COVID-19 užsikrėtęs lietuvis papasakojo kaip jautėsi: kraujo tyrimas buvo lyg „onkologinio ligonio po chemoterapijos kurso“

Vilnius

Asociatyvi nuotr.

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

127975

Koronavirusu užsikrėtęs lietuvis socialiniame tinkle „Facebook“ smulkiai papasakojo, kaip jautėsi ligos metu. Gretutinių lėtinių ligų turintis vyresnio amžiaus joniškietis viešai pasakoja, kad jo kraujo tyrimas buvo toks, kokį galima pamatyti pas sunkius onkologinius ligonius, o pats jis įtaria COVID-19 užsikrėtęs ne užsienyje, kur lankėsi, bet... Vilniaus oro uoste.

„AKISTATA SU COVID-19. PABUVOJUS PUSIAUKELĖJ Į ANAPUS

Į Meksiką kovo 4 dieną išskridome juokaudami, kad bėgame nuo koronaviruso. Tuo metu Meksikoje viruso nebuvo, o Turkijoje, per kurią vykome, vos keli atvejai. Vienintelis dalykas, kas būnant Meksikoje priminė pasaulį drebinantį virusą, tai visiems prieš valgį restorane dezinfekuojamos rankos. Paskaičius žinias prieš grįžimą, šiek tiek nerimo buvo, tačiau nors ir turėjome kaukes, jų nesidėjome. Išskrendant Kankuno oro uoste turistų su kaukėmis buvo vienas kitas, o štai Stambule, per kurį vykome, jau daugiau, ypač lietuvių, laukusių kaip ir mes to paties skrydžio ir atvykusių iš Vietnamo, Balio salos ir kitų šalių. Oro uostas naujas, labai erdvus, be to dalis skrydžių jau buvo atšaukti ir jokių spūsčių ar artimo kontakto ten nebuvo. Lėktuve sėdėjau su savo šeimos nariais, tad jokių problemų.

Atvykus penktadienio ryte į Vilniaus oro uostą ir praėjus pasų kontrolę, mus pasitiko "skafandrais" aprengti keturi (net nežinau kaip pavadinti) gal tarnautojai, gal savanoriai. Manėme, jie turės bent bekontakčius termometrus ir visus tikrins, bet jie buvo be nieko, taip ir nesupratome, ko jie ten stovėjo. Nebent kam nors pasijutus blogai ir pačiam prisidavus, būtų palydėję iki greitosios pagalbos automobilio. Visas "gerumas" įvyko Vilniaus oro uosto bagažo atsiėmimo skyriuje. Ten visi buvom kaip avys suvarytos į aptvarą, vienas šalia kito laukėme, kol ant transporterio juostos pasirodys lagaminai. Ten pat vyko ir atsisveikinimas su kartu vykusiais kolegom. Net neabejoju, kad čia ir buvau "pakrikštytas". Atsargesni palaukė nuošaliau, kol didžioji dalis keleivių išsiskirstys ir tada pasiėmė kelis ratus jau apsukusius lagaminus.

Pasiėmę automobilį, trise parvykom namo. Oras buvo nekoks, lijo, tai nebuvo jokio noro kur nors pakelyje stabtelėti. Sūnų Saulių pavežėm iki namų, anūką pakalbinom tik iš tolo ir namo. Grįžę susipažinom su situacija Lietuvoje – nuo pirmadienio įsigalios sprendimas, kad grįžus iš bet kurios užsienio šalies, bus privalu būti saviizoliacijoje. Po dešimties dienų nebuvus namuose, būtinai reikėjo nuvažiuoti iki parduotuvės nusipirkti maisto. Draudimų ar nurodymų šeštadienį nebuvo jokių, tad nuvažiavau. Dėl visa ko užsidėjau kaukę ir gumines pirštines ir patraukiau į parduotuvę. Sienos dar neuždarytos, latvių kaip visada pilna, eilės nemažos. Toks kaukėtas parduotuvėje buvau vienintelis, todėl dauguma atsisukdami žiūrėjo kaip į nenormalų.

Savaitgalis prabėgo besitvarkant namuose ir nieko blogo nepranašavo. Pirmadienį po pietų nustebino keista savijauta. Susiradau termometrą ir nuojauta neapgavo – temperatūra šiek tiek virš 37. Išgėriau arbatų, galvojau, kad čia dėl staiga pasikeitusio klimato, bet antradienio vakare jau 38, nepadėjo nei paracetamolis, nes trečiadienio ryte jau 39. Temperatūra yra, bet jokio kosulio. Skambinu į 1808, prašau, kad užrašytų atlikti testą, bet ten tik išgirstu sekant pasakas – būkit namie, saviizoliuokitės ir t.t. Aišku, reikėjo meluoti, kad dūstu, negaliu kvėpuoti, stipriai kosėju, bet kažkaip nesinorėjo apsimetinėti ir pasakoti ko nėra – tikrai nekosėjau.

Pagerėjimus keitė vėl pakilusi temperatūra, "maudžiausi" prakaito antplūdžiuose. Kreipiausi į šeimos gydytoją, kuri patarė nesikeičiant situacijai, kviestis greitąją pagalbą. Per kelias dienas niekas nepasikeitė ir supratau, kad viskas gali baigtis blogai – skysčių netenku daug, tiek gerdamas vandenį tikrai nepapildau. Kviečiuosi penktadienio pavakare greitąją pagalbą. Prižada atvykti joniškiečiai, tik atsiprašo, kad valandėlę teks luktelti, kol paruoš mašiną įtartinam ligoniui. Iš tiesų, "greitukė" visa iš vidaus išklijuota polietileno plėvele, sesutė ir vairuotojas su "skafandrais". Sesutei blogai - akiniai rasoja, nelabai mato kur eiti. Sėkmingai pasiekiam Šiaulių respublikinę ligoninę. Infekcinio skyriaus koridoriuke man paima tepinėlius, kadangi neatrodau tragiškai ir nekosėju, gydytoja pasiteirauja, ar bus kas mane parveža namo.

Pasiskambinu namo ir sakau, kad problemų nebus. Man paima iš venos kraują ir liepia palaukti. Sulaukusi tyrimų rezultatų, gydytoja pasako, kad vis tik mane bent nakčiai pasiliks ir paguldo į palatą. Tas "nakčiai" virto dviem savaitėmis. Ryte apie paleidimą jau niekas nebekalba, gaunu kelis litrus lašelinių ir paracetamolio temperatūrai numušti. Palatose, aišku, gulim po vieną, tik per duris iškišam nosį pasiimti maisto davinio nuo taburetės prie durų. Priešais esančioje palatoje – taip pat joniškietis, geras pažįstamas. Savijauta apgailėtina, nesinori nieko. Bandžiau spręsti kryžiažodį telefone, ką tikrai mėgstu – be šansų, nedirba smegeninė. Šiek tiek paskaitau žurnalą, bet geriau gulėti ir žiūrėti į lubas.

Dvi savaites neskaičiau žinių, nežiūrėjau facebooko – tiesiog nenorėjau neigiamų emocijų, juk viskas sukosi apie vieną temą. Nors dar nekosėju, bet mano plaučių būsena kelia įtarimų. Pirmadienį į palatą atgabeną kilnojamąjį Rentgeno aparatą ir padaro plaučių rentgenogramą. Vaizdas, kaip gydytoja pranešė kitą dieną, nekoks. Kitą vakarą vykstam ligoninės požemiais į kitą korpusą tirtis tomografu. Eiti neleidžia, esu vežamas neįgaliojo vežimėliu. Vis šiokia tokia atrakcija. Kitą dieną mano kolegą iš priešais esančios palatos išveža į reanimaciją, o dėl manęs dar dvejoja. Gerai, kad pulsoksimetras – kas per mažas aparatėlis ir ką jis rodo sužinau tik čia – rodo 91-92. Tai saturacija – kraujo prisotinimo procentas deguonimi. Normalu – 94-98 procentai. 91–92 proc. dar pakenčiama. Bet gydytoja pradžiuginti neturi kuo – tomografas rodo rimtą plaučių uždegimą, o kraujo tyrimą apibūdina trumpai – kaip onkologinio ligonio po chemoterapijos kurso. Jeigu sveikam žmogui leukocitų norma kraujyje 4 - 9 (x109/l), tai pas mane likę tik 0,5.

Ateina sunkiausias laikmetis. Nereikia būti gydytoju ar biologu, kad suprastum – tavo imuniteto gynybinė armija (leukocitai) mūšyje su virusu ir įsibėgėjančiu plaučių uždegimu beveik visa žuvusi, jos tik likučiai. Vaistų nuo viruso nėra, tiesa, nuo plaučių uždegimo gaunu nuolatines dozes antibiotikų. Ar spės atsistatyti ta gynybinė armija, didelis klaustukas. Čia ir ateina metas apmastymams. Šansų grįžti namo gyvam nėra daug, bet džiaugiuosi, kad prieš išvažiuodamas viską ką reikia išvardinau žmonai – kas ką turi dar padaryti (namuose šiokie tokie remontai), kam kiek sumokėta, kam dar skolingi.

Visi trys vaikai į gyvenimą išleisti, tvirtai stovi ant kojų, tas tėvas buvęs nebuvęs, jie tikrai neprapuls. Aišku, abiem anūkam dar tik po du metukus, norėtųsi pamatyti kaip atrodys paaugę, pabendrauti. Atrandu dar keletą dalykų, dėl kurių dar truputį ankstoka būtų palikt šį pasaulį. Ir tada netikėtai į galvą šauna mintis, kuri dabar prisiminus išspaudžia šypseną. Namuose baiginėjau nuo sovietmečio laikų įrengtos pirties ir priešpirčio remontą. Viskas užsitęsė gerą pusmetį, bet norėjosi viską padaryti gerai ir buvom visai prie baigos, tik tas virusas viską sujaukė ir neleido užbaigti. Na, galvoju, ne – tikrai negaliu užverst kojų, tikrai turiu išbandyti naują pirtį, negaliu pasiduoti.

Stebiuosi, kad visą ligos laikotarpį išlikau ramus, be jokių nervų ir panikos. Gerai, kad turėjau didelį moralinį palaikymą. Labai daug padėjo visa šeima, bendradarbiai, draugai. Kvailoms mintims nelabai likdavo laiko – turėdavau kalbėti telefonu, atsakinėti į žinutes. Papasakoti nelabai turėjau ką – savijauta kaip amerikietiški kalneliai. Jau atrodo, kad pagerėjimas ir vėl blogiau. Nėra temperatūros, nėra ir kosulio; temperatūra pakyla – prasikankini visą naktį kosėdamas. Yra gera lietuvių liaudies patarlė – draugą nelaimėje pažinsi. Čia ir pasirodė, kurie geri draugai, o kurie tik geri pažįstami. Džiugino tai, kad be gerų draugų atsirado aktyvių palaikytojų, su kuriais gyvenime bendraudavom tik retkarčiais. Nors namiškiai dėl saviizoliacijos niekur važiuoti negalėjo, atsirado puikių žmonių, kurie nupirkdavo kas reikalinga ir atveždavo iki ligoninės.

Kramčiau ir neskanų imbierą, vartojau įvairius vitaminus, nuolat dezinfekavau rankas. Moksliniam žurnale paskaičiau apie virusus ir bakterijas. Pasirodo, jeigu žmogaus organizme saldi terpė, jiems idealios sąlygos gyventi ir daugintis. Jau dvidešimt metų kaip turiu "draugą" – pirmo tipo diabetą. Nors retkarčiais ir "apsipykstam", bet šiaip sutariam neblogai. Prasidėjus ligai, mes visiškai susipykom – kiek besitikrinu cukraus kiekį kraujyje, vis tiek gerokai per aukštas, nors valgiau labai mažai. Tada supykau aš – pradėjau tikrintis kas dvi valandas, užstatęs žadintuvą kėliausi po kelis kartus naktį ir vis leisdavausi insuliną, kad "numušti" cukrų. Po aštuoniolikos dienų nuo ligos pradžios staiga viskas pasikeitė – dingo temperatūra, atsirado apetitas (anksčiau į ligoninės maistą net pažiūrėti nenorėjau), atsirado noras bendrauti, skaityti, susitvarkė cukraus kiekis kraujyje. Antibiotikai savo darbą padarė – plaučių uždegimas buvo įveiktas.

Savo darbą puikiai atliko ir gydytojai bei aptarnaujantis personalas, dirbantys nepavydėtinomis sąlygomis. Paklausus ar nebijo užsikrėsti, atsakymas buvo kiek netikėtas – labiau bijo parduotuvėj ar gatvėj (tada kaukės dar nebuvo privalomos), o čia viską atlieka su apsauga. Po gerų pokyčių, net neprašant, vėl buvo atliktas testas dėl Covid-19. Kitą dieną atsakymas – nerasta. Paimamas antras mėginys ir aš, po penkiolikos ligoninėje praleistų dienų, ruošiuosi lėkt namo. Vis tik vyšnaitės ant torto negaunu – antrojo testo atsakymas teigiamas.

Ligoninėje nebėra kas veikti, visi gydymo kursai atlikti, kliniškai praktiškai sveikas, tik dar turiu viruso likučius. Gal su tuo testu truputį ir buvo paskubėta, gal reikėjo dar keletą dienų luktelti, o ir palatos visa aplinka prisotinta užkratu. Man mašina atvaryta, sėdu ir važiuoju namo, tik ne kaip pasveikęs, o kaip ligonis, turintis po dviejų savaičių vėl važiuoti darytis testo. Grįžęs lendu į dušą, visi rūbai keliauja maišan. Gerai, kad namuose erdvės pakankamai, su Regina pasidalinam zonomis, atskirai gyvenam, tualetas ir dušas taip pat atskiri, sąžiningai dvi savaites jokio kontakto. Kaip ji nuo manęs neužsikrėtė ligos pradžioje taip ir liks neaišku, bet per mane saviizoliacijoj išbuvo net tris savaites.

Grįžus iš ligoninės tos dvi savaitės pralėkė labai greitai, abu testai šį kartą buvo neigiami ir aš vėl galiu mėgautis darbu. Man viskas baigėsi gerai, be blogų pasekmių, tačiau kai kam teko patirti didelių kančių. Labai gaila, bet virusas pasiglemžė ne vieną gyvybę, gyvybę tų, kurie dirbo, džiaugėsi gyvenimu... Džiaugiuosi, kad laikydamasis visų reikalavimų, neužkrėčiau nei vieno žmogaus. Sunku net įsivaizduoti pasekmes, jeigu nebūčiau laikęsis saviizoliacijos, nuvažiavęs po kelionės pirmadienį į darbą ir užkrėtęs bendradarbius. Nuoširdus ačiū visiems, kurie padėjote grįžti į gyvųjų pasaulį.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt