PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2025 m. Liepos 4 d. 11:54

Buvusią Sarakalnio dvarvietę pavertė gėlių rojumi

Utena

Janina Stonienė sakė, kad puoselėdama savo gėlių oazę nė kiek nepavargsta / Autorės nuotr.

Daiva ČepėnienėŠaltinis: Utenos diena


371878

Istorijos mokytojos Janinos ir aktoriaus Česlovo Stonių šeima Sarakalnio kaime (Saldutiškio sen., Utenos r.) kaip nuolatiniai gyventojai pasitinka jau penktą vasarą. Abu kilę iš Kelmės krašto, didžiąją gyvenimo dalį gyvenę Vilniuje, pasibaigus kovido pandemijai nusprendė pasilikti gyventi kaime. „Kirdeikiuose vyras turėjo namus, todėl šis kraštas mums buvo žinomas. Dažnai čia atvažiuodavome. Čia turime bičiulių, vasaromis atvažiuodavome uogauti ir kiekvieną kartą po savaitgalio ar atostogų būdavo sunku grįžti į Vilnių. Todėl nusprendėme ieškotis sodybos“, – apie įsikūrimo Sarakalnio kaime pradžią pasakojo J. Stonienė.

Dažniausia pokalbių tema – gėlės

Šeima įsigijo buvusią Sarakalnio dvarvietę. Utenos rajone esantis dvaras kadaise priklausė Kuktiškių pono Franko dvarui, o 1864 metais valdytas dvarininko lenko Uzemblos, gyvenusio Lenkijoje. Link dvaro buvo pasodinta senų liepų alėja. Vėliau dvaro sodybą buvo nupirkę tauragniškiai broliai Anupras ir Kazys Gaiveniai, paskui sodyba atiteko jų vaikams. Na, o dabar čia gyvena J. ir Č. Stoniai.

Č. Stonys montuoja televizijos laidas dirbdamas iš namų, o jo žmona rūpinasi buitimi ir savo pačios kuriamu gėlių rojumi.

Vyras kalbėdamas apie savo žmoną juokavo, kad ji dažniausiai ir tekalba apie gėles, tik retkarčiais pakeitus temą dar mėgsta papolitikuoti.

Janina ir Česlovas Stoniai Sarakalnio kaime kaip nuolatiniai gyventojai pasitinka jau penktą vasarą / Autorės nuotr.

Nesuskaičiuojama galybė gėlių

Sostinėje šeima gyveno bute ir nė neįsivaizdavo, kad kažkada gyvenime įsigiję nuosavą sodybą ten įkurs žydinčią gėlių oazę.

Neturėjau jokio supratimo, kaip kurti aplinkos grožį, kokius gėlynus formuoti. Aš esu istorijos mokytoja, jokia ne kraštovaizdžio dizainerė. Mano sesers sodyba Šiaulių rajone, Bubiuose, buvo įvertinta kaip gražiausia, manoji – taip pat. Tai turbūt šie gebėjimai yra duoti, nes specialių kraštovaizdžio projektavimo mokslų nesu baigusi“, – atviravo moteris ir teigė, jog komponuodama gėlynus stengėsi, kad pro kiekvieną namų langą matytųsi žydinčių gėlių grožis.

Prieš trejus metus pašnekovės rankomis puoselėjamuose gėlynuose buvo galima suskaičiuoti per 120 rūšių augalų. Tačiau dabar jų yra gerokai daugiau.

Daug gėlių atidavė mano sesuo, daug augalų padovanojo bičiuliai. Čia yra 2,5 hektaro teritorija, norėdamas, kad ji būtų apsodinta, tiek augalų nepripirksi. Taigi vežuosi juos iš visur, kur tik kas atiduoda ar dovanoja. Bet daug augalų yra ir pirkta, tai didžioji dalis bijūnų ir kitų gėlių“, – pasakojo moteris. Šeimos nariai niekada nepriekaištauja auksarankės kiemo šeimininkės nepigiems pirkiniams, nors augalams ji, atviravo, išleidžia tikrai nemažai pinigų.

Ir dovanoms man visi dovanoja pinigų sakydami, kad pati sau geriau išsirinksiu dovaną, ir jie jau žino, ką aš rinksiuosi“, – šypsodamasi kalbėjo J. Stonienė.

Jos vyras juokavo, kad jis pinigus uždirba, o žmona juos tik leidžia gėlėms.

Autorės nuotr.

Darbas gėlynuose – tai malonumas

J. Stonienė žino ne tik lietuviškus augalų pavadinimus, bet ir lotyniškus. Visą savo laisvą laiką skiria domėjimuisi augalų priežiūra. Nuolat projektuoja, kuria įvairius naujų gėlynų planus ar galvoja, kaip atnaujinti senus, ir sako, kad nepavargsta. Kai ateina žiema, ji ilsisi, skaito knygas, neria vąšeliu ir ilgisi pavasario.

Besirūpindama gėlynais aš nepavargstu, priešingai, išeinu į gėlynus sportuoti. Kol judi, juk gyveni. Aš pati ir žolę pjaunu trimeriu. Man pats gražiausias laikas pavasaris, kai gėlės pradeda žydėti vienos po kitų. Visos jos man patinka. Darbas gėlynuose man – tai malonumas.

J. ir Č. Stonių kieme tiek gėlių, kad, atrodo, joms puoselėti čia skiriamas visas įmanomas laikas. Bet pasirodo, nėra taip, kad moteris į gėlynus skubėtų vos saulei patekėjus. Ji leidžia sau išsimiegoti, papusryčiauti ir per dieną darbams gėlynuose skiria vos kelias valandas.

Mes šeimoje labai laikomės dienos ritmo. Visada pusryčiaujame vienu laiku, nuo 8.30 iki 9.30 val. Pietaujame taip pat visada 14 val., o po pietų jau prasideda darbai lauke. Aš daugiau laiko praleidžiu pjaudama žolę nei gėlynuose. Čia mano vyras tik dirba namuose ir giria mano gėlynus, o aš turiu suspėti viską“, – aprodydama savo gėlynus juokėsi ir gyvenimu gamtos apsuptyje džiaugėsi J. Stonienė.