Do­va­no­ti vil­tį – ne­lie­čia­mų­jų vai­kams

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

50481

Rug­sė­jo 3-ią­ją vi­sų ša­lies mo­kyk­lų vai­kai su­bėgs į kla­ses, o Šiau­lių jė­zui­tų mo­kyk­los di­rek­to­rės pa­va­duo­to­jai Sand­rai Lu­ko­šiū­tei moks­lo me­tai jau pra­si­dė­jo rugp­jū­čio pra­džio­je. Ir ne bet kur, o In­di­jo­je, tvos­kiant 40 laips­nių karš­čiui, sė­dint tie­siai ant grin­di­nio at­stum­tų­jų kai­mų vai­kų bū­ry­je. Mer­gi­na kar­tu su dviem drą­sių jau­nų žmo­nių gru­pė­mis da­ly­va­vo jė­zui­tų or­ga­ni­zuo­ja­mo­je sa­va­no­riš­kos veik­los mi­si­jo­je In­di­jo­je.

Foto galerija:

„Nuos­ta­bu, kaip ti­kė­ji­mas su­jun­gia“

„At­si­bun­du ry­te ir vis dar ne­su­vo­kiu – In­di­jo­je ar na­muo­se esu“, – šyp­so­si Sand­ra, ku­rios gal­vo­je ir šir­dy­je dar vis su­ka­si min­tys apie įspū­džius, iš­gy­ve­ni­mus, ką tik pa­tir­tus pie­ti­nė­je In­di­jos da­ly­je. Ji tris sa­vai­tes su gru­pe lie­tu­vai­čių ir vie­na lat­ve pra­lei­do vi­siš­kai ki­to­kios kul­tū­ros ša­ly­je. O svar­biau­sia – pa­da­rė vis­ką, ką tuo me­tu ga­lė­jo, kad šios ša­lies at­stum­tos žmo­nių gru­pės – ne­lie­čia­mų­jų, lai­ko­mų vi­siš­ku nie­ku, net ne žmo­nė­mis, – vai­kai pa­tir­tų, kad jie yra ver­tin­gi, my­li­mi, rei­ka­lin­gi, kad ga­li kaž­ko gy­ve­ni­me pa­siek­ti, kad juos be jo­kios bai­mės ga­li ap­ka­bin­ti ki­tas žmo­gus.

In­di­jo­je apie 15 pro­c. žmo­nių yra ne­lie­čia­mie­ji – da­li­tai. Tai net ne vie­na iš ke­tu­rių var­nų (luo­mas In­di­jo­je), o už­da­ruo­se kai­muo­se gy­ve­nan­tys at­stum­ti žmo­nės. Hin­duiz­me aukš­tes­nių­jų kas­tų žmo­nėms ne­lei­džia­ma bend­rau­ti su ne­lie­čia­mai­siais. Bet koks bend­ra­vi­mas lai­ko­mas su­si­te­pi­mu. Pie­tų In­di­jo­je ap­ri­bo­ji­mai dar griež­tes­ni – vie­ti­niai ven­gia net ar­tin­tis prie ne­lie­čia­mų­jų.

Sand­ra da­li­ja­si, kad da­li­tu gims­ta­ma. Jei tė­vai da­li­tai, vai­kas au­to­ma­tiš­kai yra da­li­tas ir pa­tek­ti į ki­tą kas­tą jam neį­ma­no­ma. Tuok­tis su ki­tos kas­tos na­riu taip pat ne­ga­li­ma, ant­raip bū­si nu­žu­dy­tas.

„Klau­sė­me – juk ne­ga­li­ma le­ga­liai žmo­nių žu­dy­ti, bet vie­tos gy­ven­to­jai paaiš­ki­no, kad ša­ly­je daug ko­rup­ci­jos, tad vis­kas su­tvar­ko­ma. Da­li­tų at­sto­vas ga­li bū­ti la­bai ga­bus gy­dy­to­jas, bet jis bus pa­sku­ti­nė­je vie­to­je. Kas­ta yra aukš­čiau ga­bu­mų. Net In­di­jos va­do­vy­bė­je yra ne­mo­kan­tis ra­šy­ti ir skai­ty­ti! Jis pa­si­ra­šo sa­vo pirš­to at­spau­du. Bet jis yra iš aukš­tos kas­tos, to­dėl sė­di ta­me po­ste“, – aiš­ki­na šiau­lie­tė.

Kup­paiya­nal­lur kai­me­ly­je jė­zui­tai yra įkū­rę vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Joje mo­ko­si apie 800 mo­ki­nių. Jė­zui­tų bend­ruo­me­nė, gy­ven­da­ma prie šios mo­kyk­los, ją val­do, pa­tys dar­buo­ja­si jo­je. Čia taip pat yra hos­te­lių vai­kams, at­ski­rų ber­niu­kams ir mer­gai­tėms, ne­to­lie­se – jė­zui­tų koor­di­nuo­ja­mi vai­kų na­mai.

Ap­link Kup­paiya­nal­lur kai­me­lį yra net 15 at­stum­tų­jų kai­mų, jė­zui­tai sam­do mo­ky­to­jus, kad jie mo­ky­tų at­stum­tų­jų vai­kus. O lie­tu­vai­čių mi­si­jos da­ly­vių pa­grin­di­nis tiks­las ir bu­vo šiuos vai­kus lan­ky­ti, mo­ky­ti, žais­ti su jais ir, svar­biau­sia, do­va­no­ti ki­to­kio gy­ve­ni­mo vil­tį.

„Uch, man iš­šū­kis bu­vo priim­ti to­kius ryš­kius skir­tu­mus: be­ždžio­nės, vo­ve­ry­tės, žiur­kės, kva­pų – ma­lo­nių ir ne­la­bai – ap­sty­bė“, – sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je da­li­jo­si Sand­ra, ko­ne kiek­vie­ną die­ną drau­gams pa­sa­ko­ju­si, kaip jai se­ka­si.

Sug­rį­žu­si į Šiau­lius ir be­si­ruo­šian­ti nau­jiems moks­lo me­tams mer­gi­na sa­ko, kad jai iki šiol sto­vi aky­se vaiz­das – žmo­nės mie­ga vi­sur: vie­ni tie­siog ant ša­li­gat­vio, ki­ti „tuk­tu­kuo­se“, pa­ke­lė­se. Ir jų ne vie­ne­tai – vi­sur ap­sčiai to­kių ne­su­vo­kia­ma­me skur­de gy­ve­nan­čių­jų ir da­bar bet kur mie­gan­čių­jų, jų tik­ra ga­ly­bė.

Ir ša­lia vi­so to skur­do In­di­jo­je vis ap­lan­ky­da­vo ab­so­liu­čiai aiš­kus su­vo­ki­mas, kad esi tarp sa­vų. Ap­si­lan­kius ka­ta­li­kų baž­ny­čio­se, jų įkur­tuo­se glo­bos ar ki­tuo­se na­muo­se, bend­rau­jant su vie­tos krikš­čio­ni­mis, bu­vo sau­gu ir ra­mu. „Nuos­ta­bu, kaip ti­kė­ji­mas su­jun­gia. Ma­tai žmo­nes pir­mą kar­tą, bet bend­rys­tė yra. Ne­pa­žįs­ta­mi, bet sa­vi“, – šyp­so­si mer­gi­na.

-dsc0463.jpg

„Skruos­tais rie­dė­jo aša­ros“

Į mi­si­ją In­di­jo­je Sand­ra iš­vy­ko, nes yra MA­GIS (jė­zui­tų sie­lo­va­dos pro­jek­tas jau­ni­mui) koor­di­na­to­rė Šiau­liuo­se. Mer­gi­na ne­sle­pia – ji 10 me­tų sva­jo­jo iš­vyk­ti į mi­si­ją ir gau­ta ži­nia ją taip nu­džiu­gi­no, kad bul­va­ru ji net ne ėjo, o skri­do.

Su dar ke­tu­riais lie­tu­vai­čiais ir vie­na lat­ve su ne­di­de­le man­ta nu­si­lei­do oro uos­te De­ly­je. Po­rą die­nų pa­si­mo­kė ta­mi­lų kal­bos Če­na­ju­je ir bu­vo pri­vers­ta at­si­svei­kin­ti su va­ka­rie­tiš­kais rū­bais – šor­tais. To­kia ap­ran­ga kai­me ne­de­ra­ma, rei­kia mū­vė­ti il­gas kel­nes. O ir jų, pa­si­ro­do, bu­vo pa­siim­ta per ma­žai. Juk, esant ju­ti­mi­nei 41 laips­nio tem­pe­ra­tū­rai, po pus­die­nio vi­si rū­bai bū­na šla­pi...

Po įsi­kū­ri­mo, va­ka­re, mi­si­jos da­ly­viai lei­do­si pas at­stum­tuo­sius da­li­tus. Kai­mu­ke – 65 na­mai, bet ir tie
3x3 m be­to­ni­nės dė­žu­tės.

Vai­kai sė­dė­jo tie­siog ant gat­vės, o mo­ky­to­ja juos mo­kė. Pa­sis­vei­ki­nus, pa­spau­dus ran­kas vie­ni ki­tiems, su­sė­do mer­gi­nos prie­šais mer­gai­tes ir at­ski­rai vai­ki­nai su ber­niu­kais.

„Pir­ma reak­ci­ja bu­vo: ką čia da­bar rei­kės da­ry­ti? Vai­kai ang­liš­kai kal­ba sun­kiau, kaž­ką sa­ko ta­mi­lų kal­ba ir be­lie­ka tik šyp­so­tis. Gal va­lan­dė­lę žai­dė­me su jais, fo­tog­ra­fa­vo­mės, dai­na­vo­me. Daug kai­mo žmo­nių suė­jo pa­žiū­rė­ti, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, pa­spaus­ti ran­ką. Pa-s­merk­tų­jų kai­mas, bet vi­sų akys spin­din­čios, žvilgs­niai žin­gei­dūs ir šyp­se­nos pla­čios“, – pri­si­me­na šiau­lie­tė.

Jei pir­mas va­ka­ras bu­vo pa­žin­ti­nis ir Sand­ra ta­da dar ne­drį­so vai­kų pa­klaus­ti, ar jie lai­min­gi, tai ki­ti su­si­ti­ki­mai bu­vo neat­si­ri­bo­jant nuo jaus­mų, įsi­lei­džiant po­ty­rius į šir­dį.

„Ne­pap­ras­to gro­žio mer­gy­tės bu­vo. Žai­dė­me jų žai­di­mus, dai­na­vo­me. Pa­mi­lau tuos vai­kus. At­sis­vei­ki­nant stip­riai ap­ka­bi­nau mer­gai­tes, sa­kiau joms, ko­kios jos gra­žios. Įli­po­me į au­to­bu­są ir ne­be­su­si­lai­kiau – skruos­tais rie­dė­jo aša­ros. Ir ge­ra, ir skau­da. Kiek jie daug tu­ri (žin­gei­du­mo, šyp­se­nų, džiaugs­mo, juo­ko) ir kiek daug ne­tu­ri“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Al­ko­ho­liz­mas – mil­ži­niš­ka bė­da

Ypač Sand­rą su­krė­tė ap­si­lan­ky­mas da­li­tų kai­me, ku­ria­me bai­si al­ko­ho­liz­mo bė­da. Ge­ria vi­si: vy­rai, mo­te­rys, net ir vai­kai pra­de­da ger­ti jau nuo 12 me­tų. Dau­gu­mos jų akių obuo­liai jau gel­to­ni.

„Vie­nin­te­lis kar­tas, kai In­di­jo­je man bu­vo bai­su. Šia­me da­li­tų kai­me mo­kyk­los vai­kai su­ren­gė gat­vės teat­ro spek­tak­lį. Vi­sa lai­ką bu­vau įsi­tem­pu­si. Ste­bė­jau še­šė­lius, ar ne­siar­ti­na. Bu­vo tik­rai ne­jau­ku. No­rė­jau kuo grei­čiau išei­ti. O mo­kyk­los ber­niu­kai šau­nuo­liai – įsi­jau­tę vai­di­no, tik neaiš­ku, koks teks­tas bu­vo“, – šyp­te­li ji.

Šis kai­mas bu­vo tas, ku­ria­me, Sand­ros nuo­mo­ne, gy­ven­to­jai ne­tu­ri jo­kios vil­ties – žmo­nės ja­me šli­ti­nė­jo.

-dsc0701.jpg

„Ne sau kaž­ko mels, o už mus“

Tris kar­tus mi­si­jos da­ly­viai lan­kė­si Ge­ro­jo Sa­ma­rie­čio naš­lai­čių na­muo­se. Žai­dė su ma­žy­liais, spor­ta­vo, šo­ko, mo­kė juos ang­lų kal­bos, mu­zi­kos bei ve­dė rank­dar­bių pa­mo­kė­lės. Apie 20 vai­kų kas­dien vil­kė­jo tuos pa­čius ne­šva­rius sky­lė­tus rū­bus.

„Šie ma­žy­liai bu­vo var­gin­giau­si at­stum­tie­ji. Jie ar­ba ne­tu­ri tė­vų, ar­ba tu­ri tik vie­ną. Da­liai vai­kų tė­vų su­da­ry­tos to­kios są­ly­gos, kad jie tu­ri pa­lik­ti vai­kus ir va­žiuo­ti gy­ven­ti ki­tur – gat­vė­je. Kar­tais vai­kus jie ap­lan­ko. Ma­čiau ša­lia links­mų vei­dų ir aša­rų pil­nas akis. Vie­nas ber­niu­kas ven­gė ma­nęs. Iš to­li žiū­ri, nu­si­šyp­so, kar­tais per žai­di­mą at­si­sto­ja ša­lia, pa­duo­da ran­ką. Atė­jo ap­si­ka­bin­ti, bet tuo pa­čiu tar­si ir stu­mia ša­lin. O ki­tas ber­niu­kas, at­ro­do, vi­sa­da bu­vo ša­lia. Bet toks liūd­nas liūd­nas. O at­si­svei­ki­nant žiū­rė­jo į ma­ne aša­ro­to­mis aki­mis. Die­ve ma­no, kaip man skau­dė­jo. Sup­ran­tu, kad nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti... Man pa­si­ro­dė, kad tie vai­kai la­bai su­žeis­ti pa­li­ki­mo. To­dėl ven­gia il­ges­nio, gi­les­nio san­ty­kio, steng­da­mie­si sa­ve ap­sau­go­ti nuo iš­si­sky­ri­mo skaus­mo“, – sa­ko Sand­ra.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, In­di­jo­je si­tua­ci­ja to­kia, kad tė­vai daž­niau­siai iš­lei­džia mo­ky­tis tik sū­nus, nes į mer­gai­tes in­ves­tuo­ti neap­si­mo­ka. Juk jos po ve­dy­bų, kai su­tuok­ti­nį pa­rinks tė­vai, iš­ke­liaus į ki­tą šei­mą. O ber­niu­kai liks ir iš­lai­kys se­nat­vė­je tė­vus.

Moks­las In­di­jo­je bran­gus. Če­na­jaus mies­te moks­las kai­nuo­ja 46 tūkst. ru­pi­jų, o Kup­paiya­nal­lur jė­zui­tų mo­kyk­lo­je –
2,5 tūkst. ru­pi­jų. Žmo­gus už­dir­ba 300–400 ru­pi­jų per mė­ne­sį, tad vai­kus į moks­lus iš­leis­ti su­dė­tin­ga.

Lan­ky­tų at­stum­tų­jų kai­mų gy­ven­to­jai iš­pa­žįs­ta skir­tin­gas re­li­gi­jas. Kar­tą mi­si­jos da­ly­viai ap­si­lan­kė da­li­tų kai­me, ku­ria­me bu­vo net 25 krikš­čio­nių na­mai. Už­su­kus pas vy­rą, ku­ris dir­ba jė­zui­tų mo­kyk­lo­je, šis da­li­jo­si vis­kuo, ką tu­ri: vai­ši­no ar­ba­ta, ko­še, sau­sai­niais, vai­siais. Mer­gi­noms bu­vo su­šu­kuo­ti plau­kai, įseg­tos gė­lės.

Vė­liau mi­si­jos da­ly­viai bu­vo ve­da­mi į ki­tų krikš­čio­nių na­mus, vi­siems bu­vo la­bai svar­bu kar­tu pa­si­mels­ti, pa­gie­do­ti. Gal maž­daug 15 na­mų ap­lan­kė, o vie­na­me jų net bu­vo šal­dy­tu­vas.

„Vai­kai juo taip di­džia­vo­si, lyg mū­sų vai­kai iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu. O vie­nas vie­tos gy­ven­to­jas la­bai su­jau­di­no. Pa­sa­kė, kad mel­sis už mus. Ne sau kaž­ko mels, o už mus. Trūks­ta žo­džių iš­reikš­ti, ko­kie jaus­mai ap­lan­kė“, – at­vi­rau­ja mer­gi­na.

Tie­sa, Sand­ra Šiau­lių jė­zui­tų mo­kyk­los vai­kams iš In­di­jos par­ve­žė bend­raam­žių laiš­kų, kad vai­kai su­si­ra­ši­nė­tų, su­si­drau­gau­tų, kur­tų bend­rys­tę ir vil­tį.

-dsc0887.jpg

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt