PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Gegužės 1 d. 15:17

Die­na švęs­ti dar­bui

Šiauliai

Dar­bas, ku­rį šią die­ną šven­čia­me, yra su­si­jęs su jo gi­liau­sia pra­sme: da­ly­va­vi­mu žmo­nių bend­ruo­me­nė­je. Kur­ti pa­sau­lį, Lie­tu­vą, Die­vo ka­ra­lys­tę, mei­lės ci­vi­li­za­ci­ją ga­li­ma tik ta­da, kai yra są­mo­nin­gu­mas, mei­lė žmo­gui, ku­riam skir­tas dar­bas, pa­gar­ba ir dė­kin­gu­mas už pa­čią ga­li­my­bę dirb­ti. (Lookstudio nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


173357

Ge­gu­žės pir­mo­ji yra Tarp­tau­ti­nė dar­bo die­na – ne dar­bo die­na. Taip pat yra šv. Juo­za­po Dar­bi­nin­ko die­na. Kai Die­vas su­kū­rė žmo­gų, jam pa­do­va­no­jo ro­jaus so­dą, kad šis jį puo­se­lė­tų ir ten gy­ven­tų. Dar­bas bu­vo ma­lo­nus, sma­gus. Bib­li­nis teks­tas sa­ko, kad Die­vas at­ve­dė žmo­gui gy­vū­nų ir lei­do jiems duo­ti var­dus, tai reiš­kia – val­dy­ti juos.

Darbas susijęs su jo giliausia prasme

Ir žmogus užsiėmė įdomia veikla, bet jam nepakako Dievo ir gyvūnų – negera būti vienam, nes juk džiaugsmu reikia su kuo nors dalytis. Todėl sukūrė ir moterį. Ir tada jie toliau kūrė pasaulį ir valdė visi kartu: Dievas, vyras ir moteris. Buvo smagu. Nors po nuodėmės reikalai pablogėjo, nes darbe atsirado vargas ir nesėkmė, tačiau šį dievišką kūrybinį smagumą šiandien populiariai vadiname savirealizacija.

„Kas nedirba – tenevalgo!“ – barė apaštalas Paulius bendruomenę, kurioje atsirado ydinga mada labai jau rūpintis vien tik religiniais reikalais, pasitaupant iš to, ką jau iki šiol uždirbo, ir nebedirbti.

Kas yra žmogui darbas, jis pats nusprendžia savo viduje. Vis pasakoju tą istoriją apie tris akmenskaldžius, kurie dirbo prie kelio, besileidžiančio nuo kalno į jų miestą. Pro šalį keliaudamas piligrimas kiekvieno paklausė: „Ką čia darai?“

Pirmasis piktai atrėžė: „Nematai, dirbu kaip vergas už kelis grašius!“

Antrasis nustebęs paaiškino: „Nematai, šeimai duoną uždirbu!“

O trečiasis, parodęs ranka į miestelyje kylantį mūrą, išdidžiai pareiškė: „Nematai, statau katedrą!“

O dirbo tą patį darbą. Tikriausiai „vergauti už grašius“ savimonei didelių pastangų nereikia ir šeimai uždirbti duoną yra būtinybė. Kartais tenka prisitaikyti prie duonos dydžio ir paaukoti savo kai kuriuos talentus, kad būtų visi sotūs. Bet darbas, kurį šią dieną švenčiame, yra susijęs su jo giliausia prasme: dalyvavimu žmonių bendruomenėje. Kurti pasaulį, Lietuvą, Dievo karalystę, meilės civilizaciją (ar kaip kas nori pavadinti savo darbo esmę) galima tik tada, kai yra sąmoningumas, meilė žmogui, kuriam skirtas darbas, pagarba ir dėkingumas už pačią galimybę dirbti.

1.jpg

Darbo esmė pranoksta pelno kriterijus

Tradicija pasakoja, kad šv. Juozapas, Jėzaus globėjas, buvo paprastas darbininkas, įprastai vaizduojamas kaip stalius, nors tikėtina, kad buvo tiesiog amatininkas, atliekantis vidaus apdailos darbus. Ir mūsų Viešpats iki viešos veiklos pradžios darbavosi kartu su juo.

Šv. Juozapą ypatinguoju darbininkų globėju popiežius Pijus XII paskelbė 1955 m. gegužės 1 d., kai šv. Petro aikštėje buvo susirinkę dešimtys tūstančių Italijos katalikų darbininkų asociacijų narių. Ši diena yra skirta suteikti deramą vertę žmogaus rankų darbui, būtent paprastam amatui. Taip pat ginti darbininkų teises į poilsį, į teisingą atlygį bei atkreipti dėmesį į bedarbius, žmones, negaunančius galimybės savo darbu užsidirbti pragyvenimui. Darbas yra viena iš prigimtinių žmogaus teisių.

Darbo esmė pranoksta pelno, naudos, pajamų kriterijus. Teisingumo principo besilaikančioje visuomenėje kiekvienam žmogui siekiama suteikti galimybę dirbti pagal jėgas, gabumus ir aplinkybes bei gauti teisingą atlygį už atliktą darbą. Rūpestis darbo vietos sukūrimu turintiesiems negalę, sveikstantiesiems iš priklausomybių, grįžusiesiems iš įkalinimo įstaigų, auginantiesiems mažus vaikus yra sveikos ir klestinčios visuomenės bruožas.

Pagaliau, galimybė užsiimti naudinga veikla jaunimui, paaugliams, seneliams tampa daugelio blogų įpročiu ar ligų prevencija.

Malda yra kita darbo pusė

Šv. Benedikto įvardyta gyvenimo būdo nuostata – melskis ir dirbk (ora et labora) – yra dvasingumo principas, kuriame darbas yra vertingas ne dėl jo produktyvumo, piniginio atlygio, bet kaip dvasinė vertybė. Užtat, užėję į senuosius vienuolynus, randame išpuoselėtus kiemelius ir sodus, įmantriai išpuoštas bažnyčias.

Malda yra kita darbo pusė, kurios niekas nemato, kurios negalima pamatuoti, įvertinti, net iki galo suprasti. Todėl išpažįstantys „komercinių principų“ (pinigų) religiją žmonės ir nustojo melstis, švęsti Mišias, tiesiog kurti grožį ir gėrį dovanai… O paskui praranda savo dienų ir darbų džiaugsmą ir prasmę. Paaiškėja vėliau, kad už uždirbtus pinigus ir gautą pripažinimą šitų dalykų įgyti nepavyksta. Bet visada galima atrasti dvasinę darbo prasmę, tiesiog pasimokius iš jau sutiktų akmenskaldžių, mažais žingsneliais įžengiant į dovanos, tarnavimo ir meilės žmonėms logiką.

Pradžia gali būti labai paprasta – laiminti arba melstis už savo darbo dieną, žmones, kuriems skirtas darbas, kolegas, viršininkus. Tikriausiai kaip Adomui, taip ir kiekvienam svarbu atrasti tinkamų kolegų, kurie va taip dirba – su džiugesiu, dėkingumu, nusiteikę padėti.

Žinoma, yra ir visai priešingai nusiteikusių žmonių ir kitų nemalonumų, bet atpažinkime gerai nusiteikusius. Gali būti, kad norinčiajam atrasti gilesnę darbo prasmę reikės gerokai su savimi padirbėti, jei jau jis iš viso abejoja prasmės, gerumo ir meilės egzistavimu… Arba tiesiog pakeisti darbą, jei jo širdis trokšta kitokio darbo pobūdžio.

Darbas ugdo asmenybę, nes visada būna, kas sunku, nepatinka, būna nuovargio, nesėkmių, neįvertinimo, apkalbų. Tenka priimti, įveikti nusivylimą, pasyvumą, atleisti, pasistengti, apginti save, išlaikyti mandagumą ir skaidrumą.

Bet didžiausią įtaką požiūriui į darbą turi sekmadienis (Viešpaties diena). Apie jo šventimą kitą kartą, tačiau, jei nėra laiko sustoti, nurimti, pasidžiaugti, apmąstyti, suprasti savo dienų tikslą ir prasmę, bet kuris darbas anksčiau taps pilka rutina.

Galgi pabandykime dar kartą pasimokyti iš šimtmečių patikrintos išminties: melskis ir dirbk!