E. Akromas pats pasistatė namą, meistrauja medžio dirbinius, kuria dainas

Alytus

Laisvalaikiu Edvinas mėgsta žvejoti.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt

124987

Daugelis jaunimo atstovų, vos baigę mokyklas, net neatsigręždami skuodžia kuo toliau iš Lazdijų, tvirtindami, kad gūdžioje provincijoje nėra ką veikti, čia negali realizuoti savo idėjų. Lazdijietis Edvinas Akromas, skirtingai nei dauguma, dar sėdėdamas mokyklos suole savo ateitį siejo su gimtuoju kraštu. Vėliau vaikinas pats pasistatė nuosavą namą Lazdijų kaime, kuriame ir gyvena. Visi jį pažįsta ir kaip auksarankį medžio dirbinių meistrą, muzikos kūrėją ir atlikėją. Šiuo metu E. Akromas (25 m.) Lazdijų kultūros centre dirba šviesos operatoriumi.

Foto galerija:

– Pristatyk savo vizitinę kortelę: kur gimei, augai, kokius mokslus baigei?

– Esu Edvinas, paprastas, gal kiek savotiško būdo žmogus, gimęs Kaune, o visą savo gyvenimą praleidęs Lazdijuose. Labai myliu gamtą, todėl kiekvieną mielą vasarą vasarodavau kaime, pas senelį, netoli Metelio ežero. Kalbant apie mokslą, nesu tas, kuris į tai žiūrėtų labai rimtai, visada galvojau – kaip bus, taip bus. Baigiau gimnaziją, taip pat ir Lazdijų meno mokyklą. Nors būdamas penktoje klasėje metus laiko lankiau ir dailės skyrių, tačiau dėl laiko stokos pasirinkau muzikos kryptį.

– Pats ne tik groji, dainuoji, bet ir kuri muziką. Kodėl nepasirinkai muzikinių studijų?

– Iš tikrųjų buvau pasirinkęs šią kryptį, būtent vidurinėje mokykloje laikiau tik tuos egzaminus, kurie reikalingi muzikos krypčiai. Sau pasakiau, kad mokysiuosi tik ten, daugiau niekur. Tikriausiai svajonę įgyvendinti buvo labai sunku dėl finansinių galimybių, o vėliau viskas išėjo ne taip, kaip norėjau. Manau, kad pačiam pritrūko didesnio užsidegimo siekiant svajonės.

– Ar dabar kuri muziką, kokiais instrumentais groji, dainuoji? Ar kur nors koncertuoji?

– Aš muziką kuriu visada, kai tik atsiranda galvoje mintys ir išgyvenimai. Vieną dieną galiu parašyti dainą, jai sukurti aranžuotę, o kitą dieną, kad ir kaip stengčiausi, niekaip. Tai ateina savaime. Groju gitara, pianinu, akordeonu, taip pat ir dainuoju. Koncertuoju retai, tik savame rajone, mažuose renginiuose.

– Kas tau yra muzika? Ar galėtum be jos gyventi?

– Muzika man gyvenime reiškia labai daug, ypač sunkiausiomis akimirkomis. Kai man būna sunku, visada stengiuosi prisėsti prie muzikinio instrumento ir juo skambinti, kurti įvairias melodijas. Man tai suteikia ramybės jausmą, netgi jei galvoje ir būtų pats didžiausias uraganas. Manau, gyvenimas be muzikos būtų beprasmis. Tai tas pats, kaip pavasaris be čiulbančių paukščių, o ruduo – be vėjo ir lietaus krintančių lašų.

– Kokia muzika tau patinka labiausiai? Tavo mylimiausias dainininkas, grupė, ansamblis?

– Man patinka įvairi muzika, galbūt lėtesnė, nors vien tuo neapsiriboju, nes klausytojui visada prie širdies yra užvedanti, greitesnė ir linksmesnė muzika. Mylimiausio vieno atlikėjo neturiu, patinka „8 kambarys“, Monique, iš užsienietiškų – „Coldplay“.

– Likimas tave apdovanojo ne vienu talentu – esi puikus medžio drožybos meistras. Moki gaminti įspūdingas pavėsines, stalus, suolus. Iš ko išmokai šio amato?

– Man tai atrodo paprastas darbelis, niekuo neypatingas, galbūt dėl to, kad tų gaminių esu padaręs tikrai nemažai. Kaip atsakyti į tokį klausimą, iš kur išmokau, iš tiesų nežinau. Atsimenu iš vaikystės, kad mėgdavau kalti visokius inkilus, nors niekas manęs to nemokė. Tik dažnai gaudavau velnių, kad lentas sugadindavau, nes tie inkilai nebūdavo labai išvaizdūs. Taip per ilgą laiką trukusią praktiką daug išmoksti, kol galiausiai viskas ir pavyksta, ką nori sumeistrauti.

– Tam tikrą laiką šis verslas buvo pagrindinis tavo pajamų šaltinis. Kodėl jo neplėtei toliau, nepriėmei į komandą daugiau darbuotojų?

– Taip, aš iš to verslo gyvenau, daug ko išmokau dirbdamas sau. Buvo gana sunku, nes nuolat turėjau galvoti į priekį, kadangi medienos verslui reikia ir laiko, ir investicijų. Susiklostė tokia situacija, kad pagrindiniai pirkėjai po tam tikro laiko patys pradėjo gamintis medienos gaminius. Taigi, jau anksčiau tai nujaučiau ir supratau, kad laikui bėgant bus tik sudėtingiau kažką plėsti.

– Esi ne tik talentingas, bet ir verslus, nepaprastai darbštus. Dar gimnazijoje besimokydamas jau auginai šiltnamyje gėles, vėliau pats pasistatei namą. Kaip tau kilo šios idėjos, kaip sekėsi jas įgyvendinti?

– Taip, atsimenu tuos laikus, kai per laisvas pamokas sėdėdavau Lazdijų turgelyje ir prekiaudavau gėlėmis. Man visada patikdavo ir patinka auginti augalus. Dar ir šiandien turiu pilną daržą braškių, įvairių dekoratyvinių augalų ir vaismedžių.

Namas buvo mano svajonė nuo mažens. Būdamas kaime, statydavau visokias būstines, nors tai toli gražu nebuvo panašu į namą. Jį statant reikėjo labai daug informacijos, domėtis mažiausiomis smulkmenomis. Viską dariau savo rankomis, kad liktų pinigų statybinėms medžiagoms. Įgyvendinti idėją sekėsi tikrai sunkiai, nes dar ir dabar nėra viskas galutinai baigta.

– Ar esi patenkintas susiradęs naują darbą Lazdijų kultūros centre? Ar jame gali save realizuoti?

– Taip, esu labai patenkintas, iš pradžių buvo nerimas, kad nesusitvarkysiu su būsimomis užduotimis, nes valdyti kai kuriuos prietaisus reikėjo tikrai nemažai žinių ir praktikos, bet su laiku po truputį išmokau ir toliau mokausi. Darbe galiu save realizuoti, nes čia yra visos galimybės repetuoti, mokytis ir susipažinti su įvairiais atlikėjais.

– Tavo mama – anglų kalbos mokytoja. Turbūt neblogai moki angliškai? Ar nekilo mintis išvažiuoti uždarbiauti į užsienį?

– Aš toks žmogus, kad nebijau prisipažinti ir pasakyti, jog gerai nemoku aš tos anglų kalbos. Susišnekėti, manau, pavyktų, o jei ne, tai kažkokiu būdu parodyčiau gestais. Taip buvo kartą ir Vokietijoje, kai susidomėjusiam piliečiui, rankoje laikydamas pušies skiedrą, bandžiau paaiškinti, iš kokio medžio pagaminta pavėsinė.

Kilo mintis išvažiuoti į užsienį ir buvau išvažiavęs, tačiau man užteko dviejų savaičių, kad suprasčiau, kur aš jaučiuosi geriausiai.

– Ar tavo draugė pritaria tavo pasirinkimui gyventi kaime? Ar po studijų ji norės grįžti į Lazdijų kraštą?

– Sunku atsakyti į šį klausimą teisingai. Mintys dvejopos, svarstymų daug, galbūt norės, galbūt ne, o kaip bus, taip bus. Nereikia nieko skubinti, tiesiog būtina išlaukti.

– Lazdijai nyksta, čia mažai jaunimo. Kaip manai, ko juose trūksta, kad visi taip veržiasi svetur ar į didmiesčius?

– Mano nuomone, čia labiausiai trūksta darbo vietų jaunimui. Galbūt padėtų verslo skatinimas. Reikėtų siekti pardavimų užsienyje, nes mūsų šalyje gyventojų perkamoji galia nėra didelė.

– Dėl ko tau labiausiai skauda širdį, kokias matai didžiausias problemas mūsų mieste ir rajone?

– Man skaudžiausia, kad žmonės šiuo metu visur, ne tik mūsų mieste, bet ir didmiesčiuose, yra susvetimėję. Kai dirba, niekada nepasidomi kitu, ar kolegai nekyla klausimų. Ir savo versle esu turėjęs situacijų, kai apgauna, neatlieka darbo iki galo. Dėl to kyla daug problemų. Kitaip tariant, žiūri tik savęs.

– Kaip manai, ar Lazdijų krašte dar galima rasti kokią nišą nuosavam verslui?

– Nišą visada galima rasti, tik reikia pasitelkti savo fantaziją ir protingai apgalvojus to siekti. Suprantu, kad toks pasakymas vertinamas skeptiškai. Ir aš pats, kai pradėjau gaminti medžio dirbinius, daug vilčių į tai nedėjau, tiesiog dirbau, nes man patinka ši veikla. Kokį verslą bepradėtum, visur bus sunku, bet darbą reikia mėgti, tada per tam tikrą laiką sulauksi ir rezultatų.

– Ką patartum jaunam pradedančiam verslininkui?

– Netingėti dirbti, tiesiog dirbti, dirbti ir dirbti.

– Kokią matai Lazdijų ateitį? Kai kas prognozuoja jiems tik bažnytkaimio likimą.

– Manau, kad Lazdijai išliks tokie, kokie yra, o spręsti, kaip bus, nereikia. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, kaip dėl savo gimto krašto stengsimės, tokį ir turėsime.

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

– Laisvalaikiu mėgstu žvejoti, būti gamtoje. Dažniausiai rudenį važiuoju į naktinę žvejybą, kur su draugais kiaurą naktį žvejojame, dalijamės įvairiomis mintimis, pasakojimais prie laužo.

– Ar turi neišsipildžiusią svajonę?

– Taip, turiu. Visada svajojau tapti garsiu dainininku, pasirodyti televizijoje, bet neišdrįstu, nors vilties giliai širdyje dar neprarandu.

– Koks tavo mėgstamiausias posakis?

– „Tingėjimas kiekvieną darbą daro sunkų, o meilė darbui – lengvą“ (B. Franklinas).

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt