Besibaigiantys 2021-ieji Lietuvos politikoje nebuvo ramūs: epicentre atsidūrė prezidento ir valdančiųjų konfliktas

Vilnius

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt

199236

Besibaigiantys 2021-ieji Lietuvos politikoje nebuvo ramūs. Ir ne tik dėl šalį toliau slėgusios pandemijos ar vasarą Baltarusijos režimo sukeltos migrantų krizės. Sprendimų priėmimą apsunkinusi įtampa bei emocijų protrūkiai kone visus metus lydėjo Prezidentūros ir dešiniųjų santykius. Ir, kaip galima spręsti iš šių metų pabaigos, nereikėtų turėti vilčių, kad 2022-aisiais situacija reikšmingai pasikeistų. 

Nors premjerė Ingrida Šimonytė džiaugėsi, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas išvengė „kotletų ir keliukų istorijų“, šešėlis ant kai kurių ministrų krito. Per pastaruosius metus kelis kartus keltas ir klausimas dėl valdančiosios daugumos bei 2020-ųjų pabaigoje suformuotos Vyriausybės ateities. Tuo tarpu opozicijos stovykloje ryžtingi apsisprendimai įvyko – ekspremjerui Sauliui Skverneliui nusprendus kurti atskirą politinę jėgą, nuo „valstiečių“ nusigręžė dalis politikų. Šiuos ir kitus politinę atmosferą šalyje kaitinusius įvykius besibaigiant metams primena ELTA.

Pandemija nesutelkė, o įkaitino Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius

Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiai buvo viena iš tų temų, kuri 2021 metais sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Bene daugiausiai kabėta apie trintis, kurios kilo institucijoms stojus į skirtingas politines stovyklas. Tai, kad santykiai nebus paprasti, prognozavo dar 2020-ųjų pabaigoje vykę  prezidento susitikimai su dar tik į ministrus siūlomais dabartinės Vyriausybės nariais. Būtent ministrų tvirtinimas ir buvo pirmoji prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės I. Šimonytės kaktomuša.

Tačiau įsibėgėjant 2021 metams, kibirkštys Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose jau lėkė ir dėl kitų klausimų. Netruko paaiškėti, kad COVID-19 sukeltos krizės problemos nebuvo priskirtos „neutraliai teritorijai“, kurioje politinė valdančiosios daugumos ir prezidento konkurencija nevyks.

Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje ne kartą kelti klausimai, ar tikrai reikalingos dvi ekspertų tarybos: vieną 2020 metų pabaigoje subūrė prezidentas G. Nausėda, kitą – vos ėmus dirbti naujai Vyriausybei sukvietė premjerė I. Šimonytė. Dalis apžvalgininkų, aiškindami, kodėl prezidentas ir premjerė subūrė atskiras ekspertų tarybas, samprotavo, kad dvi valstybės institucijos ir COVID-19 problemų lauke negali apsieti be konkuravimo.

Ilgainiui tokia ganėtinai „santūri“ konkurencija virto kone atviru stumdymusi – Prezidentūra ir valdantieji susirėmė dėl visuomenės vakcinavimo. Prezidentas dažnai kritikavo dėl nepakankamų skiepijimo apsukų ir net tapo vienu labiausiai girdimu valdančiųjų ir konkrečiai sveikatos apsaugos ministro kritiku.

Tiek viešos, tiek užkulisiuose likusios politikų reakcijos rodo, kad prezidento raginimai aktyviau skiepyti gyventojus ir iki vidurvasario pasiekti 70 proc. vakcinuotų žmonių ribą erzino valdančiuosius. Dar labiau nepatiko prezidento pastabos, kad valdantieji ir sveikatos apsaugos ministras priešakyje yra per pasyvūs ir kad pasyvumas, šalį pasiekiant vis daugiau vakcinų, yra tam tikras pretekstas reikalauti Arūno Dulkio atsakomybės.

Tačiau trintys neapsiribojo natūralia, skirtingoms valstybės valdžios institucijoms įprasta konkurencija. Kaip ir visuomenėje, taip ir valdančiųjų bei Prezidentūros santykiuose pandemija kaitino galvas ir nesuvaldytos emocijos tapo ganėtinai dažnu reiškiniu. Pavyzdžiui, gegužę įtampą sukėlė Gabrieliaus Landsbergio pasvarstymas apie tai, kad prezidento žmona Diana Nausėdienė vis dar nebuvo pasiskiepijusi ir kad dėl to  gali kilti dvejonių visuomenėje. G. Nausėda tokius viešus ministro pasakymus tąsyk priėmė labai asmeniškai ir pareiškė, kad jaunas politikas nuėjo „žemu, nepadoriu keliu“.

Vėliau kritikos iš valdančiosios daugumos sulaukė prezidentas, kai su pirmąja ponia apsilankė Rietavo savivaldybėje įsikūrusiame namų restorane pasisakiusiame prieš galimybių pasą.

Tikrą emocijų pliūpsnį ir daugelio nuostabą sukėlė prezidento viešas pasvarstymas, ar tik Vyriausybė dirbtinai nesulėtino skiepijimo tempų vien tam, kad nebūtų pasiektas jo keltas tikslas iki liepos vidurio paskiepyti 70 proc. gyventojų. Valdantieji žodžių dėl tokių pareiškimų skolingi neliko. Kiek vėliau vėl užvirus aistroms dėl mokamų testų klausimo, progą prezidentui žnybtelėti ir ironiškai bene tuos pačius žodžius priminti rado ir premjerė.

 Apskritai įvertinus besibaigiančius metus, galima sakyti, kad COVID-19 pandemija ne tik nesutelkė Prezidentūros ir valdančiosios daugumos bendram darbui, bet tapo net savotišku pleištu. Viešojoje erdvėje iš valdančiųjų politikų tiesiogiai ir netiesiogiai lėkė kritika Prezidentūrai, esą ne vietoje politikuojančiai ar net pataikaujančiai antivakseriams, tuo tarpu iš prezidento ir jo komandos buvo girdėti pastabos apie nekompetentingą, nesubalansuotą ar net cinišką Vyriausybės darbą krizės metu. Naivu būtų tikėti, kad šie nesutarimai neturėjo įtakos prezidento ir valdančiųjų santykiams kitose srityse. Bent jau viešojoje erdvėje vaizdinys, kad Prezidentūra ir valdančioji dauguma „kariauja“ buvo kur kas ryškesnis nei diskursas, kad dvi institucijos „sugeba bendradarbiauti“.

Prezidentūros ir konservatorių santykius temdė atstovavimo EVT klausimas: diskusijos atsinaujins

Į valdžią atėję konservatoriai iškėlė klausimą dėl tolesnio Lietuvos atstovavimo Europos vadovų taryboje (EVT). Pareiškę, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, konservatorių frakcijai priklausantys politikai ėmė ieškoti būdų, kaip būtų galima keisti dar Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu nusistovėjusią praktiką.

Vienas pirmųjų žingsnių buvo Seimo Europos reikalų komiteto priimtas sprendimas, kad komitetas imsis ne tik tvirtinti Lietuvos pozicijas prieš kiekvieną vyksiantį EVT posėdį, bet ir teiks rekomendacijas, kas turėtų vadovauti Lietuvos delegacijai. Kitaip tariant, duota suprasti, kad į EVT nebūtinai turės būti deleguota prezidento vadovaujama delegacija. Konservatorių frakcijos atstovai nuosekliai kartojo, kad būtų kur kas efektyviau, jei Vyriausybės prerogatyvoje esantiems klausimams atstovautų premjerė, o prezidentas į EVT vyktų tik tuomet, kai būtų sprendžiami klausimai, susiję su užsienio politika. Nors viešojoje erdvėje tarsi ir buvo kuriama intriga, kad jau netrukus parlamente gali nuskambėti pasiūlymas į EVT vykti premjerės, o ne prezidento vadovaujamai delegacijai, įtampą kėlusios kalbos ir liko kalbomis.

Kalbomis liko ir konservatorių frakcijai priklausančio Mato Maldeikio pažadai įstatymiškai reglamentuoti atstovavimą EVT. Politikas birželio pabaigoje Eltai sakė, kad rudenį turėtų būti grįžta prie šio klausimo. Tačiau žadėtas įstatymo projektas taip ir nepasirodė. Kaip kalbama Seimo koridoriuose, ko gero, dėl to, kad koronaviruso ir migrantų krizių kontekste nenorėta aštrinti ir taip įtemptų Prezidentūros santykių su parlamentine dauguma. Tuo labiau kad buvo daugiau nei aišku, kad G. Nausėda nėra pasiruošęs nė milimetro atsitraukti diskusijoje dėl atstovavimo EVT. Tą buvo galima aiškiai matyti viešu tapusiame premjerės ir šalies vadovo apsikeitime laiškais, kuriuose prezidentas akcentavo manąs, kad į ES šalių vadovų susitikimus jam vykti yra konstitucinė pareiga.

Bet kuriuo atveju kilęs nesutarimas paliko pėdsakus Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose. Viešų diskusijų metu Prezidentūra ir konservatorių atstovai apsikeitė abipusiais kaltinimais. Iš konservatorių aktyvistų sklindant kaltinimams apie esą G. Nausėdos „uzurpuotą EVT“, vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė „antivalstybišku“, „nepilietišku“, „nepagarbiu“ ir kenkiančiu šalies įvaizdžiui vadino konservatorių pasirinktą būdą kelti klausimą. Tuo tarpu prezidentas konservatorių keliamas iniciatyvas pavadino netoleruotinomis ir nepriimtinomis.

Ir nors viešas aiškinimasis dėl atstovavimo EVT vasarą prigeso, apžvalgininkų ir politikų manymu, tai buvo viena iš Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius apsunkinusių veiksnių. Tai, kad konservatoriai, sulaukę nuožmaus prezidento atsako, atsitraukė, sprendžiant iš neviešų kalbų, dar nereiškia, kad prie EVT nebebus grįžta ateityje. Nors klausimas ir nėra partijai egzistencinis, nereikėtų turėti abejonių, kad valstybei suvaldžius abi krizes, konservatoriai viešas diskusijas ir spaudimą Prezidentūrai dėl atstovavimo EVT atnaujins.

Laisvės partijoje susimąstyta, ar pakeliui su valdančiąja dauguma

Nors ir ne žemės drebėjimas, tačiau tam tikras sukrėtimas 2021-aisiais ištiko ir dešiniųjų valdančiąją daugumą. Lapkričio pabaigoje Seimo pozicija mobilizavosi ir atmetė tris prezidento G. Nausėdos veto – tarp jų ir aistras kėlęs klausimas dėl to, ar COVID-19 testai turėtų būti mokami. Visgi tąkart valdantieji pademonstravo ne tik vienybę, bet ir potencialius įtrūkimus koalicijoje. Išsiskyrus nuomonėms Seimo daugumoje, Laisvės partijos iškeltas siūlymas dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pritarimo nesulaukė. „Laisviečiai“ į tai netruko pasižiūrėti kaip į koalicijos problemą. Tuo labiau kad dar gegužę Seimas, keliolikai valdančiosios koalicijos atstovų balsavus prieš arba nedalyvavus, taip pat atmetė Laisvės partijos teiktą Partnerystės įstatymo projektą. 

Nors Laisvės partija nevengia pabrėžti, kad yra daugiau nei kelių klausimų partija, panašu, kad minimas balsavimas šią jauną politinę jėgą įsiutino. Iš karto po nevieningo balsavimo Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė pareiškė, kad būtinos diskusijos, kaip toliau dirbs koalicija. Bent jau viešojoje erdvėje situaciją aštrino ir Laisvės partijai priklausančio Seimo vicepirmininko Vytauto Mitalo pajuokavimai, kad koalicijoje yra dvi didžiausios bėdos – agroliberalai ir krikdemai ir, kad jie galėtų svarstyti apie traukimąsi iš ir taip trapios valdančiosios daugumos.

Išsiskyrusios nuomonės gilesnėmis įtampomis, galinčiomis destabilizuoti valdančiosios daugumos darbą, nevirto. Apsiribota tuo, kad koalicijos partnerių parama Laisvės partijai svarbiems klausimams buvo apsvarstyta partijos valdyboje bei taryboje.

Visgi ateityje šis klausimas dar gali grįžti į politinę darbotvarkę. Susidaro įspūdis, kad valdančioji dauguma keisti požiūrio į Laisvės partijai aktualius projektus – bent jau esmingai jų nepakeistus – neturi didelio rezervo. Iš esmės tą Eltai lapkričio pabaigoje tvirtino ir I. Šimonytė. Pasak jos, Laisvės partijai kelių svarbių projektų įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tiek nuo valdančiųjų, kiek nuo opozicijos palaikymo. Taigi 2024 metų Seimo rinkimams vis labiau artėjant, jaunai Laisvės partijai gali kilti minčių, ar ji savam rinkėjui nepasirodys tik statistinę funkciją koalicijos partneriams atlikusi politinė jėga. 

Nors ir nebuvo „kotletų ir keliukų“ istorijų, šešėlis ant kelių ministrų krito

Premjerė I. Šimonytė, Seime apibendrindama pirmuosius darbo metus, teigė, kad dešiniųjų Vyriausybei kartais sunku perlipti pačios išsikeltus reikalavimus. Tarsi brėždama kontrastą su anksčiau buvusia Sauliaus  Skvernelio Vyriausybe ji akcentavo, kad bent pirmaisiais metais nebuvo „nė vieno keliuko, nė vieno kotleto, nė vieno kito panašaus dalyko“. Tačiau nebuvo ir taip, kad jos vadovaujamo Ministrų Kabineto nariai neatsidurtų šešėlį metusiose istorijose.

Viena pirmųjų tokių nuskambėjusių istorijų – skandalas, kai paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti apie 12 tūkst. eurų prodiuseriams už laidą „Kitokie pasikalbėjimai“, kurioje dalyvavo ministro visuomeninis patarėjas, chirurgas Edgaras Kulikauskas, žinomas Ciniško chirurgo slapyvardžiu. Šis incidentas, nors ir buvo itin kritiškai pasitiktas viešojoje erdvėje, ministro kėdės neišklibino. Apsiribota A. Dulkio patarėjos komunikacijai Aistės Šukstos atsistatydinimu.

Netrukus dėl kontroversiškai vertintų sprendimų turėjo aiškintis kitas dešiniųjų Vyriausybės narys – kultūros ministras Simonas Kairys. Šešėlis ant ministro krito dėl jo kabineto baldų, kuriuos ketinta už 11 tūkst. įsigyti iš neskelbiamos apklausos būdu pirkimą laimėjusios įmonės „Joniškio baldai“. Kaip paaiškėjo, šios įmonės vadovas yra ministro bendrapartietis, Liberalų sąjūdžio Joniškio skyriui priklausantis politikas. Nors S. Kairys ir nepripažino padaręs klaidos, ministerijoje naujais baldais jis pasidžiaugti negalėjo – sudarytą sutartį buvo nuspręsta nutraukti.

Savotiškai baigėsi triukšmas, kilęs dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Daliai žemdirbių atstovų reikalaujant K. Navicko atstatydinimo, šis, vieno susitikimo metu sulaukęs klausimų apie ariamą žemę ir pievas, nesusivaldė ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktoriui Ignui Jankauskui šūktelėjo „ko čia šokat į akis“. Tai įtampą pakėlė, ministro galvos ėmė reikalauti Seimo opozicija. Tačiau K. Navickas liko poste, o nepagarbių ministro žodžių sulaukęs I. Jankauskas atsidūrė premjerės patarėjų komandoje.

Ko gero, be didesnių sukrėtimų baigsis ir istorija, kurioje atsidūrė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Iki tol daugiausiai kritikos dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje valdymo sulaukusi ministrė opozicijos ir žiniasklaidos radare atsidūrė, kai jos vadovaujama ministerija nusprendė Turto fondui perduoti sanatoriją Palangoje. Viešai svarstyta, kad šis sprendimas gali padėti A. Bilotaitės bendrapartietei – Šventosios seniūnei – perimti iš valstybės prestižinį sklypą prie jūros. Ir nors opozicija prakabo, kad yra nemažai abejonių, ar nebuvo naudojamasi tarnybine padėtimi, pati ministrė bet kokius įtarimus ar artimą bičiulystę su Šventosios seniūne neigia.

Apibendrinant panašaus pobūdžio skandalus, galima sakyti, kad, nepaisant oponentų lūkesčių, I. Šimonytės ministrus palietę skandalai rimčiau valdančiosios daugumos nesupurtė. Apskritai pastaraisiais metais politiniai oponentai kur kas nuožmiau kritikavo atskirus ministrus dėl jų bendro darbo kokybės kuruojamose srityse.

Trąšų krizė su laiminga ministrams pabaiga: istorija dar nesibaigė

Apibendrinant metus teisinga būtų sakyti, kad viena rimčiausių politinių krizių I. Šimonytės Vyriausybę ištiko pačioje metų pabaigoje – tai baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą krizė.

 I. Šimonytė, svarstydama, kokios yra įsiliepsnojusių įtampų priežastys, teigė, kad Vyriausybę sudrebinusi situacija kilo dėl „nesuvaldytų lūkesčių“. Esą tikėtasi, kad įsigaliojus JAV sankcijoms bematant sustos ir baltarusiškų trąšų tranzitas. Tačiau ne ką menkesni lūkesčiai visuomenėje kilo ir po premjerės bei kai kurių ministrų reakcijų, nedviprasmiškai sufleravusių, kad dėl trąšų skandalo pokyčių Vyriausybėje bus. Kitaip tariant, pačių valdančiųjų užduotas tonas dalį visuomenės įtikino, kad Ministrų Kabineto perkrovimas neišvengiamas dar šiemet.

Visgi nei susisiekimo, nei užsienio reikalų ministrų atsistatydinimo prašymų I. Šimonytė nepatenkino, o ir pati, pareiškusi, kad dabartinei Vyriausybei nėra alternatyvų, neatsistatydino. Svarbu pažymėti, kad sprendimai išlaikyti Vyriausybės sudėtį nepakitusią, dar nereiškia, jog visuomenės dėmesį prikausčiusi istorija baigėsi ir ateityje neturės jokių pasekmių. Kai kurie politikos apžvalgininkai sutinka, kad priimti sprendimai turės įtakos Vyriausybės reputacijai. Be to, panašu, kad trąšų istorijos atomazga gali tapti ir papildomu žibalu kaitinant valdančiųjų ir Prezidentūros santykius.

G. Nausėdos patarėja A. Skaisgirytė, pareiškusi, kad atleistas „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška neturėtų tapti atpirkimo ožiu, akcentavo ir tai, kad klausimas dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istorijos nėra išspręstas. Pasak jos, prezidentas, tik sulaukęs atsakymų į šioje istorijoje kilusius klausimus, spręs, ar užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai yra verti likti užimamuose postuose.

Todėl net nežinant, kaip baigsis Lietuvos geležinkelių“ sutarties su „Belaruskalij“ istorija, manyti, kad šis klausimas, kaip trintis keliantis veiksnys, dings iš Prezidentūros ir valdančiųjų bendravimo, tikrai nevertėtų. Ypač, kad trinčių, apsunkinusių santykius, esama ne vienos.

Dėl užsienio politikos sutarimas yra, tačiau šaltukas apsunkino komunikaciją: nesutarimai kilo dėl prezidento patarėjos

Ir nors valdantieji ir Prezidentūra tvirtina sugebantys susitarti dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų, panašu, kad jiems komunikuoti elementariais klausimais nėra lengva. Ir tai rodo ne tik išsiskyrusios nuomonės dėl pandemijos valdymo ar priimtų sprendimų baltarusiškų trąšų tranzito istorijoje. Per 2021 m. taip ir nepavyko išspręsti Lietuvos ambasadoriaus ES klausimo. Ir labai panašu, kad gėdingai ilgai užtrukusios diskusijos dėl Lietuvai šiuo metu itin svarbaus ambasadoriaus nesibaigia. Situacijos neišjudintino ir tai, kad dar spalį prezidentas pareiškė esąs pasirengęs vėl svarstyti anksčiau atmestą buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio kandidatūrą. Vis tik panašu, kad valdantiesiems su prezidentu sutarti dėl šio klausimo kol kas „sėkmingai“ nepavyksta ir toliau. Kitaip tariant, jei „politinio atšalimo“ laikotarpis R. Karobliui baigėsi, šaltukas tarp skirtingų institucijų tęsiasi ir net stiprėja. Pavyzdžiui, metų pabaigoje Prezidentūra ėmė kritikuoti Užsienio reikalų ministeriją dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje tvirtinant, kad detalės nebuvo suderintos su prezidentu, o pats žingsnis ir jo padariniai Lietuvai nebuvo gerai apgalvoti. Tai dar viena istorija, rodanti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė mažų mažiausiai turi komunikavimo problemų.

Dar vienas pavyzdys yra kurioziška situacija, kai už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių.

Tuo tarpu prezidentas, komentuodamas tokius ministrų apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai – reikalui esant nebijoti paskambinti telefonu. Šioje istorijoje aistras pakurstė ir prezidento vyriausiosios patarėjos A. Skaisgirytės komentarai, kuriuose ji nesureikšmino fakto, kad apie minėtą pokalbį URM liko nežinojusi. „Tiek, kiek būtina, tiek yra kitos institucijos supažindinamos“, – sakė A. Skaisgirytė.

Tarp Prezidentūros ir valdančiųjų pastaraisiais metais ne kartą įsiplieskus įtampoms, bent jau dešiniųjų stovykloje pasigirdo nuomonių, kad dėl kilusių įtampų ir nesusikalbėjimo kalta G. Nausėdos komanda. Esą vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė savo trintis kėlusiais komentarais pasako daugiau, nei leistų jos einamos pareigos. Atskira istorija yra jau pačių konservatorių iš posto verčiamo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio „kova“ su šia patarėja.

Kad ir kaip ten būtų,  prezidentas problemos, kad patarėja pasakytų daugiau nei jis galvoja, nemato, todėl ir valdančiųjų lyderių propaguota teorija „dėl įtampos kalta patarėja“, panašu, ne tiek paaiškina, kiek bando atrasti patogų pateisinimą esamai realybei.

Kita vertus, ne taip sunku paskaičiuoti, kiek didesnių ar mažesnių nesutarimų kilo būtent po to, kai per žurnalistus nuomonę pareiškė prezidentas, premjerė ir užsienio reikalų ministras.

Nesėkmingi metai „valstiečiams“: partija eižėja, neaiškios ateities perspektyvos

„Valstiečiai“ rudenį į Seimo salę sugrįžo turį kone trečdaliu mažesnę frakciją nei kad turėjo po 2020 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų. Iš viso iš „valstiečių“ gretų Seime pasitraukė 10 parlamentarų, tarp kurių buvo ir ilgamečių partijos narių. Tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė ekspremjero S. Skvernelio sprendimas užbaigti nuo 2016 m. trukusią draugystę su „valstiečiais“. Būtent šis politikas tapo kertine figūra Lietuvoje kuriant naują partiją, kuri, kaip parodė besibaigiantys 2021-ieji, dar neįsteigta sugebėjo praretinti LVŽS narių gretas. Gruodį prie ekspremjero kuriamos politinės jėgos nusprendė jungtis „valstiečių“ Lazdijų rajono skyriaus nariai, tarp jų – ir rajono merė Ausma Miškinienė. Kiek vėliau apie analogišką sprendimą pranešė LVŽS Pasvalio skyrius.

Ir nors „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, komentuodamas šiuos partijos eižėjimą primenančius procesus, tvirtina krizės nematąs, kad, pasak jo, partija šiuo metu išgyvena gryninimosi etapą, apžvalgininkai tokiomis optimistinėmis gaidomis nėra linkę kalbėti. „Valstiečiai“ neteko žinomų veidų. Juo labiau kad po nesutarimų su kolegomis frakcijoje iš „valstiečių“ partijos pasitraukė ir Agnė Širinskienė, apie pasitraukimą iš LVŽS gretų taip pat pranešė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tai, kad partija yra arčiau krizės, rodo ir visuomenės apklausos, kuriose „valstiečiai“ prarado lyderystę reitingų lentelėje. Pastaruoju metu net imtas kelti klausimas, ar R. Karbauskio toliau vadovaujama partija apskritai sugebės išlikti įtakinga politine jėga centro kairėje. Susigrąžinti išbarstytą elektoratą yra pasiryžę Viliją Blinkevičiūtę pirmininke išsirinkę socialdemokratai, nekyla abejonių, kad į tą patį rinkėją taikysis ir sausio pabaigoje gimsianti S. Skvenelio partija.

Be to, „valstiečiai“ ir Seimo opozicijoje negali pasigirti turį lyderystę. Skilus „valstiečių“ frakcijai opozicija parlamente tapo dar labiau susiskaldžiusi ir, panašu, kad būtent „valstiečiams“ sutelkti opozicines jėgas ar išsirinkti opozicijos lyderį nėra daug galimybių. Taigi ateinančiais metais, ko gero, gali būti aktualus klausimas, ar didelėmis pergalėmis nuo 2016 m. Seimo rinkimų pasigirti nebegalį bei vidinių konfliktų 2021 m. neišvengę „valstiečiai“ sugebės ateityje išlikti konkurencingi Lietuvos politiniame lauke.

ELTA

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt