Dugną pasiekusiam tėvui naują gyvenimo prasmę įkvėpė trys dukros

Alytus

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

133949

Jeigu būtų galimybė atsukti laiką atgal, Alytaus rajone gyvenantis Marius Lukoševičius savo gyvenime pakeisti norėtų viską. Jis gerai žino, kas yra klystkeliai, ką reiškia jausti iš šeimos paimtų vaikų ilgesį ir tuštumą, būti sugniuždytam ir nusiritusiam į pačią bedugnę. Šiandien apie visa tai jis pasakoja atvirai, tačiau jausdamas gėdą dėl savo praeities. Priežastis pakilti iš jį įklampinusio liūno buvo jo trys dukterys, kurios šiandien gali didžiuotis savo tėčiu ir kartu švęsti Tėvo dieną.

Klystkeliai – nuo paauglystės

„Paauglystėje norėjosi greitų pinigų ir jų buvo. Už tai teko atsakyti. Vėliau sukūriau šeimą, tačiau galiausiai į dugną nusiristi padėjo alkoholis. Ėmiau gerti parom, vėliau savaitėm. Nusiritau iki to, kad į darbą išeidavau vos pora kartų per mėnesį“, – atviravo vyras.

Jis įsitikinęs, kad dar paauglystėje atsiradusiems pirmiesiems klystkeliams reikšmės turėjo tai, kad suaugusiųjų gyvenimą pradėjo dar būdamas keturiolikos. Tada jis gyveno atskirai nuo tėvų, pradėjo dirbti, vėliau kilo poreikis greitiems pinigams, o tai privedė prie nusikalstamo pasaulio aplinkos.

„Vis neapleidžia mintys, kad galbūt, jeigu tėvai būtų labiau mane sugriebę, galėjau būti sportininku, nes sekėsi žaisti futbolą. Norėjau patekti į Lietuvos rinktinę. Bet koją pakišo laisvas gyvenimas“, – atviravo pašnekovas.

Norėjosi užmigti amžinu miegu

Vėliau vyras sukūrė šeimą. Pasak jo, iš pradžių žmona buvo kantri vyro išgėrimams, nuolatiniams bėgimams į bendraminčių aplinką, tačiau galiausiai ir pati neatsispyrė pagundai dienas paskandinti taurelės turinyje. „Nesmerkiu jos, nes galvoju, kad ji taip elgtis pradėjo galvodama, kad jeigu gers kartu su manim, tai neišeisiu į kaimą“, – svarstė Marius.

Prieš daugiau negu metus išaušo lemtinga diena, kai ant Lukoševičių namų slenksčio pasirodė vaikų teisių gynėjai. Vyriškis mano, kad kažkas juos tiesiog iškvietė. Jau kurį laiką vaiko teisių apsaugos specialistų akiratyje buvę sutuoktiniai tąkart buvo neblaivūs.

„Labai sunku šiandien visa tai prisiminti. Palaidojau savo mylimą jaunesnę seserį. Labai išgyvenau ir netekties skausmą skandinau alkoholyje“, – sunkiai žodžius rinko Marius.

Pasak jo, to užteko, kad tris jo dukras vaiko teisių apsaugos specialistai paimtų iš šeimos ir apgyvendintų pas globotojus. Esą jokių smurto požymių neturėjo nei žmona, nei vaikai.

„Tą dieną jaučiausi kaip paskutinis degradas, praradęs savo vaikus. Norėjosi tik užmigti amžinu miegu. Aplink viskas buvo nemiela. Buvo labai sunku pažiūrėti į akis savo tėvams, giminaičiams, pažįstamams, draugams. Kirbėjo tik vienas klausimas, kaip galėjau iki viso to nusiristi“, – pasakojo trijų dukterų tėvas.

Gyvenimas atgavo spalvas

Jis nedelsdamas pradėjo domėtis, ką turėtų padaryti, kad tik dukros būtų sugrąžintos į namus. Nuo tada prasidėjo jo atkaklus ropštimasis į kalno viršūnę – lankėsi pas psichologus, teko atsisakyti alkoholio, vėliau susirasti darbą, mergaitėms namuose pagerinti gyvenimo sąlygas.

Marius labai stengėsi motyvuoti keistis ir savo žmoną. Jie visada visur būdavo kartu, lankėsi pas specialistus, abu mokėsi gyventi be alkoholio. Tiesa, vyriškis jau kartą buvo užsikodavęs nuo alkoholio, tačiau atkrito. Tokiam žingsniui jis ryžosi ir antrą kartą. Praėjo daugiau kaip metai ir Lukoševičių šeima išmoko gyventi blaivų gyvenimą.

„Prieš tai atrodė, kad gyvenimas neturi spalvų, o dabar jis toks spalvotas. Tarsi diena ir naktis. Dabar visos šventės be jokio alkoholio ir man viskas gražu, įdomu. O matyti savo buvusius apsvaigusius kolegas tikrai ne maloniausias vaizdas“, – pasakojo vyras ir pridūrė, kad tam tikra prasme juose mato savo praeitį.

Palaikymo sulaukė iš globėjų

Šiandien 14, 13 ir 10 metų dukros jau daugiau kaip pusmetį gyvena tėvų namuose, kuriuose knibždėte knibžda naujų planų. Šeima gyvena statybų nuotaikomis – statosi priestatą, mat svajoja apie patogumus – vonią, tualetą, patogesnę, modernesnę virtuvę, papildomą kambarį dukroms.

20200601-144630-2048x1152.jpg

Tėvai dažnai lankydavo pas globotojus gyvenusias mergaites, kurioms ten buvo daugiau erdvės ir patogumų, todėl toks matytas pavyzdys įkvėpė ir namų aplinkos pokyčiams.

Maža to, globotojai ne tik buvo tas jungiantis tiltas tarp tėvų ir vaikų, bet ir labai svarbus ramstis. Globotojai ne tik savo geru pavyzdžiu skatino mergaičių tėvus keisti savo gyvenimą, bet ir suteikė darbo vietą Mariui, kuris dirba jų pasėlių ūkyje.

„Žinot, labai reikia palaikymo iš artimų ir aplinkinių žmonių. Jeigu to nebūtų buvę, tada nebūčiau atsitiesęs. Labai didelį palaikymą turėjau iš mergaičių globotojų. Jie išties auksiniai žmonės. Man psichologas sakė, kad laiku sugebėjau atsispirti nuo dugno, nes ne daug kam tai pavyksta“, – kalbėjo Marius.

Jam skaudžiausia būdavo, kai mergaitės nepasitikėjo savo tėčiu ir mamai arba globotojams vis išreikšdavo baimes, kad tėtis neatkristų.

„Tai išgirdęs, užsibrėžiau keisti savo gyvenimą, tai jos buvo pagrindinė paskata atsispirti nuo pasiekto dugno. Dabar mes kaip geriausi draugai. Jos mano gyvenimui suteikė naują prasmę. Nepaisant to, iki šiol sau priekaištauju už klystkelius, jos matė mane visokį“, – nuleidęs akis žemyn kalbėjo trijų dukrų tėvas.

„Jeigu norėsi, viskas pavyks“

Šiandien mergaitės išties didžiuojasi savo tėvu, kuris labai stengiasi dėl savo šeimos – ne tik dirba pas ūkininkus, bet po darbų dar ir stato namo priestatą, pluša savo paties įsirengtoje dirbtuvėlėje. Marius išties turi „auksines“ rankas, iš medžio, akmens ir metalo sumeistrauja lauko baldų, įrankių, laisvalaikio atributų – įmantrių šašlykinių, dekoracijų.

„Kartais iš ten namo sugrįžtu trečią valandą nakties, žmona jau ne grasina raktus atimsianti“, – pasakodamas juokiasi vyriškis.

Be to, jo dukros labai laukia pirmos kelionės prie ežero, kai tėtis netrukus įgis vairuotojo pažymėjimą.

„Šiandien aš tikiu, kad esu geras tėtis savo dukroms. Jos irgi labai supratingos“, – kalbėjo Marius.

Pasiteiravus, ką galėtų patarti ar palinkėti tiems tėvams, kurie eina jau paties pramintu keliu, vyras ilgai negalvodamas atsakė: „Stiprybės. Valios, kurios turime kiekvienas, bet tam, kaip ir sakiau, reikia palaikymo. Reikia norėti, o jeigu norėsi, tai tikrai viskas pavyks.“

Jolita Gudaitienė, Alytaus apskrities VTAS patarėja Alytaus rajone:

„Marius Lukoševičius pajėgė pats pripažinti, jog turi priklausomybę nuo alkoholio, norėjo nuo šios ligos išgyti ir priėmė siūlomą pagalbą. Jis tą padarė dėl savo trijų nepilnamečių dukrų, kurias labai myli. Su mergaitėm jį sieja stiprus tarpusavio ryšys. Dukras paėmus iš šeimos, bendravimas su tėvu nenutrūko, jie nuolat bendravo, siekė palaikyti ryšį. Marius tapo rūpestingu tėčiu, tokiu, kokį dukrelės visada jį nori matyti.“

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“

Dzūkijos veidas logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt