Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Nomadsoul1 nuotr.
Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT
Pagalbos paieškos
Algirdas alkoholio nevartoja apie 14 metų – jam padeda 12 žingsnių programa. Pagalbos nusprendė ieškoti, kai suprato, kad situacijos nebekontroliuoja. „Alkoholis mane tvarkė visais kampais“, – prisipažįsta.
Iš pradžių ieškodavo progos išgerti – gimtadienių, vardadienių, penktadienių. „Penktadienio reikia laukti. Gal trečiadienį? Pirmadienio vakarą skambina panašaus būdo bičiulis – ne susitaręs, toks įprotis jau: „Nu, kaip šiandien?“ „Gerai“, – atsakau. Ką tai reiškia? Jis atsineša porą butelių alaus, aš per gatvę skumbrės nueinu. Čia pradžiai“, – prisimena Algirdas. Matydamas tokį savo elgesį, ir nusprendė ieškoti pagalbos.
Bet į AA kreipėsi ne iškart. „Buvo kapitalizmo statyba, atsirado naujų gydymo metodų. Buvo tokia gydymo įstaiga Kaune, tai važiavau ten. Prijungė visokių daviklių prie smegenų, sakė: „Tavo trečdalis smegenų jau paveikta, šitie receptoriai neatsistatys.“ Galvojau – yra reikalų. Su humoru į tai žiūrėjau“, – prisimena 68-erių vyras.
Lankėsi ir pas psichologą, tačiau nusprendė ieškoti kitokios pagalbos: Kaunas toli, vizitai brangūs, o gerti vis tiek norėjosi. Klinikoje gavo pasiūlymą – kitą kartą atvažiavus, jam padarys kokteilį. „A, kokteilį? Man geriau gryną“, – šypsosi šiaulietis. Sprendimo ieškojo ir Vilniuje: tamsiame kambaryje jam rodė vaizdo įrašą su dvidešimt penktu kadru, kuriame parašyta „Gersi – mirsi“, „Alkoholis – nuodas“ ir pan. Taip pat nepadėjo – grįždamas sustojo Radviliškyje ir nusipirko „fleškiuką“.
Panacėja
Net ir pradėjęs lankyti AA susitikimus, vis užgerdavo. Tai truko apie šešerius metus. „Ateina išganinga mintis: aš jau galiu saikingai, juk penkis mėnesius negėriau, galvoje šviesu ir ramu. Tik paragauti – žinau, jog daug negalima. „Fleškiuką“, ne daugiau. Paragauju – nieko. Brendžio, ne kokio nors „šamurliako“, – su šypsena pasakoja vyras.
Tačiau alkoholis greitai įtraukia: išgeri, pirmą dieną viskas gerai, antrą – irgi, o trečią jau galvoji: „Aha, nieko neatsitiko, galiu dar.“ „Ateina laikas, kai vėl geri savaitę, nebegali sustoti, – aiškina šiaulietis. – Visa galva, mechanizmai, veiksmai pajungti tik tam, kad gertum, būtum toje būsenoje. Alkoholis reikalingas tam, kad ją palaikyčiau, kad užsimirščiau, būtų gera.“
Po kiekvieno užgėrimo vyras čiupdavo AA knygą ir skaitydavo, kai kurias eilutes net pasižymėdavo. Bet pokyčių nesiėmė. „Nesakau, kad AA programa – panacėja, čia man taip yra. Susirinkimų lankymas būtinas, turi būti su negeriančiais alkoholikais. Iš principo tas pats: vis tiek bendrauji su alkoholikais, tik pasyviais. Tai ir padeda“, – dalijasi vyras.
Vietoj šokolado
„Pradėjau po truputį atsisakyti alkoholio tada, kai jam pasidaviau. Esu bejėgis prieš alkoholį. Kol to nepripažinau, vis ieškojau išeities, galvojau, kad išmoksiu saikingai gerti. Ne nustosiu visiškai, bet gersiu saikingai“, – sako Algirdas. Dabar jis tikina: nei „čiut čiut“, nei „rečiau“, nei „kitoks šampanas“ nepadeda – reikia atsisakyti visiškai.
Kai prisipažįsti esąs bejėgis prieš alkoholį, kitas programos žingsnis – susirasti už save galingesnę jėgą ir tikėti, kad ji padės. „Šešerius metus išgėrinėjau maždaug kas pusmetį – daugiau nepratraukdavau blaivas. Paskui kažkaip man užkibo. Nebenorėjau. Smirdėjo. Taip ir palikau alkoholį ramybėje. Dievuli, ačiū tau“, – šypsosi Algirdas. Tiesa, visai nebūtina tikėti į Dievą – vyras sako, kad galima tikėti nors ir į durų rankeną, jei tos durys veda pas anoniminius alkoholikus.
Programa padeda suprasti save: nuo kada, kaip, kokiais epizodais žmogus geria, kas jį veikia, skatina griebtis alkoholio. Algirdas prisimena negėręs kelis mėnesius, bendravęs su anoniminiais alkoholikais, kai pastebėjo vieną savo įprotį. Kadangi priklausomam žmogui labai padeda šokoladas, jis darbe pasidarė kavos puodelį ir nuėjo jo nusipirkti. „Atsipeikėjau savo kabinete: kava dar neišgerta, o pusės „fleškiuko“ jau nėra. Vietoj šokolado parsinešiau. Jau pusę susipyliau – reikia pabaigti. Toks yra priklausomo žmogaus elgesys“, – sako šiaulietis.
Du klausimai
Norint padėti artimajam, kenčiančiam nuo alkoholio priklausomybės, reikia jam parodyti, koks tai absurdas. „Mano sūnus buvo pradėjęs gerti, aš jau buvau nustojęs. Labai skaudu į tai žiūrėti ir dabar jaudulys ima. Bandžiau privesti jį prie jo absurdo. Prabudo dieną mėlynais paakiais, suplėšytais džinsais. Ne kopūsčiukų jam, ne mineralinio. „Na, kaip?“ – „Oi, blogai.“ – „Žinau, sūneli. Ar galėjo būti kitaip?“ – „Galėjo.“ – „Tau rinktis“, – pokalbį su sūnumi prisimena vyras.
Algirdas ragina sugadinti alkoholikui malonumą gerti: kai tik artimas žmogus girtas, jį ignoruoti, nebendrauti, tiesiog prasilenkti. Reikia rodyti tokią pat meilę, gal net didesnę, kai blaivus. Pasikeisti turi pats žmogus, o šeimos nariai – pakeisti požiūrį į jį.
Yra du klausimai, kuriuos reiktų užduoti alkoholikui, jei nepripažįsta toks esąs, bet atsakyti turi pats sau. Pirmasis – kada paskutinį kartą saikingai gėrei? Priklausomas žmogus paprastai neatsimena. Antrasis – kada paskutinį kartą ilgesnį laiką negėrei? Trukmė individuali. Algirdas tikina, kad moralo nereikia – tegul tiesiog apie tai pamąsto.
„Moralai nepadeda, tik kenkia: man blogai, sunku, kenčiu, o jūs nieko nesuprantat... Alkoholiko išradingumas – beribis“, – sako vyras.
Pačiam priklausomam žmogui labai sudėtinga sau pripažinti kai kuriuos dalykus. Vyras tikina daug jų išgirdęs AA susirinkime: kitas žmogus pasakojo, kaip jis gėrė, kaip buvo prastai, kaip dabar nebegeria. „O aš bijau viso to! Apie mane šneka... Jam buvo blogai? Juk čia aš pasaulio bamba“, – Algirdo emocijos liejasi per kraštus. Tai yra psichologiniai dalykai: padidėja ego, atsiranda nerimas, „dūšios“ sunkumas.
„Dėl ko geriama? Kad ramu būtų. Aš pirmadienį į darbą atėjęs, darbus sustumdydavau, bet „ant dūšios“ sunku, juk savaitgalį pragėriau. Eidamas pietauti namo, „fleškiuką“ pasiimu. Paskui jau ne „fleškiuką“, o litrą. Ir su televizoriumi gerdavau – vienas malonumas: įpilti nereikia, nebenori – išjungi, pasnaudi“, – dalijasi vyras.
„Nemačiau blaivios dienos“
Kitas šiaulietis Paulius turi šiek tiek mažiau blaivybės stažo – eina 11-ieji metai. Jis prisimena alkoholį pamėgęs dar paauglystėje, kai reikėjo bendrauti su draugais, panelėmis. „Kad atsirastų drąsos, dingtų kompleksai, pritapčiau prie kitų, – sako. – Iš pradžių buvo vien pliusai, minusų atsirado vėliau.“
Be alkoholio nepraeidavo nei susitikimai su draugais, nei gimtadieniai ar kitos šventės. „Paskui sukūriau šeimą, atsirado vaikai. Pirmadienį–penktadienį dirbdavau, savaitgalį reikdavo atsipalaiduoti, o nuo ko – pats nežinai“, – prisimena jis.
Netrukus atėjo diena, kai nebereikėjo nei progų, nei draugų, nei savaitgalių. „Nemačiau blaivios dienos. Kam laukti savaitgalio?“ – retoriškai klausia šiaulietis.
Šiandien vyras jaučiasi itin dėkingas savo žmonai, kad tada taikstėsi ir neišmetė jo iš namų. Nors bandė. „Sakydavo: „Eik laukan.“ Galvodavau: „Ir išeisiu. Turiu darbą, mašiną, rankas, susirasiu, kur gyventi, o jūs čia be manęs numirsit.“ Darbe buvau „ant klaustuko“, nes kas rytą ateidavau su kvapeliu, mašiną vairavau neblaivus – bet kada galėjau prarasti. Apie kokį išsinuomojimą mes kalbame?“ – ironizuoja Paulius.
Ašaros neveikia
Žmona daiktus buvo sukrovusi ne kartą, tačiau vyras žinojo: jei atleido pirmąjį, penktąjį ir šimtas pirmąjį kartus, atleis ir tūkstantąjį – tereikia šiek tiek aprimti, palaukti, kol situacija pagerės. Kartą, daiktus ir vėl radęs sudėtus prie durų, išgirdo: „Viskas, eik lauk, laisvas.“ Atrodė kaip milijoną kartų išgyventa situacija, tačiau žmona šį sykį buvo rimtesnė. Vyras liko gyventi namuose, tačiau butą pasidalijo: šeima gyveno viename kambaryje, jis – kitame. „Jie turėjo savo gyvenimą, savo buitį, savo maistą, o man kas? Pinigų kažkiek yra, man valgyti nereikia – kad tik išgerti būtų“, – dalijasi Paulius.
Dabar jis šeimos sprendimą jį izoliuoti, palikti vieną vertina teigiamai: kai esi alkoholikas, visi moralai, priekaištai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. „Pykčiai, ašaros, maldavimai neveikia, – aiškina vyras. – Ateidavo sesuo, mama, prašydavo. Sakydavau, kad galiu negerti, bet nenoriu.“ Jis iš tikrųjų tuo tikėjo – kad gali mesti bet kada.
Paulius pripažįsta, kad gerti nebebuvo taip smagu kaip jaunystėje. „Gerdavau ir man būdavo liūdna, negera“, – sako. Tada jis suvokė, kad yra priklausomas nuo alkoholio – kaip vergas. „Negerti negaliu, o sustoti – nežinau kaip“, – dalijasi šiaulietis. Internete sužinojo apie AA susitikimus.
Nemokėjo gyventi blaivus
Į pirmąjį nuėjo... girtas. „Sėdėjau virtuvėje, gėriau ir suvokiau, kad viskas. Atsistojau, apsiaviau batus, apsivilkau striukę ir pro duris. Bet kurioje įstaigoje sakytų ateiti kitą dieną – išsimiegojus, nusiprausus, nusiskutus. Pas mus neišvaro. Sakė atsisėsti ir paklausyti“, – prisimena Paulius. Tų dviejų valandų užteko.
Klausydamasis anoniminių alkoholikų istorijų, jis suprato, kad, pakeitus vardus ir vietas, istorija būtų apie jį. Tai privertė susimąstyti: „Galvojau, kad aš vienas toks, kad tik aš geriu. Pamačiau, kad yra daugiau tokių žmonių.“ Labiausiai padėjo bendražygių patirtys – kaip jie elgėsi, susidūrę su pagunda išgerti. Ne pamokslai, ne „daryk taip, taip ir kitaip, tada negersi“, o tą išgyvenusių žmonių pasakojimai.