Buvusi merė karieta nebevažinėja

Šiauliai

Vertybė. „Mūsų pasaulyje tavo statusą, tavo vietą apibrėžia turimo turto kiekis. Bet kai pereini į kitokį mąstymą, pradedi vertinti žmones. Jie – vienintelė vertybė“, – įsitikinusi V. Skačkauskaitė.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

49077

Vyresni šiauliečiai greičiausiai pamena, kaip buvusi Šiaulių merė Vida Skačkauskaitė (anuomet – Stasiūnaitė) miesto jubiliejaus proga gatvėmis važiavo karieta, pakinkyta žirgu. Dabar karietą pakeitė nedidukas „Peugeot“, politiką – savęs paieškos ir kūrimas, o egoizmą – moteriškumas.

mere-vida-skenuotos-foto-7.jpg

„Šiaulių mergelė“

– Esate vienintelė moteris, tapusi Šiaulių miesto mere. Didžiuojatės tokiu išskirtiniu statusu?

– Na, kaip... Patirtis, kurią įgavau, būdama mere, man atnešė labai didelę naudą. Bet ne dėl posto, o dėl savęs, kaip moters, suvokimo.

Šiandien suvokiu, kad tuo metu buvau vyriškų savybių kupina moteris. Būdavo: ateinu į „Rotary“ klubą, kur vykdavo vyrų ir jų žmonų susiėjimai, atsistoju prie moterų, klausau, ką jos kalba, ir nesuprantu. Nors kalba tai lietuviškai... Nueinu prie vyrų, viskas aišku – verslas, reikalai. Mano ego buvo išvystytas iki tokio lygio, kad tapau priešinga pati sau.

– O aš girdėjau atsiliepimų, kad merystės laikotarpiu žydėjote.

– Moterį galima aprengti, išdažyti, bet kas iš to, jeigu ji praradusi savo prigimtį? Vyrai tuo metu manęs bijodavo. Užtekdavo pasakyti „Na?“ ir visi prie sienos priglusdavo. Buvau egoistiška moteris ir tai pasireikšdavo įvairiausiomis formomis. Kaip dabar atsimenu: buvo miesto jubiliejus, turėjo vykti didžiulė eisena – net prezidentą pasikvietėme. Tada aš priklausiau Naujajai sąjungai, buvau jos pirmininko Artūro Paulausko pavaduotoja. Galvojome, kaip dar labiau išpopuliarinti partiją, o aš, aišku, galvojau, kaip išpopuliarinti save. Tuo metu rodė filmą „Orleano mergelė“ ir jis mane įkvėpė. Įsivaizdavau, kaip per šventę joju ant arklio, o Paulauskas jį veda už apynasrio. Bet Paulauskas man ir sako: „Vida, gal nereikia – aš arklio bijau.“ Nereikia tai nereikia. Pasisamdėme karietą, už valdiškus pinigus pasiuvome man skraistę iki žemės, kuri dabar saugoma mūsų kultūros namuose. Užsidėjusi tą skraistę, sėdėdama karietoje, pakinkytoje žirgu, aš važiavau per miesto šventės jubiliejų. Dabar juokingai skamba, bet buvo gražu.

– Patraukli moteris politikoje – pasitaikydavo flirto?

– Ne. Gailiuosi (juokiasi). Jau išėjusi, sakiau: velnias, ko aš nepapriekabiavau prie tų vyrų? O prie manęs priekabių nebuvo – nedrįso. Aišku, žvilgsnių sulaukdavau, bet apie juos man pasakydavo kiti – pati nepastebėdavau. Esu šiuo atžvilgiu akla. Be to, man Lietuvą reikėjo kurti, o ne flirtuoti! (Juokiasi)

mere-vida-skenuotos-foto-4.jpg

„Į valdžią ėjau ne dėl valdžios“

– Nuo vaikystės buvote tokia: stipri, drąsi?

– Ne, buvau labai uždara ir pilna kompleksų. Kada pradėjau skleistis? Kai atsirado Sąjūdis ir viltis kažko naujo. Tai buvo šansas atgimti, šansas išsilaisvinti. Todėl atėjau į Sąjūdį ir pasakiau: noriu čia būti, noriu čia dirbti. Iki tol buvau kaip visos sovietinės moteriškės. Galvojau, kad kai ateis 2000-ieji, man bus 47-eri. Kažin ar iš viso būsiu gyva... O tais metais tapau mere.

– Kodėl apskritai norėjote ja tapti?

– Į valdžią ėjau ne dėl valdžios. Savo galios primetimas kitiems manęs niekada nedomino, nors, nemeluosiu, suteikė malonumo jausmą. Man valdžia buvo kaip instrumentas pastatyti, padaryti kažką gero. Vis tik šiandien galiu pasakyti, kad to nebus, nes žmonių prigimtis yra egoistiška ir tas egoizmas vis auga. Aišku, įmanoma savyje išsiugdyti ketinimą dėl kitų, kartu nemažinant savo norų, bet tokia harmonija egzistuoja vienetuose.

– Ką manote apie dabartinį Šiaulių miesto merą Artūrą Visocką?

– Jis yra narcizas. Savimi besižavintis, save bematantis. Bet aš nesakau, kad tai blogai. Norėdamas gražiai atrodyti, jis siekia, kad gražiai atrodytų ir jį supanti aplinka – miestas. Tai yra gerai. Apskritai visos mūsų savybės yra geros, tik reikia jas teisingai išnaudoti. Pats blogiausias dalykas – tinginystė, kai nieko nedarai ir nieko nekeiti. Juk gyvenimas yra pokyčiai.

Iš Stasiūnaitės į Skačkauskaitę

– Tais metais, kai tapote mere, moteris politikoje nebuvo toks įprastas reiškinys kaip dabar. Manote, šiais laikais vis dar egzistuoja vyriškos ir moteriškos profesijos?

– Viskas susimaišę. Vyrai augina vaikus ir tampa moteriškų profesijų atstovais, moterys – vyriškų. Tai – priešinga gamtai. Moteris turi būti moteris. Ji yra mama, namų kūrėja, o vyras parneša pinigų – tiek, kad užtektų ir moteriai, ir vaikams, ir namams. Kai moterys tampa verslininkėmis, vadovėmis ir pan., santykiuose nebelieka harmonijos. Bet aš ir pati tokia buvau. Niekada taip ir neištekėjau.

– Kodėl?..

– Tada atrodė, kad nenorėjau, bet dabar suvokiu, kad tas nenoras ištekėti, sukurti šeimą buvo mano egoizmo lubos. Įsivaizduokite, kiek problemų atsiranda. Ištekėjusi tampi ir virėja, ir valytoja, ir sekso vergė. Ir viskas už dyką! O dar reikia auginti vaikus, eiti darbą. Košmaras! (Juokiasi)

mere-vida-skenuotos-foto-10.jpg

– Neištekėjote, bet pavardę pakeitėte. Buvote Stasiūnaitė, tapote Skačkauskaite. Kaip čia taip?

– Pirmojo mano mamos vyro pavardė – Stasiūnas. Jis 1945 m. buvo vagonais išvežtas kariauti ir priešpaskutinę karo dieną žuvo prie Berlyno sienos. Išeidamas į karą, paprašė mamos, kad jei žus, ji neištekėtų ir pasiliktų jo pavardę. Mano mama liko viena su penkiais vaikais. Bet, matyt, ji irgi buvo kieta – po karo, kai tiek vyrų buvo iššaudyta, mažame Joniškėlio miestelyje sugebėjo susirasti vyrą. Ir ne bet kokį, o plytinės mechaniką Skačkauską (juokiasi). Pažadą mirusiam vyrui ji tesėjo – su mano tėvu gyveno nesusituokusi ir kai aš gimiau, man davė motinos pavardę.

Pagalvojau, kad reikia atstatyti teisybę. Labai vargau, kol Užsienio reikalų ministerijai įrodžiau, kad turiu teisę keisti pavardę. Užtrukau 9 mėnesius, bet savo pasiekiau. Skačkauskaite tapau, kai man buvo 53-eji (šypsosi).

„Kur gyveni?“ svarbiau už „Kaip gyveni?“

– Mere buvote 2000–2001 m. Kodėl tokia trumpa kadencija?

– Todėl, kad vyrai nebegalėjo manęs pakęsti. Kaip buvęs Šiaulių universiteto rektorius Vincas Laurutis sakė: „Vida, jeigu tu būtumei mums davusi nors kiek erdvės pasirodyti... O dabar neleidai mums kalbėti – jautėmės kaip niekas.“

Tarybos nariai susibūrė kažkur palei turgelį, parašė interpeliaciją. Vaclovas Vingras buvo tos interpeliacijos iniciatorius: bėgo su ja į Savivaldybę, kiti iš paskos – norėjo sustabdyti, kad jis interpeliacijos neužregistruotų. Bet užregistravo ir prasidėjo svarstymas. Toji interpeliacija neturėjo jokios priežasties. Jeigu tada būtų buvę madinga paduoti į teismą už neteisėtą atleidimą, gal ir būčiau ką nors prisiteisusi. O gal dabar pabandyti po tiek metų? (Juokiasi)

– Nebandėte kovoti dėl posto?

– Tiesiog pajutau, kad jie per daug susivienijo. Ir susivienijo taip, kad man net darbą Šiauliuose rasti buvo sunku – turiu omeny įtakingesnes, svarbesnes pareigas. Tik dėstytoja tapti nekliudė. Dėstytojauti patiko, netgi sukūriau pasirenkamąjį dalyką – integralios valstybės pagrindus. Studentai jį mielai rinkosi.

Bet universitete irgi buvau kalama prie kryžiaus, nes studijavau ir dabar studijuoju kabalą – senovinį žydų mokslą. Kabalą atradau prieš dešimt metų, kai pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės – negalėjau patikėti, kad žmonės gyvena taip palaidai, be jokių dėsnių. Dabar žinau – dėsniai egzistuoja.

– Penkerius metus gyvenate nedideliame kaimelyje – Drąsučiuose. Kodėl palikote Šiaulius?

– 2008 m. atėjo krizė ir aš bankrutavau visais atžvilgiais. Tai buvo labai sunkus laikas: verslo bankrotas, ŠU Mokslo technologijų parko bankrotas, namo praradimas ir nesibaigiantys kreditai... Tuo metu turėjau butą pietiniame rajone, bet pardaviau jį ir nusipirkau gerai įrengtą butą Drąsučių kaime, šalia miško. Esu labai patenkinta savo sprendimu. Anksčiau eidavau pasivaikščioti Tilžės gatve iki „Akropolio“, dabar einu pasivaikščioti gamtoje, gryname ore. O į Šiaulius galiu atvažiuoti kada tik užsinorėjusi – turiu automobilį.

Žinote, pastebėjau, kad buvę draugai – dabar verslininkai ir šiaip gerai gyvenantys žmonės – manęs klausia ne kaip gyvenu, o kur gyvenu. Nes mūsų pasaulyje tavo statusą, tavo vietą apibrėžia turimo turto kiekis. Bet kai pereini į kitokį mąstymą, pradedi vertinti žmones. Jie – vienintelė vertybė.

– Esate senjorė, retkarčiais skaitote paskaitas Trečiojo amžiaus universitete. Kaip manote, kodėl mūsų vyresnieji kartais būna tokie pikti, nusivylę?

– Man – 65 metai. Daug kas nusistebi, kad taip gerai atrodau. Išduosiu paslaptį: kai ieškai savęs, nebelieka laiko senti. Aš apskritai įsitikinusi, kad žmonės nesensta. Nebent jie nebeturi ką veikti, nebepildo savo norų. Tuomet apninka ligos, depresijos. Aš mokausi ir mokysiuosi visą gyvenimą. Tas mokslas padeda sukurti save iš naujo ir senėjimas nebeturi prasmės.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt