„Dėme­sio! Tuoj išsk­ris paukš­čiu­kas“

Šiauliai

Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus va­dovė Vi­li­ja Ulins­kytė-Bal­zienė: „Mes ga­li­me did­žiuo­tis, turė­da­mi Lie­tu­vo­je tokį Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­ziejų, ku­ris lan­ky­tojų ly­gi­na­mas su Ber­ly­no, Švei­ca­ri­jos ins­ti­tu­ci­jo­mis.“ (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

132513

Ge­gužės 25 d. pa­čia­me Šiau­lių cent­re įsikūręs Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jus pa­si­ti­ko 47-ąjį gim­ta­dienį. Mu­zie­jus yra ta uni­ka­li vie­ta mies­te, ku­rio­je mies­to ir jo žmo­nių is­to­ri­jas ga­li­ma girdė­ti aki­mis. 1973 me­tais Šiau­liuo­se įkur­tas Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jus bu­vo pir­ma­sis griež­tos cenzū­ros kan­ki­na­mo­je So­vietų Sąjun­go­je, bet Lie­tu­vos fo­tog­ra­fams pa­vyk­da­vo ją apei­ti drąsia iš­min­ti­mi. „To­kia ta fo­tog­ra­fi­jos ma­gi­ja“, – šyp­so­si mu­zie­jaus va­dovė Vi­li­ja Ulins­kytė-Bal­zienė.

aru03506.JPG

„Taip ruošėmės pavasariui“

Jei Šiaulių fotografijos muziejus būtų šventęs 47-ąjį gimtadienį, jo darbuotojams ir svečiams niekur nebūtų tekę eiti švęsti. Na, nebent tik lipti. Sraigtiniais laiptais. Ant stogo. Nuo kurio atsiveria nuostabūs Šiaulių vaizdai ir, beje, dabar yra eksponuojama įdomi paroda, kuri vos atidaryta dėl karantino buvo uždaryta.

Vilija rodo ant stogo eksponuojamus medinius inkilus, kurie savo išvaizda atkartoja tarpukario pastatų architektūros stilių. Vienas jų labai primena Fotografijos muziejų.

„Inkilus sukūrė kaunietis Timotiejus Norvila. Paroda turėjo būti atidaryta kovo pradžioje, kai grįžta paukščiukai. Vėliau inkilai turėjo būti išvežti į Kauną ir įkelti į Kauno medžius. Taip ruošėmės pavasariui... Juk architektūra yra viena iš muziejaus globojamų temų, nes muziejus įsikūrė tarpukario pastate, turi tarpukario architektūros, modernizmo stiliaus bruožų“, – sako Vilija.

Įdomu tai, kad inkilai siejasi ne tik su architektūra, bet ir su fotografija. Juk iki šiol žmones fotografuojantys fotografai ima ir pasako: „Dėmesio! Tuoj išskris paukščiukas.“

„Klausinėjau kolegų, iš kur, jų manymu, šis posakis. Dauguma mano, kad sena kamera panaši į inkiliuką. Todėl ir buvo kviesta žiūrėti į objektyvą, kuris į inkilo landą panašus“, – šypsosi moteris.

100609361-2607207766214260-2554685876676329472-o.jpg

„Tai ir yra magija“

– Prieš 47-erius metus Šiauliuose atidarytas Fotografijos muziejus turbūt buvo didelis įvykis mieste?

– Gegužės 25-oji laikoma muziejaus gimtadieniu todėl, kad tai buvo pirmas jo viešas pristatymas, pirmos ekspozicijos atidarymas. Tai vyko ne dabartiniame muziejaus pastate, o Aušros alėjoje esančiuose „Aušros“ muziejaus rūmuose. „Aušros“ muziejus buvo ta institucija, kuri priglaudė besikuriantį Fotografijos muziejų. Neatsitiktinai – juk muziejus buvo ta vieta, kur Šiaulių fotografai rasdavo prieglobstį, bendradarbiavimą, gaudavo pagalbos. 1959 m. jame buvo įsikūrusi fotosekcija, muziejus skolino fotografams patalpas parodoms, rėmus, ekspozicinius baldus, žodžiu, rėmė visuomeninius fotografus.

Pirmoji nedidukė – maždaug 400 eksponatų ekspozicija įvyko dviejuose nedidukuose kambarėliuose. Yra išlikusios fotografijos, archyve saugomas sąsiuvinis, kuriame užregistruoti visi eksponatai. Vitrinose buvo eksponuojami įvairūs ženkleliai, spaudinukai, o ant sienų – fotomenininkų kūriniai. Tai buvo ne tik fotomenininkų kūriniai, bet ir senos fotografijos: muziejaus eksponatai, sena fototechnika, periodiniai leidiniai.

Be to, buvo labai skubama. Kiek žinome iš įkūrėjo Antano Kazimiero Dilio, pirmoji ekspozicija buvo surengta per 10 dienų. Tačiau lankytojų buvo labai daug, salė buvo sausakimša. Buvo atvykę labai daug svečių iš visos Sovietų Sąjungos. Tai buvo įvykis. Juk Šiauliuose įkurtas Fotografijos muziejus buvo pirmasis tuometėje Sovietų Sąjungoje. Pasaulyje jų buvo apie 20–30. Taline Fotografijos muziejus įkurtas tik 1980 m., Rygoje – 1993 m.

– Atsiradus išmaniesiems telefonams, buvo prognozuojama, kad profesionali fotografija išnyks. Bet meninė fotografija gyvuoja. Kas joje mus paliečia?

– Fotografija – labai asmeniška. Be jos savęs dabar nebeįsivaizduojame. Fotografijos pradžioje tai buvo būdas pažinti save, įsižiūrėti į save, įamžinti, kas brangiausia. Jos ištakose fotografija buvo brangi, ne visiems prieinama, tada netgi išpopuliarėjo pomirtinė fotografija. Dažnai tai buvo vienintelis būdas turėti atminčiai brangiausių žmonių atvaizdų. Tai galimybė išsaugoti atmintį mus taip užbūrė. Be to, fotografija suteikė mums galimybę pamatyti ir pažinti tai, kas nepasiekiama: tolimiausius kraštus ar kito žmogaus vidinį pasaulį. Tai daro fotografiją unikalią ir ji visada bus, nepaisant, kaip vystysis technologijos. Fotografinis vaizdas turi ypatingo tikrumo, magijos, kuri įtraukia.

Fotografuoti dabar gali kiekvienas, tačiau tapti fotografu menininku duota ne kiekvienam. Fotografas menininkas realybėje atkreipia dėmesį į tai, ko kiti nepastebi, pirmiausia sukuria vaizdą savo mintyse, o tada fotografuoja, įdėdamas į nuotrauką tai, kas jo viduje. Tai nepaaiškinama, bet vieni vaizdai mus įtraukia, nuneša kažkur ir nepaleidžia, nes mes matome menininko vidų. Kas išplaukia iš mūsų sielos, tas padaro kūrinį unikalų ir nepakartojamą. Tai ir yra magija.

83620.jpg

„Objekto pasirinkimas buvo raktas į laisvesnį požiūrį“

– 1973-iaisiais Lietuvoje buvo labai griežta cenzūra, niekas nepatekdavo į viešumą, spaudą, kas galėjo pakenkti sistemos formuojamam galingos valstybės įvaizdžiui. Fotomenininkams kažkaip pavykdavo cenzūros išvengti. Kaip?

– Absoliučiai taip nebuvo, fotografija neišvengė cenzūros, draudžiamų temų. Žinome autorių, kurie negalėjo kūrinių publikuoti, nes atsisakė paklusti cenzūrai, pavyzdžiui, Vitas Luckus (mes turime didžiausią jo kūrinių kolekciją šalyje). Jo kūriniai retai patekdavo į parodas. Bet fotografai sovietmečiu rado būdą praslysti tarp cenzūros eilučių. Tam iš dalies pasitarnavo ir vadinamoji Lietuvos fotografijos mokykla, kuri buvo tarsi kelrodis, kaip vaizduoti sovietinę tikrovę. Maskvos menotyrininkai įvardija, kad Lietuvoje fotografijos mokykla buvo išskirtinė tuo, kad ji fiksavo žmogų. Objektas buvo žmogus, to meto amžininkas, jo vidinis pasaulis, jo grožis, natūrali aplinka, kurioje jis gyvena. Paprastas žmogus buvo idealizuojamas ir tai buvo priimtina to meto oficialiajam požiūriui. Objekto pasirinkimas buvo raktas į laisvesnę kūrybos sklaidą.

Be to, buvo naudojamos įvairiausios gudrybės, pavyzdžiui, akivaizdžiai fotografuojami šventadieniai, tačiau fotografija ar jų ciklas pavadinami nekaltu legaliu pavadinimu „Į miestą“. Fotografijoje žmonės akivaizdžiai eina į bažnyčią, bet tinkamas pavadinimas ją legalizuoja.

Žinoma, būdavo į Maskvą rašoma skundų, piktinamasi visokiais antisisteminiais dalykais. Buvo istorija, kai Antanas Sutkus Maskvoje rengė fotografijų parodą, kurioje buvo jo viena žymi fotografija „Pionierius“. Berniukas liūdno veido, nuskustais plaukais. Fotografija labai gili, bet kažkas Maskvoje pasipiktino, rašė spaudoje laišką: kaip taip galima, koks čia pionierius, gal jis iš konclagerio? Tai vyko jau mūsų nepriklausomybės pradžioje, tad A. Sutkus atsakė, kad pionierius – iš soclagerio.

100609361-2607208029547567-8091144560853385216-o.jpg

Muziejuje darbo ir per karantiną daug

– Muziejus gimtadienį šventė tyliai, virtualiai. O kaip būtumėte šventę, jei ne karantinas?

– Mes labiau galvojame, kaip švęsime 50-metį. Kadangi muziejininkų darbas lėtas, ilgas, gilus, labai iš anksto planuojame vieną ar kitą priemonę. Kiekvienais metais gimtadienio nešvenčiame, šiųmetis virtualus šventimas buvo priimtinas, tačiau tikrai labai daug griuvo muziejaus planų.

Karantinas prasidėjo tik atidarius parodas, skirtas Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, svarbiausiam Lietuvos įvykiui. Norėjome, kad tai būtų didelė šventė, bet viena paroda dėl karantino veikė vos savaitę, kita – vos vieną dieną. Buvome suplanavę Muziejų naktims muzikos festivalį ant stogo, bet ir jis negalėjo įvykti, tad tai didžiausias nuostolis.

Šiemet turėjome daug planų, bet, matydami, kad mažai žmonių aplankys parodas, suprantame, kad jos bus per brangios. Norime, kad reikšmingas parodas pamatytų tūkstančiai, o aplankys tik kelios dešimtys. Šiomis dienomis turėjome atidaryti Benedikto Henriko Tiškevičiaus parodą, bet ją greičiausiai nukelsime į kitus metus. Norėjome dviejų įdomių šiauliečių menininkų Richardo Narvilos ir Rolando Andrijausko parodas surengti, bet R. Andrijauskas kažin ar rugsėjį jau galės atskristi. Be autoriaus parodos daryti nenorime, nes jis – visų pasiilgtas šiaulietis.

Su nerimu laukiame rudens, vasaros, nes buvome suplanavę parodas, kurios būtų tapusios Ch. Frenkelio vilos muzikos festivalio dalimi, bet viskas pakibę ant plauko. Jau turime galimybę priimti lankytojus, bet jie dar atsargūs ir panašu, kad atsargūs bus ilgai.

Bet mes nenusimename – muziejuje visada labai daug darbo, pavyzdžiui, nuolatinės ekspozicijos rengimo baigiamieji akordai. Koncentruojamės į ją, jos dar niekas nematė, vasarą ją atidarysime. Pristatysime fotografijos raidą per temą „Laisvę fotografijai!“, kuri lyg leitmotyvas sujungs atskiras ekspozicijos temas. Tai mūsų ilgai laukta ir brandinta ekspozicija, kuri, tikimės, kompensuos visus praradimus.

Labai laukiame finansavimo integruoti pirmąjį muziejaus aukštą į visą muziejaus erdvę. Tada būtų užbaigtas svarbus muziejaus formavimo etapas nuo vieno aukšto iki viso pastato. Būtų ir kavinė, ir informacinis centras su knygynėliu – šiuolaikiškas atviras centras.

Planuojame daug virtualių parodų, virtualių paslaugų, dėl karantino paankstinome tai, ką planavome vėliau padaryti, ir matome, kad tai intriguoja visuomenę. Jaučiame muziejų virtualių paslaugų padidėjusį vartojimą, dalijimąsi, kalbėjimą apie jas. Manau, kad ateityje tai padės sugrąžinti lankytojus ir į muziejų jų ateis daugiau.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt