Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris IngaŠaltinis: Etaplius.lt
Klaipėdoje dingusios, bename tapusios ir miške nakvojusios sesers ieškojusi emigrantė Kristina (tikras vardas pakeistas ir redakcijai žinomas) ėjo kryžiaus kelius, tačiau kai pagaliau ją rado ir pasikalbėjo, liko nustebinta dar labiau - itin išsilavinusi jos sesuo buvo kone neatpažįstama ir sunkiai orientavosi. Kristina liejo apmaudą ir dėl to, kad nors kreipėsi į policiją, ši neva jos giminaitės net nemėgino ieškoti.
tr41-72.jpg
„Vakarų ekspresas“ praėjusių metų lapkritį rašė apie šalia uostamiesčio esančiame Dragūnų miške gyvenančią benamę, vengiančią žmonių. Tuo metu su žurnalistu bendravusi kita moteris, klaipėdietė Laima, liejo apmaudą, kad nors apie ją pranešė ir socialiniams darbuotojams, benamė buvo palikta kone likimo valiai. Panaši istorija nutiko ir šiais metais, tačiau kritikos šįkart sulaukė esą abejingi pareigūnai.
Tiek Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai, tiek Klaipėdos nakvynės namų laikinoji vadovė Indra Joniuškienė pateikė kiek kitokią įvykių versiją. Anot I. Joniuškienės, nakvynės namų socialiniai darbuotojai su bename dirbo, jai teikta apnakvindinimo paslauga.
Tačiau Kristinai kyla klausimas, ar tai tiesa, mat, išvydusi praėjusių metų lapkričio mėnesio „Vakarų ekspreso“ publikaciją, ji atpažino savo seserį, kreipėsi į policiją, bet pareigūnai jos niekur nerado. Anot jos, vadinasi, benamė niekam nerūpėjo, nakvynės namuose jos galėjo nebūti.
Netikėtas posūkis
Benamė dėmesio sulaukė po to, kai ją, pasislėpusią tarp tankių medžių miško gilumoje, atrado Laima. Žurnalistams ji pasakojo, kad moteris atrodo jaunai. Pirmą kartą ją klaipėdietė išvydo praėjusių metų ankstų pavasarį. „Vis dar buvo labai šalta“, - pasakojo Laima.
Tuo metu dar nebuvo žinoma, kaip netikėtai po dienraščio paskelbtos publikacijos pasisuks nelaimingos moters likimas.
„Mūsų giminaitė anksčiau 6 metus mokėsi aukštojoje mokykloje, dirbo medicinos priežiūros įstaigoje, o dabar dėl man nežinomų priežasčių elgiasi neatpažįstamai ir neadekvačiai. Jai tiesiog verkiant reikia profesionalios pagalbos“, - štai tokio benamės sesers laiško dienraštis sulaukė šių metų gegužę.
Benamės seserimi prisistačiusi Kristina paprašė padėti susisiekti su Laima, numaniusia, kokioje miško vietoje įsikūrusi benamė.
Moterys susiskambino. Laima atėjo iki Kristinos sesers buveinės miške.
Emocijos, kurias patyrė pirmąkart po ilgo laiko sesers balsą išgirdusi benamė, anot Laimos, buvo nepakartojamos.
Pranešė policijai
„Vakarų ekspresas“ išsiaiškino, kokių priemonių ėmėsi apie benamės dingimą informuoti, tačiau jos patys taip ir neradę policijos pareigūnai. Paaiškėjo, kad jos vis dėlto buvo ieškoma.
„Kovo 30 dieną į Klaipėdos policiją pirmąkart kreipiausi suradusi ir perskaičiusi jūsų straipsnį. Po telefoninio pokalbio policijos budėtojo patarimu tą pačią dieną užpildžiau internete pranešimą dėl dingusio asmens“, - pasakojo Kristina.
Benamės seseriai užpildžius pranešimą, kompiuterio ekrane pasirodė jo vadinamasis ROIK numeris. Tai pranešimo identifikacijos kodas.
„Po kiek laiko, balandžio pirmosiomis dienomis, man paskambino pareigūnė ir pasiteiravo daugiau detalių apie mano pranešimą. Po to nieko iš policijos pareigūnų negirdėjau. Gegužės 1 dieną pakartotinai kreipiausi į Klaipėdos policiją ir pateikiau jiems tą ROIK numerį, nes kitų ir neturiu. Taip bent kiek lengviau surasti bylą, bet jie man pasakė, kad „tikri“ bylų numeriai būna kitokie. O pagal giminaitės pavardę irgi nieko nerado. Tad susidarė įspūdis, kad vadinamoji tikra byla pagal mano pranešimą tuo metu net nebuvo pradėta“, - nusivylimo neslėpė Kristina.
Ieškojo, bet nerado
Tačiau Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Andromeda Grauslienė tikino, kad ikiteisminis tyrimas dėl dingusios moters policijoje buvo pradėtas.
„Jis tebėra tęsiamas, nes policijos pareigūnų artimieji neinformavo, jog moteris atsirado“, - atsakydama į žurnalisto užklausą, tikino A. Grauslienė.
Po to, kai redakcija pateikė klausimus komisariatui, Kristina žurnalistą informavo, kad pareigūnai vėl su ja susisiekė.
„Mūsų giminaitei pasisekė, kad Laima ja rūpinosi“, - ištarė Kristina, dėkodama geraširdei klaipėdietei ir seseris suvedusiam likimui.
Patyrė smurtą?
Kas nutiko, kad anksčiau išsilavinusi ir intelektuali moteris tapo bename? Tiek Laima, tiek Kristina tikina įtariančios, kad galbūt benamė galėjo patirti baisų sukrėtimą, apvertusį jos gyvenimą aukštyn kojomis.
„Manau, kad ji tapo smurto auka“, - kalbėjo Laima.
Moteris sako, kad benamė itin vengia žmonių, renkasi būti ne nakvynės namuose, o miške. Esą tai rodo galbūt patirto smurto paliktus randus. Todėl jai nesuprantama, kaip psichologinį išsilavinimą įgyti turintys socialiniai darbuotojai, jos žodžiais, atmestinai rūpinosi bename.
Laima kalbėjo, kad benamė yra ramaus ir lėto būdo, jai nuolat reikia pakartoti, kad ji padarytų kokį nors veiksmą, pavyzdžiui, pavalgytų. Esą ją reikia intensyviai prižiūrėti, o ne palikti prie durų laukti 8 valandos vakaro, kai bus atrakinamos durys į patalpą, kurioje galima praleisti naktį.
Specialistai žinojo
„Mane labai šokiravo, kaip Klaipėdos savivaldybė traktuoja žmogų, turintį aiškių psichinių problemų„, - kalbėjo benamės sesuo Kristina.
Anot jos, nakvynės namuose trūksta kompetentingų specialistų. „Manau, kad tai akivaizdi kompetencijos ir profesinio išprusimo stoka. Pasyvumas, nesugebėjimas pasirūpinti savimi, socialinė izoliacija, taip pat ir santykių su giminėmis nutraukimas yra klasikiniai psichinės negalios požymiai“, - sakė ji.
Laima tikino, kad po to, kai pranešė apie benamę socialiniams darbuotojams, o ši šiais metais ir vėl ėmė bastytis miške, beldėsi ir į Klaipėdos miesto savivaldybės duris.
Tą patį darė ir kartu su pareigūnais sesers ieškojusi Kristina.
„Iš seserimi prisistačiusios moters Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio būsto skyrius pirmą laišką gavo 2019 m. kovo 27 d. Jame buvo prašoma padėti surasti ją„, - informavo Klaipėdos miesto savivaldybės Informavimo ir e. paslaugų skyriaus viešųjų ryšių specialistas Vitalijus Čiapas.
Jis aiškino, kad kovo paskutinėmis dienomis seseriai buvo atsakyta, jog, pagal turimus duomenis, benamė paskutinį savo adresą nurodžiusi nakvynės namus.
„Tuo pačiu laišku informuota, kad šiuo metu bandoma susisiekti su Nakvynės namų personalu, dėl tolimesnės pagalbos. <...> Darbuotojai pažadėjo su Socialinio būsto skyriaus specialistais susisiekti, kai tik benamė vėl apsilankys. Tą pačią dieną benamės seserimi prisistačiusi moteris Socialinio būsto skyriaus darbuotojams laišku padėkojo už pagalbą. Nuo to laiko nei iš šios moters, nei iš Nakvynės namų jokios informacijos negauta“, - aiškino V. Čiapas.
Sako, kad dingo
Klaipėdos miesto nakvynės namų direktorės pareigas laikinai einanti I. Joniuškienė pasakojo, kad apie moterį, gyvenančią miške, nakvynės namų darbuotojai žino ir su ja intensyviai dirba.
„Moteris naudojosi apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga. Jai buvo teikiamos visos paslaugos, kurios teikiamos nakvynės namuose. 2019 01 30 moteris iš nakvynės namų išvyko ir apie savo išvykimą neinformavo, todėl sutartis jai buvo nutraukta kaip su nežinia kur esančiu asmeniu. Gavę informaciją, kad moteris vėl miega miške, nakvynės namų intensyvių krizių įveikimo socialinė darbuotoja ne kartą lankėsi moters įsikūrimo vietoje, teikė konsultacijas.
Po ilgų įkalbinėjimų moteris pradėjo naudotis laikino apnakvindinimo paslauga, kai asmenys, neturintys gyvenamosios vietos, gali atvykti į įstaigą pernakvoti (nuo 20 valandos iki 8 valandos), nusiprausti, pasigaminti maisto, gauti socialines bei psichologines konsultacijas ir miške nebenakvoja.
Intensyvių krizių įveikimo socialinė darbuotoja toliau dirba su moterimi, tvarkomi socialinio draudimo klausimai, bendradarbiaujama su Užimtumo tarnyba, tvarkomi dokumentai apgyvendinimo Nakvynės namuose paslaugai gauti“, - aiškino I. Joniuškienė.
Praėjusių metų lapkritį „Vakarų ekspresui“ ji komentavo besidžiaugianti neabejingų klaipėdiečių pilietiškumu, tačiau pabrėžė, kad kritiką specialistams žeriantys žmonės ne visada mato tikrąjį vaizdą.
Anot I. Joniuškienės, specialistai negali padėti žmogui, jei šis nepriima pagalbos.
„Aš suprantu, kad žmogiškai, žvelgiant iš šalies, tai atrodo žiauru ir negailestinga. Ji gyvena miške, bet jos ten niekas nepririšo. Mes jau turime sprendimą ją apgyvendinti. Bet ar mes galime garantuoti, kiek ji čia gyvens? Negaliu to pasakyti. Viskas priklausys tik nuo tos pačios moters“, - tąkart aiškino ji.
Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.