Berniukų gelbėjimo operacija – lietuvio naro akimis

Šiauliai

Patirtis. V. Vilkas nėra nardęs Tam Luango urve, bet jam puikiai pažįstami netoli esančio Laoso požeminiai tuneliai.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

45839

Žinia apie Tailando urve įstrigusius vaikus ir jų trenerį prikaustė viso pasaulio dėmesį. Profesionalus naras ir speleologas Vytis Vilkas sako, kad tokių istorijų pasitaiko ne viena. Deja, toli gražu ne visos jos turi laimingą pabaigą. V. Vilkas – pasaulio speleonardytojų elitui priklausantis lietuvis, giliausiuose žemės urvuose praleidžiantis ne vieną ir ne dvi paras.

Į urvo gilumą nuginė potvynių vanduo

Birželio 23 d. Lietuvą ir daugelį kitų šalių pasiekė žinia, kad šalia Laoso ir Mianmaro sienos esančiame Tam Luango urve pradingo 12 berniukų iš futbolo mokyklos ir jų treneris. Į urvo gilumą juos nuginė potvynių vanduo, užtvindęs pagrindinę urvo landą. Tąkart lietuviai komentaruose piktinosi – ko gi apskritai lįsti į tą urvą?

Profesionalus naras V. Vilkas sako, kad tailandiečiams urvai – anokia egzotika: „Lietuvai urvai – tolimas dalykas, o tailandiečiams jie nėra nei ypatingi, nei išskirtiniai. Tailande urvų labai daug, jie netgi yra naudojami. Vienuose įrengtos šventyklos, iš kitų padaryti praėjimai tarp kalnų – per juos gabenami kroviniai.“

Vėliau pasirodė pranešimų, kad berniukai ir jų treneris Tam Luango urve lankėsi ne pirmą kartą. Minėtame urve atsiveria gražūs vaizdai, yra Budos statulėlių, kurioms meldžiasi vietiniai žmonės, turistai.

10425391-1076598482355621-1.jpg

Paieška „užrištomis akimis“

Neeilinę istoriją nušvietusiems žurnalistams pro akis nepraslydo prie urvo stovėjęs ženklas, nurodantis, kad į urvą lįsti draudžiama liepos–rugsėjo mėnesiais. Šiuo laikotarpiu šalį skandina smarkūs lietūs. Taigi, įkalintų tailandiečių gelbėtojus labiausiai neramino ant nosies kabantis liūčių sezonas.

Berniukų ir jų trenerio paieškos truko daugiau nei savaitę. Nors tai atrodo pakankamai ilgas laiko tarpas, V. Vilkas sako, kad paieškos galėjo trukti dar ilgiau. „Urvai gali būti kaip vamzdis arba labirintiniai. Tam Luango urvo plano niekas neviešino, bet, kaip suprantu, tai buvo kaip tik toks urvas: sudėtingas, su daug išėjimų, aukštų ir t. t. Paieškos užtruko, visų pirma, dėl pasiruošimo. Antra – gelbėtojams reikėjo nerti į visišką nežinią, tai labai ilgas ir psichologiškai varginantis darbas. Niekas nežinojo, kur tiksliai yra berniukai ir jų treneris. Atsitiktinumo būdu juos buvo galima rasti iš karto, bet, matyt, narams iš pradžių nesisekė“, – pasakoja V. Vilkas.

Situaciją sunkino ir tai, kad atstumai Tam Luango urve siekė ne vieną kilometrą – štai berniukai ir jų treneris buvo surasti už maždaug 4 km nuo pagrindinio įėjimo. Maža to, vanduo urve labai drumstas, tad matomumas toks, tarsi nertumei užrištomis akimis. Vienintelė paguoda, pasak V. Vilko, ta, kad užlietos urvo teritorijos nebuvo gilios. Naras mano, kad jų gylis siekė 5 metrus, o kuo mažesnis gylis, tuo mažiau oro iškvėpuojama.

untitled-1.jpg

Gelbėjimo operacija pareikalavo aukos

Kad nepasimestų į labirintą panašiame urve, kurio užtvindytose dalyse nematyti nei kelio pradžios, nei pabaigos, narai naudojosi virvėmis. „Labiausiai patyręs naras plaukia pirmasis ir, vyniodamas virvę, tvirtina ją prie olos atbrailų, kad ji neplūduriuotų, nelįstų į plyšius. Kai perneriamas sifonas (apsemta urvo dalis, – aut. past.), virvė jo gale užtvirtinama – išeina kelias. Virvė būna įtempta, kad būtų patogu ja vesti ranką. Likę narai plaukia pagal virvę. Aišku, visuomet yra pavojus nuo jos pasimesti...“ – sako V. Vilkas.

Būtent tokia nelaimė galėjo ištikti gelbėjimo operacijos metu žuvusį narą. „Gali būti, kad naras nespėjo rasti išėjimo, prieš baigiantis orui. Bet tai – tik prielaida. Galbūt jis turėjo sveikatos problemų, galbūt jautėsi blogai psichologiškai. Yra daug faktorių, apie kuriuos kol kas niekas nekalba“, – nedaugžodžiauja V. Vilkas.

„Smūgis turėjo būti kaip reikiant“

12 berniukų ir jų treneris Tam Luango urve praleido daugiau nei dvi savaites. Jauniausiam urve įstrigusiam berniukui buvo 11 metų, vyriausiajam – 16, o jų treneriui – vos 25 metai. Jau išgelbėtas treneris pasakojo, kad nepalūžti ir nepasiduoti baimei padėjo meditacija. Ja užsiimti treneris skatino ir savo jaunuosius komandos narius.

11056591-1206938059321662-6.jpg

V. Vilkas nėra nardęs Tam Luango urve, bet jam puikiai pažįstami netoli esančio Laoso požeminiai tuneliai. Ilgiausiai urve naras yra išbuvęs 13 ištisų parų, vis tik sako, kad jo ir berniukų patirtis nepalyginama. „Du skirtingi dalykai, kai į urvą lenda profesionalai ir paprasti žmonės. Mes esame pasiruošę tiek psichologiškai, tiek fiziškai, pasiėmę atsargų, kad jų užtektų ilgesniam negu numatytam laikui. Berniukai ir jų treneris urve būti nesiruošė, taigi, psichologinis smūgis turėjo būti kaip reikiant. Dar ta baimė, kas bus toliau: ras ar neras? – į įstrigusių tailandiečių situaciją bando įsijausti profesionalus naras. – Gerai tik, kad ten – pietų kraštas. Urvuose nėra šalta – 20 laipsnių ir daugiau. Jeigu tai būtų Kaukazo urvai, įstrigę žmonės paprasčiausiai sušaltų. Ten temperatūra siekia 4–7 laipsnius šilumos.“

Pasiteiravus, ar, galimybėms leidus, būtų dalyvavęs Tailande vykusioje gelbėjimo operacijoje, profesionalus naras nė nedvejodamas linkteli galvą. Tiesa, visoje šitoje istorijoje jis įžvelgia ir šiek tiek dirbtinumo. „Tokių įvykių pasaulyje būna. Netgi dar baisesnių ir su kur kas liūdnesnėmis pabaigomis. Aišku, tai – neeilinis įvykis – juk vaikai, bet jis nėra unikalus. Esu ne kartą dalyvavęs paieškose, bet ne gyvųjų... Nenoriu plėtotis, tai – skaudžios temos“, – sako naras.

12194912-1208882235793911-2.jpg

Urve – 13 parų

Kaunietis V. Vilkas – ilgiausiai profesionaliai nardantis žmogus Lietuvoje. Jo stažas siekia beveik 30 metų. Maža to, jis užsiima speleonardymu o šios sporto šakos atstovus visame pasaulyje galima suskaičiuoti ant pirštų.

„Speleologiją būtų galima pavadinti alpinizmu urvuose. Bet dažniausiai speleologai nemoka nardyti, o narai nemoka nusileisti į urvus. Šiuo atveju aš užėmiau išskirtinę nišą: galiu ir nusileisti, ir nardyti. Bet tai – Dievo dovanos, nenoriu per daug tuo girtis“, – sako V. Vilkas, dėl savo išskirtinio statuso kviečiamas į įvairiausias šalis bei mokantis kitus entuziastus.

Profesionaliam narui teko pabuvoti giliausiame Kruberio-Voronjos urve, esančiame šiuo metu okupuotoje Gruzijos teritorijoje. Būtent jame V. Vilkas praleido 13 parų ir nusileido į 2 140 m gylį (pasaulio urvų gylio rekordas – 2 197 m).

Tačiau rekordų siekimas V. Vilko nevilioja. „Speleologai deklaruoja, kad didžiausia laimė – įeiti į neatrastą erdvę. Man, tiesą sakant, nėra didelės reikšmės – buvo ar nebuvo ten žmogus. Juo labiau kad kiekvienos rimtesnės ekspedicijos metu patenku ten, kur dar niekas nekėlė kojos. Žinoma, yra jausmas, kad esu čia pirmasis, be ne toks stiprus, kad juo didžiuočiausi. Įdomu tik, kad toje erdvėje viskas stovi nepaliesta tūkstančius metų – ten labai švaru, tyra. Nes kiekvienas žmogus, taip pat ir aš, įėjęs į tokią erdvę, palieka po savęs pėdsakų ir urvas praranda pirmapradį grožį. Apskritai tai man labiausiai patinka jausmas, kad galiu daryti tai, ką sugeba vienetai“, – sako naras.

Speleonardyme yra ir krislelis mokslo. „Sakyčiau, kad pati speleologija laviruoja tarp sporto, mokslo ir tyrinėjimo. Pavyzdžiui, Kruberio-Voronjos urve statėme matuoklius, kurie registruoja potvynių ir atoslūgių ciklą. Būna, kad surenkame urve esančius vabzdžius, kitas gyvybės formas, paimame vandens pavyzdžių – juos tyrinėja mokslininkai“, – pasakoja nardytojas.

12184179-1207438639271604-3.jpg

Suvenyrai iš urvų sausumoje netenka grožio

Paklaustas, ar namuose neturi iš urvų parsigabentų suvenyrų kolekcijos, V. Vilkas šypteli: „Yra nerašyta taisyklė – iš urvo nieko neimti. Bet ji daugiau teorinė. Urve iš principo tėra tik akmuo. Kol jis ten, yra gražus, gyvas – ant jo auga kristalų. Išneštas iš urvo, jis išdžiūva, pabąla ir atrodo kaip koks kvarco gabalas. Aš mėgstu pasiimti akmenukų iš giliausių urvų dugno. Aišku, jeigu turiu laiko apie tai pagalvoti – kartais nėrimai būna labai sudėtingi ir suvenyrai rūpi mažiausiai. Bet mano parsivežti akmenukai telpa į saują. Rinkti suvenyrus tam, kad jie vėliau rinktų dulkes, – nematau prasmės. Juo labiau kad sausumoje jie nėra tokie gražūs“, – sako nardytojas.

Nors nardo giliausiuose ir egzotiškiausiuose pasaulio urvuose, paprašytas prisiminti pavojingiausią nėrimą, V. Vilkas mini Lietuvą. „Pasvalyje yra urvas. Labai mažas – 20 m gylio ir neilgas plaukti – gal 50 m, toliau neįlįsi. Bet urvas yra gipse ir tai – labai nestabili aplinka. Net nardant profesionaliai, be jokių papildomų judesių, ten viskas griūva, virsta, drumsčiasi. Kai kuriose vietose urvas labai siauras, todėl buvau ten įstrigęs. Kadangi gylis – tik 20 m, didelių balionų nesiėmiau. Todėl buvo akimirka, kai pagalvojau, kad su mažais balionais liko nedaug laiko ieškoti, kaip išsivaduoti. Iš tikrųjų reikia stengtis tokių minčių neprisileisti. Nes jos ir sukilęs adrenalinas labai trukdo priimti protingus sprendimus. Kuo daugiau žmogus nardo, kuo sudėtingesnius nėrimus atlieka, tuo jis turi būti šaltesnis ir ramesnis. Urvuose – jokių nereikalingų jausmų“, – pokalbį užbaigia V. Vilkas.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt