Birštonas – draugiškas miestas riedutininkams

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

184716

Ką veikti Birštono kurorte gali rasti kone kiekvienas – ir ieškantis ramybės, ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjas. Niekuomet idėjų ir inovacijų nestokojantis Birštonas šiemet turistus pasitiko dar labiau atsinaujinęs. O dviratininkus, pėsčiuosius, paspirtukininkus ir riedutininkus ypač nudžiugino baigtas tvarkyti Žvėrinčiaus miško pėsčiųjų ir dviračių takas, kuriuo praėjusį savaitgalį riedėjo per 100 kurorte stovyklavusių riedutininkų.

Beveik dvidešimt metų Riedėk.lt asociacijos organizuojama stovykla Birštono kurortą atrado vos prieš dvejus metus (iki tol riedučių mylėtojai kasmet rinkdavosi Ignalinoje), tačiau į vos porą metų kurorte vykstančią stovyklą jau spėjo susirinkti rekordinis skaičius dalyvių. „Jeigu į Ignaliną atvykdavo apie 30–50 žmonių, tai, pradėjus organizuoti stovyklas Birštone, tas skaičius išaugo dvigubai. Pernai turėjome apie 70, o šiemet per 100 riedutininkų. Žinoma, šiais metais orai taip pat padarė įtaką, manau, dalyvių skaičius būtų buvęs dar didesnis, tačiau mūsų tikslas nėra auginti tą būrį iki tūkstančių, nes siekiame ir kokybės“, – pasakojo Riedėk.lt akademijos instruktorė, viena iš stovyklos organizatorių Raminta Norvaišė.

Anot stovyklos organizatorės, suburti riedučių entuziastus Birštone kilo mintis dėl kelių priežasčių. „Visų pirma, Birštoną lengva ir patogu pasiekti iš visų Lietuvos kampelių. Antra priežastis – naujas kempingas, kuriame gali apsigyventi daugiau nei 50 žmonių, kas šiemet mums labai aktualu ir, žinoma, pats svarbiausias aspektas – puikiai išvystyta infrastruktūra: nauji pėsčiųjų-dviračių takai, kuriais mes riedame, ir pats miestelis – mažas ir jaukus“, – teigia R.Norvaišė.
Riedėk.lt akademijos instruktorė džiaugiasi, jog pastaraisiais metais riedučiai populiarėja ne tik kaip laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir kaip pastangų reikalaujantis sportas. Visgi R. Norvaišės teigimu, nors situacija Lietuvoje po truputį gerėja: daugėja riedučių mėgėjų, keičiasi žmonių požiūris, jog riedučiai nėra tik vaikų žaidimas, lyginant su užsienio šalimis ji vis tiek nėra tokia pat gera, kaip Lenkijoje, Ispanijoje, Kinijoje ar tokiose mažose šalyse, kaip Latvija ir Estija. „Profesionalius lietuvių sportininkus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų (vienas iš jų – mūsų stovyklos treneris Julius Baradinskas). Be to, jie nėra tik riedutininkai, kaip įprasta profesionaliame sporte – visi jie turi savo darbus, o šalia jų siekia rezultatų riedučių sporte.
Paklausta, ko trūksta, kad profesionalus riedučių sportas išpopuliarėtų ir Lietuvoje, stovyklos organizatorė pastebi, jog tai kompleksinis klausimas, o, norint pasivyti brolius latvius ar estus, reikia daug kur pasitempti. „Riedutininkams labai svarbi kelio, kuriuo jie rieda, kokybė – geriausiai tinka dviračių takų danga, kurie dabar tikrai vystomi, tačiau jų galėtų būti dar daugiau, blogiausia – trinkelės. Norint turėti profesionalų riedučių sportą, taip pat reikia išspręsti daug administracinių klausimų. Tam reikalinga federacija, kurios Lietuvoje, deja, nėra. Norint ją įsteigti, turi būti bent trys oficialios riedutininkų organizacijos skirtinguose Lietuvos miestuose. Kol kas esame tik vieni. O turint instituciją, klubus, jai reikia vadovauti, o tam taip pat reikia žmonių. Taigi, kol riedučiai bus tik laisvalaikio priemonė, tol pokyčių, manau, nebus“, – apgailestauja R. Norvaišė.
Stovyklos organizatorė taip pat atkreipia dėmesį į Kelių eismo taisykles (KET). Anot instruktorės, pagal KET, dalyvaudami eisme, riedutininkai neturi nei savo vietos, nei teisių – šie priskiriami pėstiesiems, tačiau geras riedutininkas gali važiuoti taip pat greitai, kaip dviratininkas, o kartais ir greičiau – vidutinis greitis maratone yra 30–35 km/val., o patyręs sportininkas gali pasiekti ir 50km/h greitį. „Riedutininkas yra pėstysis, o, kaip žinia, pėstiesiems negalima riedėti dviračių taku. Taigi mūsų greitis per didelis važiuoti pėsčiųjų taku, o važiuodami dviračių taku pažeidžiame KET. Kirsti perėjos mes taip pat negalime, nes važiuoti per perėją negalima, tad pirmiausia turime nusiimti riedučius, basomis pereiti kelią, tuomet juos vėl užsidėti. Taigi bet kokio susidūrimo atveju riedutininkas praktiškai visada liktų kaltas“, – apie saugumo problemas kalbėjo daugiau nei 15 metų riedantis treneris Julius Baradinskas.
Kalbėdami apie situaciją Lietuvoje, stereotipus ir požiūrį į riedutininkus, treneriai pastebi, jog, nors ir ne tokie mylimi kitų eismo dalyvių, riedutininkai nėra linkę reikšti nepasitenkinimo. „Iš tiesų jie yra labai pozityvūs žmonės“, – sako greitojo riedėjimo treneris Julius, linkėdamas ir kitiems nebijoti – nebijoti pradėti, o išmokus riedėti, nebijoti išbandyti ir kitas riedėjimo disciplinas, kurių yra daugiau nei 10. To stovyklos dalyvius ir mokė profesionalių trenerių komanda: pradėti riedėti, o mokančius tai daryti kvietė išbandyti ir greitąjį, ekstremalų ar kitokį riedėjimą.

Rimantė Jančauskaitė

Daumanto Každailio nuotraukos

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt