Dovanotas organas vertingesnis už milijoną

Klaipėda

Virginijos Kesminės nuotr.

Reporteris IngaŠaltinis: Etaplius.lt

103182

Su dovanotais organais gyvenantys žmonės, pasakodami savo istorijas, sunkiai tramdo graudulį. Kiekvienas pripažįsta, kad sunku net rasti žodžių, kuriais būtų galima išsakyti dėkingumą už suteiktą galimybę gyventi, auginti vaikus, kurti.

Penktadienio vakarą Klaipėdos Atgimimo aikštėje sužibo 300 žvakučių - iš jų buvo sudėliota širdis ir žodis AČIŪ. Taip minint Organų donorystės dieną padėkota savo organus kitiems žmonėms dovanojusiems donorams.

Akcija vyko visoje Lietuvoje. Vilniaus Katedros aikštėje buvo uždegtos 1 675 žvakutės - per 49 metus nuo pirmosios inksto transplantacijos būtent tiek organų donorų buvo Lietuvoje.

Klaipėdoje žvakeles dėliojo Vakarų Lietuvos nefrologinių ligonių draugijos „Klaipėdos „Gyvastis“ nariai. Skirtingai nuo kitų miestų, klaipėdiečiai dėliojo ne tik širdį, bet ir žodį AČIŪ.

„Jau keletą metų kasmet degame žvakeles organų donorams atminti ir pagerbti, jiems padėkoti. Vienas donoras gali išgelbėti gyvenimą septyniems žmonėms, todėl mes, gyvenantieji su dovanotais organais, esame labai dėkingi kiekvienam donorui ir jo artimiesiems už galimybę gyventi“, - sakė „Klaipėdos „Gyvasties“ pirmininkė Daiva Dragūnienė.

Jaučiasi laimėję loteriją

Jau penkerius metus su dovanotu inkstu gyvenanti Rima sakė, kad kasmet ateina pagerbti donorų. Transplantacija moteriai buvo atlikta po devynių mėnesių dializės.

„Džiaugiuosi gyvenimu, auginu vaikus. Jau penkerius metus nereikia dializių, gyvenu visavertį gyvenimą. Kai kurie žmonės svajoja loterijoje laimėti milijoną, o kai kurie svajoja apie inkstą.

Taip, jaučiamės tarsi laimėję milijoną, nes sveikatos už jokius pinigus ar ką nors kita nenusipirksi.

Be galo ačiū tiems, kurie paaukojo organus, kad išgelbėtų kitus žmones“, - sakė Rima.

Klaipėdietės Ramunės vyras gyvena jau su antru dovanotu inkstu. Po pirmos transplantacijos inkstas funkcionavo 9 metus. Dabar jau beveik dvejus gyvena su antru persodintu inkstu.

„Jau vienuolika metų gyvena su dovanotais inkstais. Pirmą kartą inkstą gavo labai greitai, laukė apie pusę metų. Antro inksto reikėjo laukti apie dvejus metus, nes buvo kiek komplikuota jo sveikata, ilgą laiką netiko donorų inkstai. Prieš porą metų nusišypsojo laimė, nes inkstas atitiko 100 procentų„, - pasakojo pašnekovė.

Ji sakė, kad visada kartu su vyru važiuodavo į ligoninę, kai atsirasdavo tikimybė, kad gali būti tinkamas inkstas, lydėdavo į dializes.

„Tris kartus per savaitę važiuodavome į dializes. Ką reiškia turėti sunkiai sergantį šeimos narį? Tai kaip vienos rankos pirštai - viena ranka, viena šeima, visi išgyvenimai bendri. Dabar, ačiū Dievui, inkstas veikia. Kiek jis veiks, kiek vaistai padės, nežinia.

Kiekvienais metais ateiname čia padėkoti tiems žmonėms, kurie paaukojo artimųjų organus. Tie, kurie yra susidūrę su artimojo liga, į donorystę žiūri kitaip. Kai vyras laukė pirmojo inksto, aš be jokių abejonių pasirašiau tapti donore. Manau, kad tai yra būtina. Tie, kurių artimoje aplinkoje nėra tokių ligonių, galbūt to ir nesupranta. Linkiu visiems supratingumo, ištvermės, palaikymo ir būti sveikiems“, - sakė Ramunė.

„Savo šeimoje esu pirmoji, gyvenanti su transplantuotu organu. Jau pusantrų metų. Atsitiko taip, kad prireikė. Inksto laukiau du mėnesius. Labai pasisekė - dešimt mėnesių buvo dializės, o kai atsistojau į eilę, po dviejų mėnesių sulaukiau donoro. Pirmą kartą organas netiko, po paros vėl pakvietė į ligoninę ir tą kartą jau tiko. Kol kas viskas gerai. Gyvenant su dovanotu organu reikia labiau saugoti sveikatą, rūpintis savimi“, - savo istorija dalijosi Renata.

Gyvenimą dovanojusios transplantacijos dažniausiai susijusios su kitų žmonių liūdesiu netekus artimojo, todėl tai yra ypač kilnus poelgis. Tačiau kartais organus sergantiesiems dovanoja ir jų šeimų nariai.

„Susirgau 1995 metais, dializes pradėjau 1996-aisiais. Tais pačiais metais mama man padovanojo savo inkstą. Mamos inkstą nešiojau beveik 10 metų, vėliau jis atsisakė dirbti, nes buvo infekcija. Vėl pradėjau dializuotis, teko tai daryti 7 metus. Iškvietimų dėl inksto buvo nemažai - ir į Vilnių, ir į Kauną„, - pasakojo Irena.

Atliekant tyrimus paaiškėjo, kad moteris serga hepatitu C - buvo užkrėsta perpilant kraują. Tad, be atliekamų dializių, teko gydytis ir kepenis. Po 7 metų dializių ir gydymosi atsirado moteriai tikęs inkstas.

„Transplantavo jį Kaune. Žinau, kad turiu vyro inkstą. Esu labai dėkinga jo šeimos nariams, kurie jį padovanojo. Jau šešerius metus viskas vyksta sėkmingai“, - džiaugėsi pašnekovė.

Ji pridūrė, kad šiuo metu jos mamai, kuri prieš 13 metų dovanojo savo inkstą, yra jau 77 metai.

„Ji yra labai didelė optimistė, darbininkė, vietoje negali pasėdėti. Su vienu inkstu dirba ir viskas yra gerai“, - su šypsena apie mamą kalbėjo Irena.

Palankiau vertina jauni žmonės

Pastebima, kad visuomenės sąmoningumas donorystės tema didėja - vis daugiau turinčių organų donorystės kortelę, palaikančių donorystės idėją, tačiau bene svarbiausia, kad kiekvieno žmogaus apsisprendimą žinotų jo šeima. Mirusiojo, kuriam nustatyta smegenų mirtis, artimųjų prieštaravimas dėl donorystės išlieka toks, kaip ir prieš 13 metų, t. y. 28 proc., o viena iš atsisakymo priežasčių - nežinojimas, ką apie tai galvojo jų artimasis.

Sutikimą donorystei po savo mirties dažniausiai pasirašo 18-40 metų žmonės. O dėl mirusiojo organų padovanojimo donorystei gydytojams tenka kreiptis ir į vyresnius žmones: į mirusiųjų sutuoktinius, nes į juos, vadovaujantis teisės aktais, pirmiausia reikia kreiptis, į tėvus, kai mirusysis neturi sutuoktinio ar pilnamečių vaikų. Vyresniojo amžiaus žmonių požiūris į organų donorystę, deja, dar nėra toks palankus.

Lietuvoje su donorų organais gyvena apie 1 000 žmonių. Dar beveik 400 sergančiųjų laukia transplantacijos, iš jų - 15 vaikų. Toks skaičius šalyje išlieka jau daugelį metų.

Inkstų transplantacijos Lietuvoje pradininkas habilituotas mokslų daktaras, profesorius Balys Dainys naujienų agentūrai Elta griežtai paneigė populiariausią mitą, kad organų donoru gali būti paverstas toks žmogus, kuris dar būtų galėjęs gyventi. Pasak profesoriaus, donorais tampa tik tie, kurių smegenys miršta anksčiau, nei sustoja širdis, ir, žinoma, tik tie, kurie patys ar jų artimieji yra pareiškę sutikimą.

Smegenų mirtis, pasak profesoriaus B. Dainio, yra negrįžtamas procesas - žmogus jau neatgis. Neretai artimiesiems su tuo sunku susitaikyti, o dar sunkiau - paaukoti organus. Tačiau labai svarbu suprasti, kad dabar yra momentas, kai galima įvykdyti ypatingą artimo meilės aktą.

Per pastaruosius dešimtmečius transplantacija Lietuvoje pasiekė ypatingų aukštumų. Šiuo metu mūsų šalyje atliekamos inkstų (jų daugiausiai), kepenų, širdies, plaučių, kasos ir inksto komplekso, širdies ir plaučių komplekso, ragenų transplantacijos.

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt