„Čer­no­by­lio“ ak­to­riai – au­to­mo­bi­liai iš Še­du­vos (vaizdo įrašas)

Lietuva

Pri­si­mi­ni­mai. „Bū­nant ten, kai ma­tai ju­dan­čius au­to­bu­sus, pil­nus žmo­nių, kai dar sto­vi ka­rei­viai ap­lin­kui, api­ma toks jaus­mas, kad iš tik­rų­jų da­ly­vau­ji“, – eva­kua­ci­jos sce­nas pri­si­me­na „Ret­ro­mo­bi­le“ klu­bo na­rys, Šiau­rės Lie­tu­vos fi­lia­lo va­do­vas Lai­mu­tis Bru­nius. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

229954

Pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je, kas­dien su bai­me links­niuo­ja­mas vie­to­var­dis Čer­no­by­lis, su­vo­kiant ga­li­mas ato­mi­nės ka­tast­ro­fos grės­mes ir pa­sek­mes. To pa­ties pa­va­di­ni­mo mi­ni se­ria­le „Čer­no­by­lis“ fil­ma­vi­me da­ly­va­vu­sios „Ret­ro­mo­bi­le“ klu­bo ma­ši­nos da­bar ty­liai il­si­si Še­du­vos is­to­ri­nės tech­ni­kos mu­zie­ju­je. O jų sa­vi­nin­kai, da­ly­va­vę, at­ku­riant ava­ri­jos siu­že­tą, ir da­bar at­me­na lan­kiu­sias su­mi­šu­sias emo­ci­jas: ir smal­su­mą, ir ne­ri­mą kar­tu.

Foto galerija:

Net butaforija kėlė šiurpą

Tik įžengus į Šeduvos istorinės technikos muziejų, eilėmis išrikiuoti senoviniai automobiliai, kurių dalis – daugelio filmų serialų ir reklamų ar renginių aktoriai. Klubo „Retromobile“ automobiliai buvo kviestiniais aktoriais garsiame mini seriale „Černobylis“, kuriame buvo atkuriami 1986 metais avarijos atominėje elektrinėje įvykiai.

Automobilių savininkai važiavo savo istorinėmis mašinomis įvairiose filmo scenose. Tai buvo savotiška patirtis: ir atrakcija, ir emocinė įtampa. Filmuojantis inscenizuotose scenose, tų įvykių, kurie buvo prieš tris dešimtmečius, pasak dalyvių, apimdavo nemalonus nelaimės pojūtis, net ir žinant, kad tai – netikra.

„Filmavomės toje scenoje, kai pilni autobusai žmonių yra išvežami iš avarijos zonos, iš šono žiūrint – labai nejauku. Kai žiūri filmą, tai atrodo normaliai. Bet, būnant ten, kai matai judančius autobusus, pilnus žmonių, kai dar stovi kareiviai aplinkui, apima toks jausmas, kad iš tikrųjų dalyvauji“, – evakuacijos scenas prisimena „Retromobile“ klubo narys, Šiaurės Lietuvos filialo vadovas Laimutis Brunius.

Net ir butaforiniai pastatai filmavimo aikštelėje veikia žmogaus psichiką, žinant, kad atkuriami realūs nelaimės įvykiai, suvokiant, kad radiacijos grėsmė, susidarius tam tikroms aplinkybėms, yra reali.

„Filmavomės už Vilniaus, kur buvo pastatyta speciali siena, kur padarytas toks neva griuvimas. Filmavimas buvo naktinis, viskas apšviesta prožektoriais – atrodo grynas reaktorius buvęs. Gaisriniai automobiliai su sirenomis važiuoja gesinti. Nugara nuo jų pašiurpsta. Matant tuos sužalotus nudegėlius, nors ir su dažais tai padaryta, vis tiek reaguoji, negera darosi. Tikrai nejauku, dalyvaujant tokiame filme, žmogus išsyk įsivaizduoji, kad tai iš tikrųjų vyksta. Paskui reikia atsigauti grįžus“, – pasakoja L. Brunius.Beje, įkandin didelės sėkmės sulaukusio HBO mini serialo „Černobylis“ Rusijos kino kūrėjai suskubo kurti rusišką variantą, propagandinio TV kanalo NTV užsakymu.

aktoriai-01-a.jpg

Istorinių įvykių – istoriniai aktoriai

Per pusmetį trukusį filmavimą buvo panaudota daug įvairių automobilių. Pasak jų savininkų, būdavo išvykstama kelioms dienoms, vienai scenai nufilmuoti sugaišdavo pusdienį, o mašinų prireikdavo keturių–šešių, jei kadrai kariniai, o jei masuotė – tai net ir keliasdešimties.

Keletas scenų filmuota Ignalinos atominėje elektrinėje, kurioje buvo labai griežta tvarka, itin ribotas judėjimas, daug draudimų. Ten nufilmuotas gaisrinės automobilis dabar stovi muziejaus kieme. L. Brunius sako, kad prašys muziejų globojančios Radviliškio rajono savivaldybės pagalbos, kad tiems dideliems eksponatams lauke būtų galima įrengti stoginę. Juk gaila, kad jie po lietumi ir sniegu stovi.

Muziejaus garaže eilių rikiuotėje atpažįstamas ir ukrainietiškas „Zaporožec“, ir taksi „Volga“, ir milicijos automobilis, ir medicinos pagalbos bei kitos mašinos.

Rodydamas į savo restauruotą senutėlį „Moskvič“, kuriuo važiavo atominės energetikos specialistę vaidinanti skandinavų aktorė, Laimutis papasakoja kuriozišką su technika susijusią istoriją filmavimo aikštelėje.

„Aktorė buvo švedė. O švedai nemoka važiuoti su mechanine pavarų dėže, moka tik su automatine. Tai mano sūnus buvo palindęs po priekine sėdyne, kad jo nesimatytų ir angliškai aiškino aktorei, ką daryti, kad ji galėtų važiuoti“, – prisiminęs sūnaus nuotykį, juokiasi L. Brunius.

Klubas pilnėja

Klubas „Retromobile“ vienija apie 50 narių, kurie skaičiuoja apie 300 istorinės technikos eksponatų: nuo savadarbių ar eksperimentinių iki masinės gamybos, nuo motociklų iki krovininių mašinų. Pats seniausias datuojamas 1905 metais: tai prabangi karieta su varikliu.

Klubas vis pildosi naujais automobiliais: ir iš užsienio atsivežamais vakarietiškais, ir vis rečiau randamais tarybinių laikų.„Laikui bėgant, tų automobilių vis mažėja. Ir ne tik tarybinių mašinų, bet ir atsivežamų prancūziškų, vokiškų, amerikietiškų. Tas žmogus, kuris turi mažiau pinigų, perka vietinį, kuris daugiau – įsigyja vakarietišką. Bet visi su užsidegimu restauruoja. Nes labai smagu, kada prikeli automobilį antram gyvenimui ir parodai draugams: „Ach, jis padarė!“ Kai pats sau restauruoji, tai dvi, daugiausia – keturios akys mato, o čia šimtai akių mato. Ir jei kažką padarei blogai, tau bus sarmata. Vadinasi, turi daryti gerai“, – apie tai, kad tokia savotiška bendraminčių kontrolė neleidžia atsipalaiduoti, sako restauratorius.

laikai-02-a.jpg

Restauracijai reikia mūzos

Istorinės technikos restauravimas yra daug sudėtingesnis procesas negu mašinos remontas, kai keičiamos sugedusios dalys. Tai lyg visiškai naujos technikos kūrimas.

„Jeigu nori tikrai gerai restauruoti, pirmiausia visą automobilį reikia išardyti iki varžtelio. Tos detalės, kurios gali būti pakeičiamos, yra perkamos ir keičiamos. Tos detalės, kurių nėra galimybės įsigyti, yra gaminamos. Kartais, kai reikia pagaminti kokią detalę, ypač apdailos, būna, nueini į garažą, prasėdi visą vakarą ir nesugalvoji, kaip padaryti. Kitą dieną irgi tas pats. Bet mūza kai kada atbėga po savaitės ir atneša gerą mintį, kaip įmanoma padaryti. Ir tada žmogus džiaugiesi: „Va, aš sugalvojau – aš padariau“, – pasakoja pašnekovas.

Procesas nėra greitas: užtrunka ir visą sezoną, ir metus, o kartais ir dar ilgiau. Pavyzdžiui, senutėliui „Ikarus“ autobusui prikelti Laimučiui prireikė dvejų su puse metų. Be nagingų rankų, patirties, geros minties ir mūzos. Dar vienas būtinas dalykas mechanikui – labai daug skaityti. Pirma – literatūra, o tik paskui – mašina.

„Dar gerus metus, prieš pradedant restauruoti automobilį, reikia pradėti skaityti literatūrą: ką galėsi padaryti, kaip tai galėsi padaryti ir ar padarysi. O tada jau bandai jį įsigyti“, – apie būtiną pasiruošimą sako meistras.

Restauravimo subtilybių senovinių automobilių meistrai nelaiko paslaptyje: idėjomis klubo nariai dalijasi. „Jei vienas žino, tai žinos ir kiti. Kitaip restauracija kažin ar pavyks, nes visko žinoti
pats vienas negali, o dešimt galvų žymiai geriau“, – sako L. Brunius.

Retro – kaip investicija

Be emocinio pasitenkinimo, senovinės technikos restauravimas yra ir savotiška finansinė investicija.

„Kol automobilis dar nerestauruotas, jis labai didelės vertės neturi, bet jau prikeltas ir važiuojantis jis turi tam tikrą vertę. Ir ta vertė visą laiką kyla. Naują automobilį jei nupirkai iš salono, tai po metų 30 procentų neturi. O istorinių kai kurių modelių po metų 10–15 procentų vertė kyla“, – sako mechanikas-restauratorius.

L. Brunius suskaičiuoti ir įvardyti negali, kiek tiksliai mašinų yra jo „investiciniame portfelyje“, nes kai kuriuos dar reikia restauruoti, o kai kuriuos dar norėtų įsigyti. Jis sako, kad apytiksliai yra keliolika.

„Iš pradžių visi automobiliai atrodydavo gražūs, visų norėdavau. O bėgant metams, pradėjau rinktis šiek tiek išskirtinius. Jei matai, kad vieno modelio automobilių jau daug kolegos turi, to nebelieti. Pasižiūri, kurių mažiausiai, tai va šito modelio aš jau noriu“, – augantį kolekcionieriaus azartą pastebi „Retromobile“ klubo narys.

Retro mašina – ne tik brangus eksponatas

Jei istorinį automobilį pavyksta sėkmingai restauruoti, jis tampa ne tik vietą garaže ar muziejuje užimančiu brangiu eksponatu. Juo galima važiuoti į renginius, parodas, jie nuomojami šventėms, filmams ir reklamoms. Laimutis sako, kad ir pats mėgsta šiaip su žmona pasivažinėti, ypač vasarą. Žiemos sezonu dėl oro poveikio tenka labiau pasaugoti. O šiaip šios mašinos – pilnateisiai eismo dalyviai.

„Joms yra suteikiamas istorinio automobilio statusas. Jis gauna istorinius numerius. Jis taip pat praeina techninę apžiūrą, taip pat ir draudimą turi. Tik techninė apžiūra atliekama kas penkerius metus, nes istorinis automobilis per metus pravažiuoja 500–600 kilometrų. Su šituo automobiliu mes galime išvažiuoti vasarą, nes žiemą nelabai kas ryžtasi važiuoti, nes tai ir investicija, ir pinigai, ir darbas. O vasarą mes išvažiuojame: tai būna įvairūs sąskrydžiai, dalyvavimas renginiuose, o kartais užsimanai tiesiog su žmona pasivažinėti, leidi sau tokį malonumą“, – sako L. Brunius

„Tokia liga“

Paklaustas, kada gi jis užsikrėtė šiuo hobiu, Laimutis atsako, kad pirmoji automobilio restauracija buvo visai ne pramoga, o būtinybė.

„Pats pirmasis mano prikeltas automobilis buvo 1999 metais. Tai buvo pats pirmasis automobilis, kuris man buvo duotas kaip jaunam specialistui – aš po technikumo baigimo pradėjau dirbti Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijime. Labai gerai atsimenu, kaip pasikvietė mane viršininkas ir sako: „Na, ką, jaunas specialiste, ar supranti ką nors? Va ten, kiemo patvory, yra numestas „Gaz“ automobilis: susitvarkai – važiuoji, nesusitvarkai – eik lauk“, – „bandomąjį laikotarpį“ įsidarbinant prisimena L. Brunius.

Kai jau viršininkas pamatė, kad mechanikas-inžinierius gabus, po keleto mėnesių skyrė naujesnį automobilį.

Dabar gi Laimutis save ir kitus „Retromobile“ klubo narius, į kuriuos įtraukė ir abu savo sūnus, vadina ligoniais.

„Tai liga, kuria mes visi esame užsikrėtę. Mes visi – nepagydomi ligoniai. Iš pradžių žmona dar lyg ir burzgėjo, bet paskui pamatė, kad nieko nebus, numojo ranka: „Daryk, kaip nori“, – pomėgį diagnozuoja L. Brunius.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt