Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Freepik nuotr.
Rugilė BarauskaitėŠaltinis: Etaplius.LT
Daugiausia trumpuoju pagalbos numeriu skambina vyresni vieniši žmonės arba vienišos mamos, nebeturinčios galimybių tinkamai pasirūpinti savo vaikais. „Istorijos, kurias išgirstame iš pagalbos besikreipiančiųjų, kartais atrodo kaip iš filmo. Tačiau visos jos, deja, netgi labai tikros, tuo įsitikinti kiekvieną dieną turime galimybę patys“, – pasakoja trumpojo humanitarinės pagalbos numerio 111 projekto vadovė Gabija Mackevičienė.
Pagalbos prašo vaikams ir pamiršta save
Projekto vadovė pasakoja, kad dažnai telefonu paskambinusių žmonių istorijos griebia už širdies. Trumpuoju numeriu skambina žmonės, paliesti krizės ar bėdos, dažnai jie neturi artimųjų, kurie gali padėti, ir jaučiasi labai vieniši, daugiausia tai – vienišos mamos ir senjorai.
„Sulaukiame skambučių mamų, kurios prašo padėti maistu ir daiktais vaikams, nes pačios nebeišgali aprūpinti savo atžalų. Visada paklausiame, ar pati mama turi ką valgyti, kokios pagalbos reikia jai. Nes iš patirties žinome, kad mamos negalvoja apie save, pirmiausia galvoja apie svarbiausius žmones pasaulyje – savo vaikus, o pasirūpinti savimi pamiršta, nors pačios neturi nei maisto, nei būtiniausių daiktų“, – pasakoja G. Mackevičienė, tikinanti, kad vienišos mamos labai dažnai susiduria ne tik su finansiniais, bet ir emociniais iššūkiais, vienos besirūpinančios vaikais.
Kita pažeidžiama grupė, kurios istorijos jaudina ne mažiau ir kurie kasdien kreipiasi į LRK, prašydami pagalbos, – vieniši senjorai. „Sunku matyti, kaip mūsų močiutės ir seneliai artimųjų būna palikti likimo valiai. Dažniausiai tie giminaičiai kažkur egzistuoja, tačiau išvykę į užsienį arba tiesiog užmiršę savo tėvus, senelius. Turėjome atvejį, kai dėl to, jog socialinis darbuotojas numatytomis dienomis neatvyko pas senjorę, ji buvo negėrusi beveik visą parą. Dėl prastos sveikatos pati vandens įsipilti nepajėgė, o padėti nebuvo kam. Visa laimė, kad paskambino mums, per mažiau nei dvi valandas sureagavome ir pristatėme senjorei maisto, aprūpinome vandeniu“, – dalijasi G. Mackevičienė. Ji sako, kad tai ne vienintelė istorija, kuomet atrodo, kad suteikta pagalba būna net ir gyvybiškai svarbi.
Nors patys turi mažai, visada linkę dalytis
Anot LRK darbuotojos, nors trumpasis pagalbos numeris veikia jau 8 mėnesius ir pagalbos užklausų sulaukiama kiekvieną dieną, kai kurios istorijos vis dar nustebina ir priverčia susimąstyti.
„Kartais sunku patikėti, kaip žmonės gyvena, turėdami tik stogą virš galvos ir nieko daugiau – nei maisto, nei būtinų daiktų, nei artimų žmonių, kurie galėtų pagelbėti. Ir vis tiek tie žmonės, besikreipiantys pagalbos į mus, visada pirmiausia prašo padėti ne jiems patiems, tačiau kažkam, kuo rūpinasi patys – arba vaikais, arba augintiniais. Pagalbos prašantieji, patys turėdami tiek mažai, vis tiek geba būti tokie nesavanaudžiai, visada nori dalytis su kitais, kartais padovanotus daiktus nori atiduoti kažkam, kam galimai reikia dar labiau. Ne kartą skubią pagalbą teikėme senjorams, kurie kąsnio burnoje neturėjo jau kelias dienas, bet primygtinai prašė maisto atvežti pirmiausia kačiukui arba šuniukui. Šiais atvejais visuomet vežame maisto ir žmogui, išsiaiškiname, kokios pagalbos reikia jam pačiam, nes pagalba visada reikalinga ir augintinio šeimininkui, tik žmonės ne visada lengvai geba tai pripažinti“, – tikina G. Mackevičienė.
Projekto vadovė sako, kad dažnai pasitaiko, jog ir vienišos pagalbos prašančios mamos, ir vieniši senjorai nežino, kur kreiptis pagalbos ir kokios jos gali sulaukti, todėl svarbi trumpojo pagalbos numerio 111 dalis – konsultacinė. Darbuotojai visada pasiruošę suteikti reikalingą informaciją ir padėti žmogui kreiptis į atitinkamas organizacijas, institucijas, kurios kažkuria forma gali suteikti reikalingą pagalbą, užpildyti ir susitvarkyti reikalingus dokumentus.
„Dažnu atveju skambinantys žmonės būna pavargę ir kartais net praradę viltį, kad gali sulaukti pagalbos. Kelis kartus perklausia, ar tikrai padėsime, ir taip nustemba, kai atvykstame ir atvežame reikalingų daiktų, maisto. Pasirūpiname jais ne tik daiktine forma, tačiau pasiteiraujame, ar jau kreipėsi į kitas organizacijas, vietines įstaigas, kurios gali suteikti pagalbos, pasiūlome psichologinę pagalbą“, – sako G. Mackevičienė, tikinanti, kad didžiulė motyvacija ir darbuotojams, ir savanoriams, pristatantiems humanitarinę pagalbą tiesiai į bėdos ištiktų žmonių namus, yra džiugesys, o kartais ir laimės ašaros, kurios pasirodo bėdos ištiktųjų akyse, sulaukus tokios reikalingos pagalbos.