Buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado patarėjas – apie „šoumeną“ V. Zelenskį bei kaip valdžia ir karas jį pakeitė

Pasaulis

Volodymyras Zelenskis su Jurijumi Tyra / Asmeninis archyvas

AlfaŠaltinis: ALFA

355710

„Putinui neišdegė. Mes nebuvome nušluoti nuo žemės paviršiaus“, – leidiniui „Meduza“ sakė Jurijus Tyra, buvusio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado Valerijaus Zalužno patarėjas ir fronto savanoris. J. Tyra Volodymyrą Zelenskį pažįsta 20 metų ir įtikino jį kandidatuoti į prezidentus.

Savanoris J. Tyra padeda Ukrainos kariams fronte, aprūpindamas juos viskuo, ko jiems reikia: nuo drabužių, kamufliažo ir krosnelių iki šalmų, šarvų ir visureigių. J. Tyra taip pat yra vienas iš amerikiečių žurnalisto Simono Schusterio knygos „Šoumenas: Volodymyras Zelenskis ir karas Ukrainoje“ herojų. 2022 m. kovą, pačioje plataus masto Rusijos invazijos pradžioje, jie susitiko su S. Shusteriu Ukrainoje, fronte. J. Tyra, kurį S. Shusteris vadina senu V. Zelenskio draugu (jie pažįstami 20 metų), pustrečių metų įtikinėjo buvusį komiką kandidatuoti į prezidentus. „Meduza“ su J. Tyra kalbėjosi apie jo pažintį ir santykius su V. Zelenskiu bei apie tai, kaip pasikeitė Ukrainos vadovas nuo karo pradžios.

– Kaip susipažinote su V. Zelenskiu?

– Mes pažįstami 20 metų – nuo ​​2005 m. balandžio 1 d., kai užsisakėme [V. Zelenskio įkurtą KVN komandą ir komedijų studiją] „Kvartal 95“ mūsų įmonės renginiui. Tai buvo įmonės „Textile-Contact“ dešimtmetis, kurią kadaise kūrėme kartu su draugu – dabar jie tiekia aprangą visoms Ukrainos gynybos pajėgoms. Iš pradžių geriau sutarėme su „Kvartal“ aktoriumi Stepanu Kazaninu, nes jis ir medžiotojas, ir žvejys. Su vaikinais iš komandos pradėjome žaisti futbolą. Aš tiesiog apsidžiaugiau tuo, ką jie daro: esu didelis KVN gerbėjas.

V. Zelenskis pasirodė esąs nuostabus žmogus: padorus, bendraujantis, išauklėtas ir taktiškas. Visada su knyga. Šis berniukas iš Krivoj Rogo žiūrėjo [britų komedijos laidą] „Monty Python“ originalo kalba! Niekada nebuvo išverstaskūris ar žiurkė. Ir žinote, nuo to laiko nepasikeitė.

– 2014 m. organizavote „Kvartal“ ir V. Zelenskio turą karo zonoje. Kaip perėjote nuo tekstilės pramonės prie fronto vadybos?

– Buvau susijęs ne tik su „Tekstile-Kontakt“, turėjau ir savo transporto įmonę. Bet visa tai sustojo 2014 m.: atsidūriau fronte kaip turistas ir sutikau stiprius karius, kuriems buvo garbė padėti. Prisirišau ir pradėjau gyventi su priešakinių linijų problemomis.

Pirmasis, kurį atvedžiau į frontą, buvo Aleksandras Pikalovas, kuris visą gyvenimą mūsų „Kvartal“ vaidino [buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą] Janukovyčių. Prisimenu, kaip [batalionas] „Aidar“ manęs paklausė Starobelsko patikros punkte: „Stepanyčiau, mes tave pažįstame, bet kas miega tavo automobilyje miegmaišyje? Kaip kas – Janukovyčius! – Tu meluoji!“ Jie užlipa ant laiptelių, pamato Sašą ir pradeda šypsotis.

Po poros mėnesių „Kvartal“ atvyko [į fronto linijas] visu pajėgumu. Tai buvo 2014 m. rugpjūčio 24 d., Ukrainos nepriklausomybės diena. Tada Petro Aleksejevičius Porošenka surengė paradą Kijeve – mūsų vaikinai mirė Ilovaiske, apsupti, o mes koncertavome Kramatorsko aerodrome, kurį gynė aštuntojo specialiųjų pajėgų pulko vadas ir „Kvartal“ draugas Sergejus Grigorjevičius Krivonos. Kitą dieną, rugpjūčio 25 d., koncertavome Mariupolyje.

„Kvartal“ pasirodymas: V. Zelenskis su kolega

Su Volodymyru Oleksandrovičiumi [Zelenskiu] taip keliavome po dalinius iki 2019 m. Koncertai prasidėjo tylos minute. Ir visada po tokių kūrybinių susitikimų kariškiai atsistodavo ir sakydavo: „Volodia, kandidatuok į prezidentus. Mes tave palaikysime.“ Nes puvinys, kilęs iš Petro Aleksejevičiaus, jau buvo pasiekęs ir užknisęs visus – ir fronte, ir kasdienybėje, ir užnugaryje. Baryga! Tačiau Volodia visiems kėlė didelę pagarbą. Visada rasdavau apie ką pasikalbėti su kariuomene. Ir jis užkariavo žmones savo nuoširdumu. Jis visiškai neturėjo ko slėpti.

2017 m., po koncerto Žitomire, pas mus atvyko žuvusio kario žmona; ji buvo nėščia – jau aštuoni mėnesiai, jau laukė gimdymas. Prieš mane ji uždėjo savo mirusio vyro beretę Volodymyrui Oleksandrovičiui ant galvos ir pasakė: „Mes tavimi tikime!“ Pamačiau, nufotografavau. Verkiau ir fotografavau.

Ir kur mes vykdavome, jis visada buvo toks stiprus. Tuo pačiu metu „Kvartal 95“ į frontą nugabeno 36 automobilius. Net autobusas, nupirktas antrojo „Liaudies tarno“ sezono filmavimui, ilgainiui buvo paverstas mobiliu kino teatru: jie važinėjo fronto linijomis ir rodė filmus vaikams. Beje, populiariausias buvo „Į mūšį eina tik seniai“ su Leonidu Bykovu.

– Ar tada nusprendėte įtikinti V. Zelenskį kandidatuoti?

– 2014 m. P. Porošenka buvo išrinktas prezidentu ne dėl to, kad jis geras, o tam, kad Julija Tymošenko neateitų į valdžią. Turėjau klausimų Petro Aleksejevičiui: kodėl 2014-aisiais palikome tuščią Luganską? Kodėl Girkinas ir jo gauja buvo paleisti iš Slavjansko, nors pas mus dirbo ir artilerija, ir aviacija? Šie galvosūkiai netilpo mano galvoje. Nenorėjau balsuoti už žmones, kuriais nebepasitikiu. Todėl, kai atsirado žmogus, kuriuo aš tikiu... Tikrai tikėjau Volodymyru Oleksandrovičiumi ir dėjau visas pastangas, kad šis žmogus taptų mūsų šalies prezidentu.

Būdamas su juo priešakinėse linijose, džiūgavau. Aš išprotėjęs, bet jis dar labiau. Jis keliavo į Avdejevkos pramoninę zoną ir buvo stipriai apšaudytas. Jis koncertavo esant bet kokiai būsenai: kartą neteko sąmonės tiesiog scenoje, nes sirgo salmonelioze. Esu ne kartą matęs, kaip, pabendravus su sužeistaisiais, kariškių vaikais ir žmonomis, jo akyse tvenkėsi ašaros. Ir visa tai buvo tikra, o ne žaidimas. Jis nepakantus melui. Jam nėra pilkos spalvos.

Tada, 2017 m., įvyko serialo „Liaudies tarnas“ premjera [kuriame V. Zelenskis vaidino istorijos mokytoją, kuris atsitiktinai tapo prezidentu]. Tada žmonės pirmą kartą patikėjo, kad šioje šalyje galima kažką pakeisti. Visuomenėje pasklido nuomonė, kad V. Oleksandrovičius gali būti išrinktas. Bet jis pats dar tuo nepatikėjo. Jis suprato, kiek jėgų ir energijos tai pareikalaus iš jo.

Reikšmingas momentas man buvo, kai jo rankose pamačiau knygą apie [Singapūro autoritarinio valdovo, Singapūro „ekonominio stebuklo“ kūrėjo] Lee Kuan Yew gyvenimą ir karjerą. Priėjau, paėmiau knygą, pažiūrėjau į viršelį. Paklausiau: „Aha, ar tai vis dėlto įmanoma?“ Ir aš išgirdau: „Tai įmanoma.“

Tikėjome, kad Ukrainą galime paversti Singapūru. Tada dar kartą jo paklausiau: „Ar esi pasirengęs išsiskirti su vienu iš dviejų [savo draugų], kuris tau šnabžda į ausį? Pasodinti už korupciją?“ O jis: „O galima abu?“

– Bet Lee Kuan Yew pavertė Singapūrą vienu iš pasaulio ekonomikos centrų, taip pat ir per represijas.

– V. Zelenskis skaitė ne tik Lee Kuan Yew, bet ir Winstoną Churchillį. Ir rezultatas yra svarbus! Jie turėjo savo karą, ekonominį, bet dabar mes turime karą tikrąja to žodžio prasme.

O 2018 m. balandžio mėn. koncerte Kelne jis man pasakė: „Taip, aš pasiruošęs.“ Tada sėdėjome furgone, kuriuo važiavau iš Olandijos. Dviračių taku pro šalį važiavo motoroleriais važinėjantys žmonės. Automobilyje jis pagaliau galėjo parūkyti, nes dideliame koncertų autobuse rūkyti buvo draudžiama.

2018-ųjų gruodį buvome rinkimų ture, o prieš V. Zelenskio kalbą gimtajame Krivoj Roge policininkai koncertų salės automobilių stovėjimo aikštelėje aptiko automobilį su dujų balionais ir sprogstamuoju užtaisu. Tada mums buvo patarta viską nutraukti, bet Volodymyras Oleksandrovičius pasakė, kad „koncerto mano gimtajame mieste nesustabdysime“.

O 2019 m., Volodymyrui Aleksandrovičiui paskelbus, kad kandidatuoja į prezidentus, visi politiniai pareigūnai gavo įsakymą neleisti „Kvartal“ į frontą. Petro Aleksejevičius buvo taip susirūpinęs, kad mes ten vykdėme rinkimų agitaciją. Tame pačiame Širokine ir Berdjanske į mūsų spektaklį atvažiavo kontržvalgybos agentas mūsų patikrinti – lakuotais batais, nuplautu mersedesu. Taigi jis pats vėliau man pasakė: „Stepanyčiau, kodėl jie mane ant jūsų užsiundė? Pas jus jokios politikos, jokios propagandos.“

Volodymyas Zelenskis / Scanpix

– Kaip valdžia ir karas pakeitė V. Zelenskį?

– Jis tapo labiau susikoncentravęs. Kai matau fronte vakarietiškus ginklus, su kuriais kaunasi mūsų vaikinai – kadaise nuogi ir basi prie P. Porošenkos, suprantu, kad turiu nuostabų prezidentą. Kuris jau ne tik sprendžia ginčus tarp gubernatorių, bet ir pasaulinio masto problemas. Tai, kuo tikėjau, išsipildė.

Grynai žmogišku lygmeniu man jo labai gaila, nes jis fiziškai išsekęs. Bet išlieka lyderiu. P. Porošenkai atvykus į tą patį Mariupolį, naikintuvams iš dėtuvių buvo išimti šoviniai. Volodymyrui to nenutiko.

Taip, pradėjome mažiau bendrauti. Bet vis tiek nenusivyliau. Užpernai gavau užsakymą iš jo rankų ir pamačiau jo akis. Pavargęs, bet toks žmogiškas. Ir šypsena! Ne, šiuo atžvilgiu jis nepasikeitė.

– Savanoriu į frontą vykstate 11 metų. Kaip tapote Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado Valerijaus Zalužno patarėju?

– Pirmiausia tapau [buvusio vyriausiojo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado] Ruslano Borisovičiaus Chomčako patarėju, nes aš atsidūriau viename iš susitikimų su V. Zelenskiu 73-iajame [jūrų] [specialiųjų operacijų] centre Očakove. Ir kai prezidentas paklausė kariškių, ko jie norėtų, visi buvo susirūpinę ir tylėjo – dalyvavo gynybos ministras [Andrijus] Taranas Khomchakas ir tuometinis specialiųjų pajėgų vadas Grigorijus Galaganas. Tada aš išeinu iš eilės ir sakau: „Vaikinai, kodėl mes tylime? Jūs neturite valties – kaip nugabensite prezidentą į bazę Maysky saloje?“ Ir jis paprašė amerikietiškos valties.

Kadangi aš netylėjau, Ruslanas Borisovičius pakvietė mane būti savo patarėju. Aš daug keliavau fronte, palaikiau ryšį su visais koviniais padaliniais ir gerai žinojau, kas kur vyksta. Ir kai Valerijus Fiodorovičius buvo paskirtas vyriausiuoju vadu, aš iš karto – kaip ta prostitutė užmiestyje, iš kabinos į kabiną – tapau V. Zalužno patarėju.

V. Zelenskis su V. Zalužnu / Scanpix

– Ką manote apie V. Zelenskio ir V. Zalužno konfliktą?

– Aš juos abu beprotiškai gerbiu. Bet manau, kad šalyje turi būti tik vienas lyderis. Vienoje komandoje negali būti du kapitonai – nei ledo ritulininkai, nei futbolininkai, nei kas nors kitas. Nieko gero iš to neišeina.

– Kas dabar vyksta fronte?

– Jauni, perspektyvūs karininkai juda aukštyn, išstumdami visą prieš juos buvusią sovietinės mokyklos pelėsį. Jie gauna nepaprastus laipsnius, nes viską įrodė mūšyje. Pavyzdžiui, Michailas Drapatijus, kuris [2024 m. lapkritį] tapo sausumos pajėgų vadu, sugebėjo stabilizuoti Pokrovsko gynybą.

– O kokią įtaką turi JAV karinės pagalbos sustabdymas?

– Buvo savaitės pauzė, kol lėktuvai nustojo leistis Žešuve. Bet dabar jie toliau skraido. Visko užtenka. Yra su kuo kovoti.

Taip, mes galime kiek atsitraukti, atsisakyti miško teritorijos – tereikia sugrįžti du kilometrus, kad gautume ginklų, kurie vėlavo dėl logistikos problemų – ir karo sąlygomis tai normalu. Mes neturime pamiršti, su kuo mes kovojame. Ir kiek jų yra.

Taip, esame pavargę. Taip, mūsų mažiau. Putinas, kalė, siunčia mums šiaurės korėjiečius. Bet jei pasiduosime, Ukrainos šalies žemėlapyje nebeliks. Ir šie išsigimėliai ateis į mūsų namus – kaip tai atsitiko Kijevo pakraštyje, Chersone – ir nužudys mūsų šeimas. O mes labai norime, kad mūsų šeimos gyventų.

– O civiliams nepradeda kilti abejonių dėl karo tikslų?

– Man neįdomi civilių nuomonė. Paklauskite kovojančių ar nelaisvėje esančių žmonų ir mamų, ar joms patiktų, kad mūsų šalies nebūtų. Kodėl tada mirė jų vyrai ir vaikai?

Klūpodamas savo dukros maldavau likti Europoje. Dukra pasakė: „Tėti, ne.“ Mergina, būdama 19 metų, kontrolinių punktų kariams pristatydavo energinius gėrimus, pusryčius ir pietus; važiavo sunkvežimiais į Severodonecką iškrauti Dnepropetrovsko morgą, kuris buvo perpildytas mūsų desantininkų kūnų. Dabar Daša yra jauna mama, tačiau jai vis dar tenka prisiimti daug automobilių atvežimo logistikos. Aš ja žaviuosi.

Štai mano civiliai: dukra ir žmona, kuriai jau ketvirta chemoterapija, bet dabar užsiima transporto, vaistų, dronų priėmimo ir perdavimo logistika. Štai mano civiliai. Visų kitų nuomonė man nerūpi.

– V. Zelenskis jums pažadėjo, kad nesigailėdamas susidoros su korumpuotais pareigūnais, net jei tai būtų žmonės iš jo artimo rato. Tačiau nuo to laiko korupcija tik paaštrėjo – jūs patys tai matėte priešakinėse linijose. Kas atsitiko?

– Žmonės. Žmonės yra tie, kurie labiausiai nuvilia. Galia ir pinigai yra didelis išbandymas. Žmonėms apsisuka galva. Reikia, kad būtų kažkas, kas jiems duotų į sprandą. Štai kodėl aš keliauju palei fronto linijas ir reaguoju! Tarkime, dabar esu netoli pasienio tarnybos, o korumpuoti pareigūnai negali išvykti iš šalies, jiems neišduodami leidimai.

Manęs negali užčiaupti. Ir kai su Volodymyru Oleksandrovičiumi į valdžią pradėjo ateiti niekšai, įrašiau vaizdo įrašą. Aš negalėjau prisibelsti į viršų, todėl įrašiau vaizdo įrašą, kuriame pasakiau, kad mes visus surasime ir sušaudysime. Devyni asmenys dėl korupcijos buvo nušalinti nuo pareigų.

– Donaldas Trumpas mano, kad Ukrainoje turėtų būti surengti pirmieji rinkimai po invazijos. Žurnalas „The Economist“ pranešė, kad V. Zelenskio komanda tariamai planuoja juos surengti šią vasarą.

– Kodėl turėčiau komentuoti, ko jie nori? Jie manė, kad galime ištverti savaitę! Taigi kas jie mums?

– Ką manote apie šiuo metu vykstančias derybas ir galimas paliaubas? D. Trumpo aplinka nuolat teigia, kad Ukraina turės padaryti teritorinių nuolaidų.

– Jungtinės Valstijos dabar stumia daug dalykų – jos nori užvaldyti Kanadą ir Grenlandiją. Niekada nežinai, ko kvailys nori. Žmonės ten bepročiai – tiek vienas, tiek kitas, Elonas Muskas. Tegu nelenda į politiką ir gamina mašiną, jei jis toks genijus.

Aš tiesiog žiūriu į Volodymyrą Oleksandrovičių ir suprantu, kad viskas bus atlikta deramai. Aš esu ramus. Volodymyras Oleksandrovičius nepasiduos ir neparsiduos. Putinas, kalė, nudvės greičiau. Ir liks Volodymyras Oleksandrovičius.

Šiame kare laimėtojų nebus, esu tuo giliai įsitikinęs. Pergalė turi savo kainą. Ir ji tikrai ne visus tenkins – ir iš anos pusės, ir iš šios. Tačiau Putinui nepasisekė. Mes nesame nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ukrainos šalis egzistuoja. Gyvena.

Svarbiausia ne skleisti verkšlenimus ir gandus, o daryti tai, ką gali kasdien. Be tikėjimo aš ilgai negyvenčiau. Bet aš tikiu tuo, ką darau. Mums nereikia to, kas nėra mūsų, bet mes norime susigrąžinti tai, kas mūsų.

Visus karus pradeda ir baigia politikai. Ne paslaptis, kad pavargome nuo karo ir norime taikos. Dabar politikams kyla klausimas, už kokią kainą mes ją gausime.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt