriklausomybės atkūrimo. Sunkūs tai buvo metai – muzikantai uždirbdavo nedaug, sporto būrelių ir kitų veiklų beveik nebuvo, vaikai neturėjo kitų užsiėmimų, tad pasirinko tai, ką darėme mes – pradėjo muzikuoti. Tuo metu galvojome taip: tegul tie mūsų vaikai mokosi muzikos tik šiaip, bendram išsilavinimui, neskatinsime jų tapti profesionalais. Sūnų Giedrių leidome į „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, dukrą nukreipėme į B. Dvariono muzikos mokyklą. Bet praėjo keleri metai, o vaikai ir sako: „Norime muzikos mokytis iš tikrųjų.“ Ką gi, teko sutikti. Giedrius pirmas įstojo mokytis į M. K. Čiurlio­nio menų gimnaziją, Emilija – metais vėliau. Negalėjome iš vaikų muzikos atimti, tuo labiau, kad toks buvo mūsų pačių gyvenimo būdas. Ko gero, ir jie kitokio gyvenimo neįsivaizdavo. Sūnus, baigęs Vilniuje muzikos akademiją, tęsti mokslų išvažiavo į Vokietiją, o po kurio laiko laimėjo konkursą į Vokietijos miesto Miunsterio simfoninio orkestro violončelininko vietą. Emilija taip pat baigė Vilniuje muzikos akademiją, o dabar gyvena ir dirba muzikos mokytoja Paryžiuje. Jai labai patiko šis miestas.

Ar norėjote, kad vaikai išvyktų į užsienį?

Mums gerai tada, kai jiems gerai. Džiaugiamės, kad kiekvienas rado savo vietą. Emilija labai gerai skambina fortepijonu, ji – puiki koncertmeisterė. Kai grįžta į Lietuvą, būtinai akompanuoja savo seneliui, mano tėčiui Justinui. Jai akompanuojant, tėtis įrašė kompaktinę plokštelę „Čia įspaustos pėdos“. Jis sako, kad Emilija – geriausia koncertmeisterė pasaulyje. Giedrius groja violončele, puikiai su visais sutaria orkestre. Jis – antrasis lietuvis violončelininkas, gavęs darbą Vokietijos orkestre. Pirmasis – tai dirigento Sauliaus Sondeckio ir Silvijos Sondeckienės sūnus Vytautas Sondeckis. Pernai atšventėme Giedriaus vestuves, jo žmona – japonė, to paties Miunsterio orkestro smuikininkė Juki. Vestuvės vyko ir Lietuvoje, ir Japonijoje. Mūsų giminė prasitęsė net iki Tokijo….

Turite vilčių, kad sūnus ir dukra sugrįš į Lietuvą?
Apie tai dabar negalvojame, juk pasaulis nėra toks didelis, galima sakyti, ranka pasiekiamas. Vaikus dažnai matome, kalbamės su jais, o svarbiausia – žinome, kad yra laimingi, nes dirba mėgstamus darbus, gyvena jiems artimoje kultūrinėje terpėje. Emilija kiekvieną savaitę lanko koncertus Paryžiaus filharmonijoje. Ji ir čia turėjo gerą darbą – dirbo Balio Dvariono muzikos mokykloje, jai gerai sekėsi, bet Paryžius nugalėjo…

Kada dažniausiai susitinka visa Jūsų šeima?
Dažniausiai susitinkam pas vyriausią seserį Meilę per didžiąsias metų šventes – Velykas, Kalėdas. Kartais visi susitinkame po brolio Gintaro vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro kon­certų, dažniausiai – sezono atida­rymo ir uždarymo progomis. Prieš iškeliaudama Anapilin, mūsų mama prašė visų būti kuo draugiškesniems. Klausome, po jos mirties dar labiau susitelkėme, pradėjome artimiau bendrauti šeimomis. Kol abu tėvai kartu gyveno, jie buvo tas centras, į kurį nusidriekdavo mūsų visų trijų keliai. Dabar, kai liko tik tėtis, jį pasiimame į savo šeimų šventes. Tie stiprūs siūlai išliko, tačiau dabar jie nusitęsė tarp mūsų, trijų vaikų, šeimų. Anksčiau tarytum gyvenome daugiau kiekvienas sau.

Kas Vievis buvo ir yra Jūsų gyvenime?
Tai – gimtieji namai. Dabar jau tik Tėčio namai, artimųjų kapai. Vievis visai netoli nuo Vilniaus, o mes dabar taip pat gyvename ne Vilniuje, o Vilniaus rajone. Man nuvažiuoti pas brolį Gintarą ar pas tėtį į Vievį užima tiek pat laiko. Kai nuvažiuoju į Vievį, būtinai išeinu į miestelį pasivaikščioti, kaip tada, kai išeidavome su mažais vaikais. Prisimename, kur buvo knygynas, kad ten būtinai užsukdavome. Praeiname ir pro buvusią muzikos mokyklą. Dabar Vievio muzikos mokykla yra jau kitoje vietoje, bet mes su savo mokiniais kartais čia surengiame koncertus. Kai kraustėmės iš didesnio namo į mažesnį, sumanėme savo juodą rojalį padovanoti Vievio kultūros centrui. Taip ir padarėme, norėjome, kad juo būtų grojama, kad atvykę atlikėjai galėtų džiaugtis geru instrumentu. Kelis kartus mūsų tėtis koncertavo prie šio rojalio, o jam akompanavo mūsų dukra Emilija.

Kokius svarbiausius priesakus gavote, išeidami iš tėvų namų?

Mano tėvai gyveno labai draugiškai, tai ir buvo pavyzdys mums. Mamos priešmirtinis priesakas visiems vaikams buvo daugiau bendrauti, mes jį ir vykdome. Aš turbūt perėmiau iš tėvų pedagoginę gyslelę. Man dažnai sako, kad esu panaši į mamą ir savo pedagoginiu tonu, beje, aš ir pati kartais tai pajuntu. Tiesa, mano specialybė yra kita – muzikos mokytoja, bet juk moky­tojas yra mokytojas – pedagoginių intonacijų jo balse skamba daugiau, negu žurnalistų ar dirigentų…

Kaip muzikai leidžia vasaras, kai turi daugiau laisvo laiko?
Mes gyvename už miesto, turime sodą, daržą, tad pavasarį, vasarą sėjam, sodinam, auginam, vėliau – dorojam derlių, konservuojam. Didelio noro keliauti – „tampytis po pasaulį“, kaip sakydavo mano mama – neturime. Ko gero, iš tėvų perėmėme nuostatą, kad namuose – geriausia. Kasmet nuvažiuojam pas vaikus, stengiamės įvaldyti po kelias užsienio kalbas. Aš mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, tad Vokietijoje puikiai susikalbu. Vyras mokykloje mokėsi anglų kalbos, o vokiškai susikalbėti išmoko dabar. Tai aktualu viešint Vokietijoje, nes ir marti japonė kalba vokiškai. Gytis jau mokosi ir japonų kalbos, norės ir ten nuvažiavęs susikalbėti.

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų sakyti „gyvenu laimingai“?
Svarbiausia – turėti greta artimą žmogų, juk tada galima nugalėti bet kokius sunkumus.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt