Čikagos lietuvė: „Ta Lietuvos trispalvė tokia miela...“

Šiauliai

Jausmai. „Mes ten Lietuvą mylime labiau, nei gyvendami čia. Bet aš manau, kad tai yra normalu. Kai tu neturi to šalia, jausmai viskam sustiprėja. Aš ir mamą myliu labiau, ir brolius, ir draugus“, – tvirtina pašnekovė.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

45909

Su Aušra Paulauskiene (37 m.) susitikome, tiksint paskutinėms viešnagės tėvynėje dienoms ir prieš jai su šeima išvykstant į pajūrį. Grįžus atostogų į Lietuvą, norisi daug ką aplankyti, jūra – ne išimtis. „Dėl vaikų“, – priduria pašnekovė. O jų emigrantės gyvenime nestinga: dvylika metų praleidusi JAV moteris visą savo meilę skiria ne tik savo, bet ir kitų lietuvių Čikagoje vaikams. Kai Aušra, žaviai šypsodamasi, vardija savo veiklas JAV, abejonių nelieka: lietuvybės puoselėjimas – puikiose rankose.

Protas prieštaravo, širdis pasufleravo

„Jau dvylika metų. O atrodo – ką tik išvažiavau...“ – nusistebi moteris. Likimo pirštas lietuvaitei, baigusiai studijas Šiaulių universitete, tąsyk parodė kryptį į Vakarus. Jei tiksliau – į Ameriką, šalį, kurioje mergina savęs niekaip neįsivaizdavo. „Tai ta šalis, į kurią, sakiau, niekada nevažiuosiu, – juokiasi Aušra. – Visi ten važiavo, vadino svajonių šalimi, o man buvo priešiškumas: na, jau ne – kur jau kur, bet tikrai ne į Ameriką! Bet, kaip gyvenime būna, nespjauk į vandenį.“

Pirminę nuostatą pakoregavo meilė. Savo būsimąjį vyrą ji sutiko per vieną ŠU liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė“, kurį skirtingu metu abu lankė, vakarėlį. Į prieš tai vykusį narių susitikimą su „iš Amerikos grįžusiu Hansu“ Aušra nenuėjo iš principo – jei jau iš JAV, tai kodėl visi būtinai turi eiti?.. Laimei, nuėjo į vėliau organizuotą šventę, kurioje, kaip prisimena ji, buvęs kolektyvo narys iš JAV paliko malonų įspūdį. Susižavėjimas buvo abipusis, tad šokis per vakarėlį, palydėjimas iki namų, po to – žadėtas susitikimas kitą dieną ir užsimezgusi draugystė tapo laimingo gyvenimo kartu pradžia.

Tik ne Lietuvoje – mergina po dvejų metų bendravimo sulaukė kvietimo keltis į Ameriką. Ir išvyko pas mylimąjį.

Į lietuvių bendruomenės veiklą įsiliejo iškart

-mg-6131.jpg

Pradinio ir papildomo meninio ugdymo bakalauro studijos bei edukologijos psichologijos magistras Aušrai leido visiškai realizuoti save, dirbant su vaikais tiek gimtinėje, tiek JAV. Pirmasis darbas Šiauliuose buvo muzikos mokytojos tuometinėje „Beržyno“ pagrindinėje mokykloje (dabar „Romuvos“ gimnazija, – aut. past.), vėliau – viename vaikų darželyje. Išvykus į JAV, pasak Aušros, vyras leido nedirbti ilgai, tačiau ramiai nusėdėti vietoje ji tiesiog negali. Už Atlanto emigrantė iš pradžių dirbo lietuviško laikraščio redakcijoje, vėliau – padavėja lietuvių restorane, po to – aukle mišrioje lietuvių šeimoje.

Buvimas su vaikais moteriai teikia daug džiaugsmo, tad, dar dirbdama aukle, kartu su drauge įkūrė šokių ir dainavimo studiją „Amber Music and Dance“ lietuvių atžaloms. Veiklą tęsė trejus metus – iki tol, kol abi susilaukė mažylių. „Tapo pernelyg sudėtinga suderinti viską, juo labiau kad nuomos kainos buvo „žvėriškos“, o mes dirbome tik iš idėjos – užsidirbti iš to nebuvo įmanoma“, – pasakoja pašnekovė.

Tolimesnė veikla lietuvaitę atvedė į šeštadieninę lituanistinę mokyklėlę, kurioje praleido metus, mokydama vaikus šokti. Kartu su vyru Ramūnu būdavo ir vieni dažniausiai kviečiamų vaikų renginių vedėjų, rodydavo pasakaites. „Praktiškai viską, kas susiję su vaikais“, – savo veiklą apibūdina lietuvė, kaipmat įsijungusi į lietuvių bendruomenės Čikagoje veiklą.

Aušra tęsia toliau: prieš ketverius metus ji įkūrė teatriuką 5–12 metų vaikams „Užtrauktukas“. Kiekvienus metus vainikuoja pastatyto spektaklio pristatymas. Juos, beje, kuria pati lietuvaitė. „Šiemet buvo didžiausias pastatymas visomis prasmėmis. Ir vaikų lanko daugiausia per ketverius metus. Labai džiaugiuosi šiuo savo dideliu darbu, kur jau paskutinėmis minutėmis galvojau, kad viskas – nebereikia...“ – prisimena pašnekovė, kuri viskuo rūpinasi viena.

Tiesa, kartu su vyru Aušra per sezoną parengia bent po tris pasakas, kurias abu vaidina vaikams. Ji atvirauja, kad laukiamiausias vaidinimas būna žiemą – kai po spektaklio mažuosius aktorius aplanko Kalėdų Senelis. „Nenoriu girtis, bet mano vyras yra geriausias Kalėdų Senelis toje lietuvių bendruomenėje“, – šypteli moteris.

Vaikučius ugdo per meną

37289219-10213062323818868-.jpg

O štai prieš dvejus metus Čikagos lietuvė su
dviem kolegėmis atidarė ir lietuvišką mokyklėlę 3–4 metų vaikams „Meno laboratorija“. „Čia jau yra pagrindinis mano darbas kasdien. Ten dirbame su mažaisiais laborantais ir juos ugdome“, – teigia pašnekovė. Kiekviena moteris yra atsakinga už atskirą sritį: Aušrai priklauso dainavimas, šokiai ir vaidyba, kita kolegė rūpinasi skaičių ir raidžių pažinimu, o trečioji ugdo meninius vaikučių gebėjimus. Mažiesiems mokinukams kiekvieną savaitę pateikiama kokia nors raidė ir tema. Dainuoti mokanti Aušra sako, jog daineles kuria pati – kad jos nesikartotų ir būtų pritaikytos prie kiekvienos grupės individualiai.

„Visos lietuvių mokyklėlės turi tas pačias dainas, kurios populiarios čia, Lietuvoje. O mes norėjome būti kitokia mokyklėlė, turinti savo dainas, savo metodiką. Aš pasiimu gitarą, mes atsisėdame ant žemės ir dainuojame tas daineles“, – linksmai pasakoja Aušra.

Didžiausioje lietuvių bendruomenėje lietuviškų mokyklėlių, darželių, šeštadieninių mokyklėlių yra nemažai, bet, anot pašnekovės, poreikis tebėra išlikęs. „Šiemet pirmi metai, kai surinkome pilnas trimečių ir keturmečių klases – po 18 vaikų. Labai tuo džiaugiamės. Kai tik atidarėme prieš dvejus metus, pradėjome veiklą, turėdamos po aštuonis trimečius ir keturmečius. Ir mes labai džiaugėmės tuo, nes tąkart rugpjūtį paskelbėme, kad atsidaro nauja mokyklėlė, ir jau turėjome vaikų! Mes labai stengiamės, atiduodame savo meilę ir jaučiamės įvertintos“, – džiūgauja emigrantė, pridurdama, kad šiemet ne visi norintieji trimečiai pateko į mokyklėlę – laukia eilėje.

Be visų jau minėtų veiklų, emigrantė kartu su drauge dar yra įkūrusi šokių kolektyvą „Laumė“, kuris gyvuoja iki šiol, nors vadovavimą jam Aušra patikėjo vien kolegei. Ar po visų darbų moteris randa laiko sau? „Turi turėti, nes jei save atiduosi vien tik kitiems, bus per daug sunku“, – sako pašnekovė, kuri šoka „Laumėje“ ir dainuoja didžiausiame Čikagoje chore „Dainava“. Šiemet į gimtinę atostogų grįžusi moteris kartu su pastaruoju kolektyvu dalyvavo Dainų šventėje. Dalyvavo ir „Laumė“, tik šokti kartu Aušra šįsyk negalėjo.

„Anglų kalbos taip ir neišmokau“

37321543-10213062144854394-.jpg

Pašnekovės lūpose žodžiai „lietuvių“ ir „lietuviškas“ – dominuoja. Aušra nusišypso: išties ją supa lietuvaičiai, o draugų amerikiečių – beveik nėra. Todėl nenuostabu, kad gimtosios kalbos žodžiai jos lūpomis skamba visiškai be akcento… „Aš anglų kalbos taip ir neišmokau, – juokiasi lietuvė. – Visa mano veikla yra lietuviška.“

Daugiau nei dešimtmetį praleidusi JAV Aušra sako po truputį imanti grožėtis valstijomis, nors iš pradžių didelio susižavėjimo nejautė: „Dabar, kai važiuojame į pačią Čikagą (gyvename priemiestyje), man yra labai gražu. Manau, turėjo praeiti šiek tiek laiko. Jeigu aš būčiau atvažiavusi ir nebūtų lietuviškos veiklos, nežinau, ar būčiau ilgai pasilikusi. Aš galėjau lankyti teatrą, šokius – tai, kas man teikė džiaugsmo, ko man reikėjo. Tai man ir padėjo ten pasilikti. Tos veiklos mane sulaikė Amerikoje, o po to pradėjome jas vykdyti patys.“

Viena veikla seka kitą – atsipalaiduoti ir pasimėgauti laisvalaikiu lietuvaitei laiko beveik nelieka. Bet būtent su lietuviškumo puoselėjimu susijusi veikla Aušrai leidžia jaustis savai ir vertinamai svetimame krašte. „Mes ten Lietuvą mylime labiau, nei gyvendami čia. Bet aš manau, kad tai yra normalu. Kai tu neturi to šalia, jausmai viskam sustiprėja. Aš ir mamą myliu labiau, ir brolius, ir draugus“, – tvirtina pašnekovė.

„Lietuviškai, lietuviškai!“

-mg-6126.jpg

Čikagoje lietuvybės puoselėjimas Aušrai yra viskas – tam ji atiduoda visą savo laiką. Kiekviena valstybinė ar kitokia šventė švenčiama su didžiule meile. „Iš Lietuvos prisiperkame lininių rūbų, lietuviškos atributikos. Kartais atrodo, kad Lietuva galėtų turėti daugiau tokios produkcijos, nes ten, išeivijoje, mes labai mylime trispalvę. Ypač per Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją visi pasipuošia lietuviškais rūbais ir atributika. Atrodo labai gražiai!“ – pasakoja emigrantė.

Gyvenant JAV, pasaulį išvydo šeimos atžalos – du sūnūs, kuriems, beje, suteikti itin lietuviški vardai – Ąžuolas (6,5 m.) ir Tauras (3 m.). „Jų į amerikiečių darželį nevedžiau, norėjau namuose mokyti, ugdyti pati, kad išlaikyčiau stiprią lietuvių kalbą“, – teigia lietuvė.

Dviejų vaikų mama atvira: jei neužsiimtų su savo mažaisiais, neskatintų mokytis lietuviškai, jie greitai perimtų anglų kalbą, o gimtoji būtų nustumta gerokai atokiau. Tas Paulauskų šeimos atžaloms tikrai negresia: „Man labai liūdna, kai šeimoje abu tėvai yra lietuviai, o vaikai lietuviškai nebešneka. Mane labai liūdina ir jų pasiteisinimai, kad vaikams taip lengviau, kad patys nenorėjo kalbėti…. Čia yra tėvų aplaidumas, o paskui jie stengiasi – leidžia į lietuviškas mokyklėles, kad kalbėtų lietuviškai, bet juk viskas prasideda šeimoje.“

Pasak moters, vyresnėlis jau dabar į savo kalbą, bendraudamas su kitu lietuvaičiu, įpina angliškų žodelių. „Bet aš jau dabar pradedu kalti: „Lietuviškai, lietuviškai!“ – pasakodama šypsosi mažamečių mama. Ji supranta, kad laukia sunkus uždavinys: „Dabar čia yra pats didžiausias darbas – išlaikyti lietuvių kalbą. Nes jei pradėsiu aš su juo kalbėti angliškai ar leisiu jam įterpti anglų kalbos žodžius, jis greitai pamirš, o paskui bus per vėlu sakyti: „Kalbėk lietuviškai.“

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt