PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Koronavirusas2021 m. Spalio 19 d. 10:36

COVID-19 alinamų vaikų gydytojas gelbsti ir kelių dienų mažylius, kartais net kilus mirties grėsmei tėvai nenustoja neigti viruso

Vilnius

Kauno ligoninės vaikų ligų skyrius / LSMU Kauno ligoninės nuotr.

Reporteris BrigitaŠaltinis: Etaplius.lt


191379

Vaikai taip pat serga COVID-19. Į intensyviosios terapijos skyrius patenka ir mažamečių, ir vos kelių mėnesių ar vos kelių dienų kūdikių. „Šiuo metu turime sunkaus meningito ir COVID-19 atvejį. Vaikui – šešeri, dabar jau pradeda atsigauti, sąmonę atgauti. Sunku vaikui“, – sako gydytojas Darius Varaškevičius.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Vaikų priėmimo, skubios pagalbos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas, vaikų intensyviosios terapijos gydytojas D. Varaškevičius sakė sutinkantis tėvų, kurie net atvežę COVID-19 iškamuotą, su mirtimi kovojančią atžalą tikina niekada nesiskiepysiantys, neigia virusą. Bet, anot mediko, dauguma tokią akimirką vis dėlto jau suvokia pavojų ir nori, kad būtų galima atsukti laiką atgal.

Per antrąją koronaviruso infekcijos bangą jam teko gydyti ir suaugusiųjų.

„Tiek sunkių būklių per visą gyvenimą neteko matyti. Mums teko matyti sunkių mirčių“, – kelioms minutėms ištrūkęs iš darbų siautulio sakė medikas.

– Kartais girdėti, kad vaikai neserga COVID-19, o jei ir serga, tai lengvai, be simptomų. O ką pasakytumėte jūs?

– Mūsų intensyviosios terapijos skyriuje nebūna mažiau nei septyni ar aštuoni COVID-19 sergantys vaikai vienu metu. Turime lengvesnių, turime sunkesnių ligonių. Daug kas priklauso nuo gretutinių ligų, kuriomis serga vaikai. Kas turi Dauno sindromą, kas serga onkologine liga, kas dar kitomis ligomis, tarkime, cukriniu diabetu, astma. Tokius vaikus stebime, net jei būklė dėl COVID-19 nėra itin prasta.

Šiuo metu turime sunkaus meningito atvejį. Vaikui – šešeri, dabar jau pradeda atsigauti, sąmonę atgauti. Sunku vaikui.

Vaikų serga tikrai mažiau nei suaugusiųjų. Antras dalykas – nepamirškime, kad vaikai pusantrų metų buvo izoliuoti – jie nėjo į mokyklą, į darželį, vyresnieji – į aukštąsias ar profesines mokyklas. Mokėsi nuotoliniu būdu, todėl ir nesirgo. O dabar vaikai grįžo į kontaktinį gyvenimą, tad ir prasidėjo sergamumas, ligos plitimas tarp vaikų.

– Jūsų kolegos sakė, kad skyriuose yra ir naujagimių.

– Esame turėję pacientų, kurie pas mus buvo perkelti vos gimę. Jie buvo vos penkių–septynių parų amžiaus. Turime ir tokių, kuriems savaitė ar kelios dienos iki pilnametystės.

Vienu metu, per antrąją bangą, turėjome daugiau paauglių – 12–17 metų. Tuomet ir jų sergamumas buvo didesnis, ir jų būklė buvo sunkesnė. Mažieji tuomet sirgo gana lengvai. O dabar yra kitaip.

Šiandien turbūt išleisime šešių mėnesių vaiką. Jam buvo COVID-19, sukarščiavo, prasidėjo astma. Be medikų priežiūros galėjo ir numirti nustojęs kvėpuoti. Šiam vaikui buvo būtina priežiūra.

Sunkiausia komplikacija – plaučių uždegimas. Dažnai pneumonija serga vaikai, kurie turi gretutinių ligų. Plaučių uždegimu itin sunkiai serga Dauno sindromą turintys vaikai, tie, kurie serga diabetu. Labai svarbus kriterijus – didelis antsvoris, kai vaikui – 12 ar 14 metų, o jo svoris yra 110, 120 ar 140 kilogramų. Kai infekcija ištinka žmogų, turintį didelį antsvorį, būklė būna kur kas sunkesnė.

Normalaus kūno sudėjimo ir neturintys gretutinių ligų vaikai dažniausiai serga lengviau.

– Kokios medikų pagalbos prireikia vaikams?

– Pneumonija sergantiems reikia deguonies. Mažesni vaikai dehidratuoja, mat neišgeria pakankamai skysčių, tampa vangūs, jiems tenka lašinti skysčius. Išsibalansuoja elektrolitai, reikia tai subalansuoti, užtrunka visa tai.

Dar ištinka viršutinių kvėpavimo takų uždegimas. Esame turėję COVID-19 su laringitu. Tada reikalingos adrenalino inhaliacijos. Jei yra obstrukcija, reikia hormonų. Kartais sutrinka virškinamasis traktas – vaikai viduriuoja.

– Vaikų skyriuose paprastai girdėti triukšmas, šurmulys. Kaip yra jūsiškiame?

– Tie vaikai guli, stengiasi kvėpuoti, jiems net galvą sunku pasukti. Žinoma, vaikai vos pagerėjus išsyk stengiasi sėstis, stotis. Suaugusieji save linkę patausoti, pasaugoti.

– Ketvirtadienį premjerė sakė, kad trečdalis naujai susirgusiųjų yra vaikai ir paaugliai, ir paragino skiepytis suaugusiuosius. Kokį ryšį įžvelgiate jūs?

– Tiesioginį ryšį. Vaikai negyvena atskirai, izoliuotai, jie gyvena su suaugusiaisiais. Iš pradžių rašydavomės, kai vaikui nustatytas COVID-19, ar tėvai pasiskiepiję. Dažniau atvažiuodavo nepasiskiepijusių šeimų vaikai.

Bėda ta, kad vaikai lanko kolektyvus ir susirgusieji ten platina užkratą. Iki simptomų pradžios dar dvi tris paras gali nejausti simptomų, bet užkrėsti kitus.

Raginu visus suaugusiuosius pasiskiepyti. Mums būdingas keistas požiūris: kai klausi, kodėl nepasiskiepiji, atsako, kad turi gretutinių ligų. Visas civilizuotas pasaulis daro atvirkščiai: pirmiausia skiepija tuos, kurie turi sutrikimų, ligų, kad dar labiau juos apsaugotų.

Arba sakoma, kad tai kažkokia neištirta, bandomoji vakcina. Mes turime džiaugtis, kad, esant dabartinėms technologijoms, turime vakcinų, kurios apsaugo nuo sunkios ligos formos, nuo mirties. Todėl ir vaikai lygiai taip pat turėtų būti skiepijami.

Apie skiepus turėtų kalbėti ne šiaip gydytojas, o tos srities specialistas. Jei aš chirurgui nurodinėčiau, kaip jam operuoti, ar hematologui – kaip jam gydyti, juokingai atrodytų. Tad dėl vaikų vakcinavimo, sprendimą turėtų priimti vaikų infekcinių ligų gydytojai, suaugusiųjų infektologai, o šeimos gydytojai turėtų su jais pasikonsultuoti.

Vien reklaminių skelbimų, kaip profesorius ar docentas kalba, kad reikėtų pasiskiepyti, nepakanka. Reikėtų, kad kalbėtų gydytojai praktikai, gal tuomet visuomenė nors kiek suprastų.

Mes, vaikų infektologai, per pandemiją ilgai dirbome su suaugusiaisiais. Tokio mirtingumo, tokių sunkių būklių per savo visą gyvenimą nebuvome matę. Mums teko matyti sunkiai mirštančių ligonių. Labai gaila, kad nemaža visuomenės dalis to dar nesupranta ir sako, kad COVID-19 yra išgalvotas. Bet, tarkime, savanoriams, kurie pas mus dirba, matant tai, kas skyriuose vyksta, tokių minčių tikrai nekyla.

Dabar vaikų sergamumas didėja, tai mes, vaikų infektologai, grįžom į savo sritį. Bet mes matėme sergančių ir suaugusiųjų, ir vaikų.

– Pas jus vaikus atveža greitosios pagalbos automobiliai?

– Dalį atsiunčia šeimos gydytojai, kai vaiko būklė pablogėja, nemažą dalį atveža greitosios pagalbos automobiliai ar patys tėvai – vaikų, kuriems diagnozė nustatyta ir būklė ne gerėja, o tik blogėja. Pas mus atvyksta vaikų ir iš kitų miestų – tų vaikų būklė dažniausiai itin sunki.

Su vaikais atvykstantys tėvai dažnai būna įsibaiminę, bet būna visaip. Tarkime, kai nepasiskiepijusių tėvų, kurių vaikai serga sunkiai, paklausiau, kodėl nepasiskiepijo, esu girdėjęs net tokią frazę: „turime savo nuomonę, savo įsitikinimus“. Patikino nekeisiantys nuomonės, net kai sunkiai serga jų vaikas.

Sakė: „Dievas davė vaikui gimti ir jeigu neteksim, nieko nepadarysi.“ Bet tai, žinoma, pavieniai atvejai. O dauguma gailisi, pasidaro išvadas ir jei būtų galima atsukti laiką, nemaža dalis pasiskiepytų.