PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2022 m. Balandžio 29 d. 09:56

Dzūkijos etnografiniams kaimams – specialistų dėmesys

Alytus

Etnografinis padriko tipo Dibininko kaimas. KPD (Ričardo Dedialos) nuotrauka

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt


214719

Šią savaitę KPD Veiklos koordinavimo skyriaus vedėja Donata Armanavičienė ir vyr. specialistas Ričardas Dediala, taip pat architektė, medinio architektūros paveldo ekspertė, dr. Rasa Bertašiūtė (Lietuvos liaudies buities muziejus) ir architektė Vilma-Karvelytė Balbierienė lankėsi etnografiniame Dubininko kaime (Varėnos rajonas, Marcinkonių seniūnija). Į Kultūros vertybių registrą (KVR) Dubininkas kaip 20 sodybų kaimas, klaidingai nurodant, kad jis gatvinis, įrašytas dar 1993 m. (unikalus kodas – 10337), tačiau daugiau duomenų KVR nepateikiama, nepatikslintos vertingosios kaimo ir atskirų objektų – gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų – savybės. 

Etnografinių kaimų problematika KPD paskutinį kartą buvo aktualizuota 2009 metais atliekant medinio paveldo stebėseną. Iš 43 etnografinių kaimų, registruotų KVR, 23 patenka į valstybės saugomas teritorijas. Daugiausiai tokių kaimų yra Pietų ir Rytų Lietuvoje. Šiuo metu yra vykdomas aplankyto kaimo apskaitos dokumentacijos tikslinimas, specialistai praktinio išvažiavimo metu diskutavo dėl tinkamos apskaitos dokumentacijos rengimo, kadangi dėl neišsamios etnografinių kaimų apskaitos pasunkėja paveldosaugos kontrolės mechanizmų taikymas, kyla kitos apsaugos problemos.

Išsamaus Dubininko kaimo apžiūros metu specialistai fiksavo išlikusias vertingąsias savybes, pastebėjo pakeistų, perstatytų statinių, galbūt iš nežinojimo dabartinių savininkų padarytų klaidų. Pavyzdžiui, ūkinį pastatėlį savininkai perdarę į gyvenamą namuką ir jo puošybai parinkę gyvenamo namo elementus – langų apvadus. To, pasak R. Bertašiūtės, nereikėtų daryti, ūkiniai pastatai nebūdavo puošiami, tad ir reikėtų išlaikyti tokį patį stilių, kuris buvo labai aiškus. Vien pažvelgęs į senųjų kaimų pastatus iškart atpažinsi, kur gyvenama troba, kur tvartas. Taip pat visiems užkliuvo senųjų etnografinių kaimų vaizdą darkantys želdiniai. Tujos dabar tapo kaimų piktžaizdėmis. Vienoje Dubininko kaimo vietoje dviejų sodybų savininkai nuo kelio apsisodinę aukštomis tujų gyvatvorėmis tą kaimo dalį pavertė tiesiog tuneliu, labirintu. Tai sudarko kaimo planinę struktūrą, yra netinkamas sprendimas visai vertybei.  Etnografiškai sodybos buvo tveriamos medinėmis tvoromis, pro kurias aiškiai matydavosi kiemai, statiniai juose.

Dubininko kaime buvo ir tokių pastatų ar jų elementų, kurių saugomame, į Kultūros vertybių registrą įrašytame kaime neturėtų būti. Pavyzdžiui, įdėtų plastikinių, be suskirstymo, tamsiais rėmais langų, apkalimo plastiko lentelėmis, dviaukščių verandų. Nepaisant šių nusivylimų, buvo ir kuo džiaugėsi paveldosaugininkų akys: daugelis sodybų išlaikę puošnius langų apvadus, senąjį sodybų išplanavimą, senuosius svirnus, kluonus, tvartus. Įdomus radinys – vienas mažas pastatėlis, panašu, kad lauko virtuvėlė, dengta senosiomis betoninėmis čerpėmis. Jos daug lengvesnės už keramikines čerpes ir neiškrenta iš bendro pilkų stogų fono. Pasak specialistų, tokia danga gali būti įrašoma, kaip galima seniesiems etnografiniams kaimams, siekiant suteikti didesnę stogų dangos įvairovę.

Specialistų nuomone, būtina parengti rekomendacijas, kaip tvarkyti etnografinio kaimo sodybas, apibrėžti etnografinių statinių priežiūros darbus – kokie jie gali būti, kaip vykdyti, kokias medžiagas naudoti,  kaip formuoti mažąją architektūrą, želdinius ir pan. Taip pat būtina rengti susitikimus su kaimo gyventojais, pasakoti jiems apie kultūros paveldo vietovių, objektų vertę, supažindinti su galimybėmis išsaugoti, konkrečiais kaimo pavyzdžiais formuoti supratimą apie etnografinio kaimo tvarkymo būdus. Specialistai planuoja tęsti etnografinių kaimų aktualizavimą ir apskrito stalo diskusijų metu su kitais specialistais aptarti galimas priemones etnografinių kaimų apsaugai stiprinti.