Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Druskininkų kultūros centro nuotr.
Etaplius.ltŠaltinis: Druskininkų kultūros centras
Pilnutėlė „Menų kalvės“ parodų salė tik patvirtino tai, kad Stasys ir jo kūryba Druskininkuose visuomet laukiami ir šiltai priimami. Parodos atidaryme dalyvavę „Stasys Museum“ direktorė Vaida Andrijauskaitė ir direktoriaus pavaduotojas Arūnas Astramskas pasidžiaugė galimybe tapti „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025“ dalimi bei užsimezgusia draugyste su Druskininkais. Stasys Eidrigevičius susirinkusius pasveikino iš Varšuvos ir pažadėjo atvykti į Druskininkus ir apsilankyti „Menų kalvėje“.
Kas gi yra Stasys? Pirmiausia – kūrėjas. Tapytojas ir grafikas, fotografas, instaliacijų, skulptūrų ir performansų autorius, scenografas, poetas, rašytojas, režisierius. Menininkas, tiesiantis savitą, autentišką kelią į būties paslaptis. Akimirkų gaudytojas. Žmogus, ieškantis atsakymų. Meno klajūnas ir pasaulio pilietis, kuriame gyveno, gyvena ir gyvens Lietuva.
Paroda „Keliaujanti vaizduotė“ pristato dalį Stasio Eidrigevičiaus knygų iliustracijų kolekcijos, kurią menininkas padovanojo Stasio Eidrigevičiaus menų centrui. Parodoje eksponuojami kūriniai, sukurti Vytautės Žilinskaitės knygai „Kelionė į Tandadriką“ (1984), Chose Muriljas „Mano draugas pelėdžiukas“ (1986) ir Ritos Repšienės „Laumių pasakoms“ (2008).
Nei viena Stasio Eidrigevičiaus iliustracija nėra tiesioginis teksto interpretavimas. Jis žiūrovą priverčia stabtelėti, susimąstyti, „išlukštenti“ idėją, galbūt savyje rasti atsakymus į klausimą „Ką aš čia matau?“ Pasak parodos kuratorės Linos Albrikienės: „<…> Rodos, nė vienas Stasio Eidrigevičiaus sukurtas personažas, pristatomas parodoje, negali egzistuoti kaip atskiras ar atskirtas kūnas. Jie „veikia“ čia tik susipynę su kitais kūriniais ar objektais. Visi: tiek personažai, tiek įvairūs daiktai sulipę į nedalomą vientisą organizmą. Gal menininkas reflektuoja gamtos ir žmogaus ekosistemą, tą nenutrūkstamą grandinę? Objektai ir gyviai palaiko vienas kitą. Susivijusi piešiniuose vaizduojamųjų gija atspindi nedalomą, neišskiriamą draugystę, priklausymą ar priklausomybę vienas nuo kito bei kančią, kuri atsispindi suvaržymo, suspaudimo, surišimo motyvuose.“
Iš kūnų supinta vaivorykštė; paukščiai, surišti sparnais; katinas, lazda ir uodega pagavęs išsigandusią gyvatę; zuikis, praradęs dešinę ausį drobės įplyšime; gėlės kuokelis, prispaudęs miniatiūrinį šunytį; žirklės, kerpančios pabalusį veidą; vaikas, apipintas juosta; kūdikiai, įsivėlę į laumės plaukus; verpstę įsikandęs kaukėtasis; varlė, tvirtai prilaikanti ištrūkti bandančią vaivorykštę… Suvaržymo motyvas labai svarbus Stasio kūryboje. Jis reflektuoja ir savo vaikystę kaimo atskirtyje nuo visuomenės, kultūros, vaikiškų „tikrųjų“ pramogų bei gyvenimą socialistinėje priespaudoje. Tačiau parodos pavadinimas „Keliaujanti vaizduotė“ žiūrovui leidžia išsiveržti iš iliustracijose vaizduojamų pančių. Jis įgalina mus ištrūkti, pasinerti į savąją fantazijų kelionę, peržengti visas įmanomas ribas, kur egzistuoja mitologinės, antropomorfinės būtybės. Žodis „kelionės“ taip pat yra nuoroda į Stasio biografinius aspektus, kai menininkas nuo vaikystės gyveno įvairiuose Lietuvos kaimuose ir miestuose, kol galiausiai 1980 m. emigravo į Varšuvą, kur iki šiol gyvena.
Žinoma, be knygų autorių turbūt nebūtų ir šių iliustracijų. Jei skaitėte bent vieną Stasio iliustruotą knygą, turėjote pastebėti, jog menininkas tiesiogiai nevaizduoja to, ką skaitome. Anot Stasio, prieš kurdamas iliustracijas, jis visada diskutuoja su tekstų autoriais, kurie, kaip, pavyzdžiui, Vytautė Žilinskaitė, atverdavo dar platesnį lauką jo fantazijai, užuot uždariusi ar užspaudusi ją. Labai kviečiame besilankant parodoje perskaityti tarp parodos darbų eksponuojamą V. Žilinskaitės laišką Stasiui – tai puikus dviejų įspūdingų kūrėjų bendravimo pavyzdys.
Išskirtinė keliaujančios parodos ekspozicinė architektūra, kurią atidarymo metu pristatė parodos architektas Darius Baliukevičius, pajuokaudamas, kad parodos namelis, jau daug Lietuvos miestų apkeliavęs ir, greičiausiai, jau paskutinį kartą eksponuojamas, simboliškai atkeliavo į kurortinį miestą – Druskininkus – reabilitacijai. Namelio konstrukcija, sukurta iš ryškių „Stasiškų“ spalvų, neoninių šviesų, kviečia žiūrovą susipažinti ne tik su Stasio kūryba, bet ir su jo spalvinga asmenybe. Parodos žiūrovai kviečiami parodą žiūrėti tiek namelio viduje, tiek išorėje, surasti parodoje Stasį, o gal ir savo vidinę kaukę, sugrįžti į vaikystės prisiminimus ir atverti širdį Stasio kūrybai.
Paroda „Keliaujanti vaizduotė“ yra „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025“ programos dalis.
Parengta pagal „Stasys Museum“ bei DKC informaciją