Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Vardas Bonaventūras reiškia „gėrį žadantis“. Anot Bonaventūro Šalčio, dailininko vardas – tarsi įžadai. Jei davei šiuos įžadus, tavęs turi nebedominti nei krizė, nei nepriteklius. Nuotraukoje — su dukra aktore Monika Šaltyte.
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Rugsėjo 6 d. „Laiptų galerijoje“ atidaroma „Šiaulių dienoms“ skirta Bonaventūro Šalčio tapybos paroda „Eidas“. Kitąmet tapytojas švęs 70-metį, tad ši paroda – įžanga į jubiliejų. Ilgametis Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytojas, kurio visas kūrybinis kelias klojosi Šiauliuose, džiaugiasi, kad miesto gimtadienio proga dar kartą prieš dailės mylėtojus stos su savo naujų darbų paroda.
Eidas reiškia „vaizdą, formą, esmę“. Visa tai rasi Bonaventūro kūryboje. Švęsdamas 60-metį, dailininkas sakė, jog, sulaukus tokio amžiaus, jau galima padaryti išvadas, ar esi tikras dailininkas, ar dailė tik tavo hobis. Pasitinkant
70-metį, aišku, tai dar labiau išryškėja. „Kol jaunas buvau, atrodė, kad visi sukurti darbai – super. Kuo toliau, žvilgsnis tapo kritiškesnis. Meistriškumas auga, nes pyksti ant savęs“, – juokauja Bonaventūras. Didis momentas, anot B. Šalčio, kai paišytojas tampa tapytoju.
Viskas prasidėjo nuo apgaulės
Būtent apgaule Bonaventūras pasinaudojo, spręsdamas, ar gali būti dailininku. Penktoje klasėje nukopijavo iliustraciją iš pasakų knygos. Mokytoja nepatikėjo, paliko po pamokų ir liepė dar kartą nupiešti. Pavyko. Nuo to laiko mokykloje buvo pramintas menininku.
Neatmeta dailininkas ir tėvo įtakos. Jis buvo kalvis, bet ne šiaip kalėjas, o mėgo daryti gražius dalykus.
1972 metais baigęs tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, buvo pakviestas likti čia dėstytoju ir išdirbo 37 metus. Nuo 1973 metų dalyvauja parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Olandijoje, jo tapytų darbų yra įsigiję muziejai ir privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Olandijos, Kanados, JAV, Australijos...
B. Šaltis surengė 40 personalinių parodų, kurių net aštuonias – „Laiptų galerijoje“, o kiek kartų dalyvavęs grupinėse parodose, sako, ir nebesuskaičiuojąs.
Ar seka savo mokinių kūrybą? Dėstytojas atsako, jog apsidžiaugia, jei ką nors gražesnio apie savo mokinius išgirsta. Dažnai jie patys jam pasigiria.
Kartą tapytojas Ričardas Povilas Vaitiekūnas, pristatydamas kolegos dailininko Augustino Savicko kūrybą, teigė, jog tai kūrėjas iš Dievo malonės. Manding tą patį būtų galima pasakyti ir apie B. Šaltį. Prieš klausdamas apie tai dailininko, pasakysiu, jog pats mąstau, kad reikia
50 proc. Dievo malonės, bet kiti 50 proc. turi būti darbas. Tad klausiu, ką pašnekovas apie tai mąsto: ar reikia aukščiausiojo apdovanojimo, kad taptum dailininku, ar jo pakanka, ar reikia dar darbo, ar užtenka vien darbo ir bedirbdamas rezultatų pasieksi?
Dailininkas atsako, jog meistrystė atsiranda bedirbant. Jis prisimena ne vieną savo dėstytoją, kurie ilgas valandas praleisdavo prie savo kuriamų tapybos darbų ar freskų: dailindami kiekvieną figūrą, ieškodami daugybės variantų.
„Paveikslą gali padaryti, bet gylio be kruopštumo, ieškojimų nebus“, – sako menininkas. O baigia Bonaventūras vėl savo klasikine mintimi, jog tapyba tai apgaulė.
dsc-0007.jpg
Svajonė nutapyti benamį
Mano galva, dažniausiai B. Šaltis tapo menininkų portretus. Pats dailininkas su tuo nenori sutikti. Anot jo, jam bet kuris veidas, net ir „zimagoro“, įdomus. Buvo nusižiūrėjęs net benamį. Ilgai rinko medžiagą, nesinorėjo tapomojo karikatūrinti, įžeisti. Deja, surinkti medžiagos nebespėjo.
„Taip visada“, – sako dailininkas. Pirmiausia jam turi patikti žmogus. Užuomazga turi būti. Be jos – nelaimė. Po to seka medžiagos rinkimas. Jei žmogus patinka, atsiranda idėja. Toliau – idėjos žmoginimas. Dailininkas gali atsisakyti net pelningo užsakymo ir netapyti, jei užsakytojas nepatiks.
O šiaip jau Bonaventūras pripažįsta, jog portretas amato prasme – sudėtingas. Knaisiojiesi kitame. Gali žmogų net kažkiek pakeisti.
Kaip gimsta portretas? Dailininkas atsako trumpai: „Žiūriu ir tiek.“
Ar B. Šaltis daugiau portretistas, ar peizažistas, ar natiurmortų meistras? O dar juk yra ir abstrakcijų. Jau anksčiau tapytojas yra sakęs: „Vadink mane vaizduotoju.“ Anot jo, kas pasakys, ar Rembrantą vadinti portretistu, ar peizažistu.
Dažniausiai dailininkų kūryba skirstoma periodais. Štai keletą metų gimsta peizažai, vėliau ateina natiurmortų periodas...
B. Šaltis, atrodo, gana greitai gali peršokti nuo vienų prie kitų. Bet tai tik įrodo tapytojo talentą.
Daug kas apie B. Šaltį kalba ir kaip apie abstrakcijų meistrą, o man atrodo, kad abstrakcijų jo kūryboje mažiausiai – vis tiek kažkur įžvelgsi ežerą, upelį, krioklį, bent jau lietaus lašus. Dailininkas sako, jog abstrakcija – tai realistinis atsitraukimas arba abstraktus požiūris į buitinius dalykus. Viena, anot jo, aišku – jog, tapant moterį, būtinas impresionizmas.
Menui kenkia pasipūtimas
Sako, vardas apibūdina žmogų. XIII a. šventasis Bonaventūras buvo akademinės intelektualinės tradicijos puoselėtojas, žymiausias jo kūrinys „Menų sugrįžimas“. O B. Šaltį pavadinčiau žmogumi be pykčio. Net pritaikyčiau jam terminą – jaukus žmogus. Vardas Bonaventūras reiškia „gėrį žadantis“. Banalu būtų aiškinti apie tapytojo svajones, nes jis jau gyvena Šiauliuose Svajonių gatvėje. Ką bepridursi.
Anot Bonaventūro, dailininko vardas – tarsi įžadai. Jei davei šiuos įžadus, tavęs turi nebedominti nei krizė, nei nepriteklius. Jei tu tikrai dailininkas, tai viską mesti ir prekiauti, pavyzdžiui, nafta, tau nepavyks.
Įdomiai dailininkas mąsto apie savęs paieškas – amžiną menininkų temą. Svarbiausias atskaitos taškas – kur prasideda menas? Kiekvienas žmogus yra kažkiek trenktas, tik dailininkas daugiau. Savastis – labai svarbus žodis, kai juo gali apibūdinti menininką.
Paveikslas baigtas, kai dailininkas padeda savo parašą. Nors Bonaventūras mąsto ir truputį kitaip. Paveikslas gali būti pradėtas, bet baigtas – ne. Juk yra begalybė. Nors jeigu kūrinyje kažkas gyvena, gal ir galima tarti, jog jis jau baigtas. O aš pagalvojau, jog jeigu dailininkas laimingas, žiūrėdamas į savo paveikslą, vadinasi – paveikslas baigtas.
Ko labiausiai nemėgsta B. Šaltis? Laikinumo. Dar nemėgsta pasipūtimo. Jis įsitikinęs, kad pasipūtimas kenkia ir menininkui, ir menui.
Kas būtų, jei nebūtų dailininkas? Gal medikas. Gal kalbininkas. Gal rašytojas, nes ne vienas eilėraštis ir spaudoje yra pasirodęs, bet atsitiko taip, kaip atsitiko. Ir nekeistų jis nieko gyvenime, ir nesigaili, nes juk nieko ir nepakeisi – tavo gyvenimas yra tavo dalia, o svarbiausia – juo menininkas yra patenkintas. Tad štai dar vienas B. Šalčio bruožas – jis tapytojas ir žmogus, mokantis džiaugtis gyvenimu.