Birštone viešėjęs Kazys Saja: „Antroji mano motina yra Tėvynė“

Kaunas

Už galimybę praleisti vakarą prasmingai ir pilietiškai rašytojui dėkojo Birštono savivaldybės vicemeras V. Kederys.

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

121367

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas pagaliau nutraukė pusę amžiaus trukusią Lietuvos aneksiją ir nulėmė tolimesnę valstybės raidą. Šiemet, Lietuvai švenčiant 30-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines, visoje šalyje organizuojami renginiai, primenantys visuomenei vieną iš reikšmingiausių įvykių Lietuvos istorijoje bei kviečiantys nevaržomai ir garsiai kalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu.

Artėjant šiai svarbiai dienai, kovo 5-ąją Birštono viešojoje bibliotekoje lankėsi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, aktyvus visuomenės veikėjas, rašytojas Kazys Saja. Nors didžiajai visuomenės daliai K. Saja žinomas kaip rašytojas, jis susitikimo metu kalbėjo ne tik apie kūrybą, bet ir apie ankstesnes bei dabartines Lietuvos aktualijas.
Renginio pradžioje aktyvus visuomenės veikėjas pristatė archyvinį dokumentinį filmą „Knygnešio duktė“, kurio vienas iš sumanytojų ir kūrėjų buvo pats K. Saja. Šiame filme savo gyvenimo istoriją pasakojo rezistencijos kovų dalyvė, partizanų slaugytoja Marija Žiliūtė, kuriai rezistencinio pasipriešinimo metu teko gydyti net ir patį partizanų vadą Joną Žemaitį, o už tai moteris buvo nuteista kalėti lageryje 25 metams. Anot K. Sajos, filmas apie M. Žiliūtę pristatytas dar 1989 metais, tačiau 1991 metais, desantininkams užėmus Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, jis buvo sunaikintas. „Keletą metų mes (filmo kūrėjai, – aut. p.) vis jį prisimindavome ir galvodavome: „Kaip gaila, kad jis pražuvo…“ Tiksliau, ne pražuvo, o buvo sunaikintas.Tik po kiek laiko aš supratau, jog tą vaizdą, kuriame dalyvauju ir aš pats, esu įrašęs į juostelę. Pasižiūriu, ogi ta juostelė dar gana neblogai atrodo, todėl tą įrašą parodžiau nemažam būriui žmonių. Kai kurie žmonės, žiūrėdami šį įrašą, net ašaras braukdavo“, – prisiminimais dalijosi filmo kūrėjas. Pasak jo, siekiant, jog ši autentiška medžiaga pasiektų plačiąją visuomenę, buvo įdėta daug pastangų: daug kur eita, su daug kuo kalbėta, tačiau televizija šio dokumentinio filmo taip ir neparodė. „Kodėl? Aš iki šiol to nesuprantu“, – sakė K. Saja.
Nepaisant to, jog vaizdinėje medžiagoje M. Žiliūtė pasakoja apie partizaninį pasipriešinimą, galima pastebėti, jog pats pavadinimas yra susijęs su visai kito šimtmečio Lietuvos praeitimi – spaudos draudimo laikotarpiu. Užbėgdamas įvykiams už akių, K.Saja paaiškino, jog, kalbinant heroję, išaiškėjo, kad ji yra buvusio knygnešio dukra, todėl ir pavadinimas „Knygnešio duktė“ čia simboliškai tinka. Šis pavadinimas atspindi ir M. Žiliūtės šeimos atsidavimą tėvynei, ir pačią Lietuvos istoriją, kai įvairiais laikotarpiais lietuviams teko ginti savo teisę į laisvę ir ginkluotuose, ir neginkluotuose pasipriešinimuose.
Susitikimo metu signataras susirinkusiesiems taip pat trumpai papasakojo apie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos narių darbą, kuris, anot jo, dabartinės valdžios atstovams tikriausiai būtų sunkiai įsivaizduojamas. K. Sajos teigimu, tuometinės AT nariai gaudavo 500 rublių, priešingai nei dabar, kabinetus turėjo tik vienas kitas komisijos pirmininkas. „Turėjome teisę turėti vieną padėjėją, bet tas padėjėjas privalėjo gyventi toje apygardoje, kurioje deputatas yra išrinktas.Taigi man teko ieškoti Ukmergėje, kur beveik niekas nenorėjo to darbo dirbti. Visgi man pavyko rasti vieną moterį, kuri dirbo taip nuoširdžiai, jog net atsisakė atlyginimo“, – pasakojo K. Saja. Anot jo, vardan gerų tikslų daug tuometinės AT narių, tarp jų – ir jis pats, atsisakė viso ar bent dalies savo atlygio, jie neskaičiuodavo darbo valandų, dirbdavo ir dienomis, ir naktimis. „Iš tikrųjų buvo sunku“, – teigė signataras, pridurdamas, jog dabar situacija Lietuvoje yra visiškai kitokia. „Man trūksta Lietuvai atsidavusių žmonių. Aš esu našlaitis, todėl labai greitai supratau, jog antroji mano motina yra tėvynė, o mano senelė yra gamta“, – akcentavo K. Saja.
Kaip rašytojas, K. Saja yra subūręs nemenką gerbėjų ratą, todėl susitikimo metu su žmonėmis kalbėjo ir apie kūrybinį kelią bei pristatė naujausią savo knygą – „Dar ne visos paslaptys“. Autorius prisipažino, jog išleisti šį apsakymų rinkinį jis jau buvo praradęs viltį, nes knygą „atmetė“ trys leidyklos ir tik vieno atsitiktinumo dėka rašytojas susitiko su leidyklos „Andrena“ vadove Nijole Urbšyte-Petrošiene, kuri pasiūlė išleisti naujausią K. Sajos knygą. Rašytojo nuomone, kai kurie leidėjai tiesiog pabūgo kiek neįprastų, atvirų ir dramatiškų siužeto linijų, nes apsakymų rinkinyje „Dar ne visos paslaptys“ persipina praeities vaizdiniai ir dabartis, čia atgaivinama istorinė atmintis, susijusi su dvasiniu visuomenės diagnozavimu.
Rimantė Jančauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt