PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Liepos 22 d. 20:27

Dainius Junevičius: apie fotografiją, Afriką ir pabėgėlius

Šiauliai

Vida TrinkaitėŠaltinis: Etaplius.lt


182550

Į Šiauliuose vykusį savo rengtos knygos „Benediktas Henrikas Tiškevičius. SUGRĮŽIMAS“ pristatymą atvykęs fotografijos istorikas Dainius Junevičius ne tik domisi ankstyvąja Lietuvos fotografija ir dagerotipija. Jis taip pat atstovauja Lietuvai Pietų Afrikos Respublikoje – yra Lietuvos ambasadorius.

– Kuo jus žavi fotografija?

– Fotografija mane labiausiai domina kaip viena iš praeities liudininkų, nes XIX amžiuje fotografija dar nebuvo virtusi menu. Daugelis geriausių fotografų turėjo meninių aspiracijų, nemažai jų turėjo ir meninį išsilavinimą, tačiau į to laiko fotografiją žiūriu kaip į praeities liudininką.

– Ką jums reiškia būtent Šiaulių fotografijos muziejuje esanti grafo Tiškevičiaus kūrinių paroda?

– Tiškevičiaus nuotraukos užima ypatingą vietą ir pasaulio, ir Lietuvos, ir Prancūzijos fotografijos istorijoje, kaip ir pats Tiškevičius. Tiškevičius – žymi figūra Prancūzijos fotografijos istorijoje. Jis buvo ir Prancūzijos fotografų draugijos narys, ir garsaus Paryžiaus fotoklubo narys, ir įėjo į piktorealizmo fotografijos istoriją. Apie jį, kaip apie fotografą, žinojome nemažai. Žinojome, kad jis dalyvaudavo parodose, buvo žinomos kai kurios jo nuotraukos, bet pačių nuotraukų beveik neturėjome. Dabar Gedimino Petraičio dėka į Lietuvą atkeliavo penki šimtai nuotraukų, kurios buvo laikomos žuvusiomis. Tai – nepaprastai didelis Lietuvos ir pasaulio fotografijos fondo papildymas.

– Kokia yra jūsų pati mėgstamiausia grafo Tiškevičiaus nuotrauka?

– Viena iš gražiausių jo nuotraukų yra knygos „Benediktas Henrikas Tiškevičius. SUGRĮŽIMAS“ viršelis, visos Raudondvario nuotraukos yra labai mums brangios. Jos unikalios tuo, kad parodo to meto interjerą, kokioje aplinkoje Tiškevičius gyveno. Pačios ankstyviausios yra Plungės nuotraukos, taip pat yra išlikusių Kretingoje, Palangoje darytų nuotraukų. Jos yra labai įdomios.

 

rtk09728.JPG

– Ar labai įtempta jūsų dienotvarkė, užimant Lietuvos ambasadoriaus Pietų Afrikos Respublikoje pareigas?

– Taip, be abejonės. Darbo yra daug dėl to, kad mes norime plėsti ekonominius santykius, norime pristatyti Lietuvą Pietų Afrikoje, turime nemažą Lietuvos piliečių bendruomenę, išeivių iš Lietuvos bendruomenę Pietų Afrikoje. Darbas tikrai intensyvus.

– Kokių charakterio savybių reikia tokiam darbui?

– Nežinau, ar aš turiu tas savybes, kurių reikia ambasadoriui, bet reikia plataus akiračio, gebėjimo bendrauti, megzti kontaktus, įtikinti kitus, žinių ir meilės Lietuvai. Tai yra vienas iš svarbiausių reikalavimų Lietuvos valstybės atstovui kitose šalyse. Reikia didžiuotis savo šalimi.

– Kaip vertinate pabėgėlių situaciją Lietuvoje, kaip Lietuvai su jais elgtis?

– Asmeniškai vertinti negalėčiau ir nenorėčiau patarinėti Lietuvos Vyriausybei, kaip ji turi elgtis. Šiuo metu yra elgiamasi teisingai. Ekonominiai migrantai, kurie stengiasi neteisėtai pakliūti į mūsų šalį, yra priimami, laikantis humanitarinių reikalavimų ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų.