Balta varna arba kiekvienoje pasakoje turi būti ragana...

Tauragė

asmeninis Genovaitės Urmonaitė archyvas

RaganiusŠaltinis: Etaplius.LT

352028

Išsikalbėjimas su režisiere Genovaite Urmonaite „Visos laisvės, pasireiškiančios įvairiose srityse įvairiomis formomis, galų gale atsiremia į laisvą žmogaus veikimą. Veikimas yra žmogaus buvimo būdas bei forma. Veikti reiškia sekti savo (agere seauitur esse). Žmogus yra laisva būtis, dėl to ir jo veikimas yra laisvas. Laisvas veikimas parodo, kokiu būdu asmuo išreiškia savo laisvą prigimtį. Laisvė yra esminė forma savajam asmeniui reikšti. Laisvo veikimo, atitikmuo žmogiškąją būtį yra tad tikrasis laisvės pagrindas.“ Kun. St. Yla

Laisvėje kurti laisvę, laisvėje nešti laisvę ir būti veikime... ar ne toks kūrėjo tikslas, kad atlieptų savo kūrybinį veiksmą žiūrovo akivaizdoje? Kuo daugiau žmogus pasiekęs, tuo jis be kaukės
žvelgiantis į pasaulį atviromis akimis ir vidine laisve, kurios kartais (net labai dažnai!)
nesupranta aplinkiniai... stebi lyg žvirbliai ant tvoros sutūpę, papurtusiomis plunksnomis, įkyriai
žvalgosi, prisimerkę įdėmiai spokso į dirvą, kurioje boluoja balta varna. O ji išdidžiai ir
iškilmingai, tarsi nieko nenutuokdama, ramiai kapstosi, renka kirminėlius ir juos neša savo
gentainiams. Per daug drąsu, nusprendžia žvirbliai ir bando varną užspeisti į kampą, bet ne jų
snapams! Suvaldyti varnos laisvę ir norą skristi lyg ereliui į dangų vis aukštyn, žvirbliams –
neįmanoma misija. Jų gali būti tūkstančių tūkstančiai, didžiausios armijos, bet iš baltos varnos
niekas neatims laisvės pojūčio bei nesupančios jokiais vergystės pančiais. Tokios metaforos,
simboliai, alegoriniai pamąstymai sukasi galvoje, kai sutinki kūrėją, tą „baltą varną“, pilną idėjų,
troškimų, norų bei degančiomis akimis, žvelgiantį į pasaulį bei dovanojantį laisvės pojūtį
aplinkiniams, panašioms varnoms į save.

Kovas teatro kūrėjams labai svarbi šventė, galbūt nedrąsiai galime sulyginti su Šv. Kūčiomis ar
net „Paskutine vakariene“. Kodėl? Visų pirma dėl sukrečiančio jaudulio, nekantrumo. Tokie
susitikimai būna patys jautriausi momentai mūsų gyvenime, nes: galbūt tai paskutinis
susitikimas?, kada dar susitiksime?, labai nustebau, kad manęs neužmiršote?!, aš dar esu šio
režisieriaus kelyje, ačiū už dovanotas akimirkas, repeticijas bei premjeras, susitikimus ir
nelauktas improvizacijas... tokius tekstus išsako mokiniai savo teatro pedagogui, galbūt ne visi
tekstai įgarsinami žodžiais, bet režisierius atsistojęs ir nužvelgęs savo mokinius, jų tekstus,
emocijas, atmosferines būsenas nuskaito, pajaučia ir atliepia... taigi, todėl tai Šv. Kūčios, todėl
tai ir „Paskutinė vakarienė“...

Sugrįžę vaikai į sceną lyg į namus ir iškilmingai susėdę, gerbdami savo mokytoją laukia. Laukia
savo režisieriaus ir jo kalbos, panegirikos ar išsamios apžvalgos, veiksminės analizės, aktorinio
vaidmens interpretacijų, pasakojimų, prisiminimų, skaitomų knygų įžvalgų, filmų ar spektaklių
apžvalgos. Režisierius šiuo atveju ar bet kuriuo kitu, savo mokiniams visada atrodo lyg pranašas.
Režisieriaus ir jo mokinio-teatralo santykis visada labai intymus, glaudus ir vėl ne visiems
suprantamas. Ar gali režisierius sukurti spektaklį su aktoriumi be personažo analizės, asmeninių

įžvalgų, asmeninės patirties, patiriamo skausmo ar džiaugsmo? Koks turi būti pasitikėjimo lygis,
kad aktorius atvertų savo sielą ir jos žaizdas mokytojui?

Galbūt labai skamba patetiškai šis posakis, ir galbūt tikinčiajam gali atrodyti šventvagiška, bet...
režisierius, teatro pedagogas rūpinasi savo mokiniais, jų siela, veda į meno pažinimo pasaulį ir
jie turi galimybės atsidurti ten, kur niekada nėra buvę ir galbūt niekada to nepakartos... Toks
pranašas ir toks vedlys savo Tauragės kultūros centro Liaudies teatrui yra Genovaitė Urmonaitė.
Drįsčiau teigti, kad ne tik savo teatro žmonėms ji yra pranašas, vedlys, „balta varna“ ir t.t....
Šiandien sninga... ir tądien, kai planavome susitikimą prie kavos puodelio, dideliais riebiais
kąsniais klojo pakeles vykstant į Tauragę. Nesu rašytoja, o tuo labiau ne žurnalistė, bet pažintis,
pokalbiai telefonu su režisiere Genovaite, bendri susitikimai Tauragės teatrų festivalyje
„Kvartetas“, Gruževskių teatro pavakariuose Johampolyje (Kelmės r.), ar kituose renginiuose,
poezijos kompozicijų skaitymai Klangiuose ar spektaklių pristatymai įvairiuose Lietuvos
miestuose: Vilnius, Panevėžys, Šiauliai, Pakruojis, Veliuona, Tauragė ir visas jos rajonas,
Linkuva, Klovainiai, Plaučiškiai, Lygumai, Sigutėnai, Pakruojo ir Gelgaudiškio dvarai, Šilalė,
Biržai, Trakai, Druskininkai, Kretinga, Kaunas, Ryga, Londonas, Punskas, Dublinas ir dar bala
žino kur, skatino norą šį Dievo tvarinį dar artimiau pažinti.

Režisierė Genovaitė šį susitikimą pradės savo mažamečio giminaičio teiginiu, kad kiekvienoje
pasakoje reikalinga ragana. Verčia susimąstyti, ar ne?! Nesupraskite klaidingai, gink Dieve, ir
režisierė Genovaitė tikrai ne ragana, ne piktoji laumė, bet kad ji turinti kažką TOKIO (galbūt tai
laisvė?) savo viduje - tai tikrai! Ji užburia savo istorijomis, kvatokliškais pasakojimais apie
žmones, santykius apie juos, betarpiškai bendrauja, bet ji tai gali sau leisti, nes jos draugų ratas
toks, kad belieka tik pavydėti ir nedrąsiai pėdinti iš paskos! Visų pirma neįmanoma suspėti su jos
renginių, spektaklių gausa, ne tik dalyvavimu, bet ir režisavimu. Per metus pastatomi trys
spektakliai, o dar kiek teatralizuotų renginių, išvykų. Ar gali vienas žmogus aprėpti tokią
Lietuvos dalį savo talentu? Genovaitė Urmonaitė – tai įrodo, kad gali! Ar tai ne magiška? Ar tai
ne pranašiška? 2025 m. kovo 1 d. ištrauka iš režisierės Genovaitės Urmonaitės asmeninės
facebook‘o paskyros „beveik visai pasiruošta kelionei į Romą balandžio 4 -7 dienomis su
spektakliu “Golgotos vynuogės” nesibaigiančius reikalus greitai, lengvai ir linksmai tvarkant su
pasaulio lietuviais, kurių viena Elzė Simonkevičiūte di Meglio.“

Šis įrašas daug ką pasako apie asmenį ir jo nuostatas. Jis globojamas Dievo ir jo tarnų... Žmogus,
gimęs baltais marškinėliais. Šis kūrėjas bėgime, kad net susimąstai apie skubos prasmę šiame
gyvenime, nes lekiame, skubame, o sustoti akimirkai net nebegalime... Susitinki teatrų
festivalyje, kažkur ten toli... kažkur kažkokiame Lietuvos kampelyje... Apsikabini bei
pasidžiaugi, kad vėl matai savastį, tarsi įkvėptum oro, vėl iškvėptum ir... čiumpi už dekoracijų ir
leki ruoštis arba važiuoji atgal į savo namus...

Laikas ir laiko sąvoka kartais gali būti labai skirtinga, atrodo lyg ir neseniai, kaip ir vakar, nors
tai buvo prieš kelis mėnesius, susitikome su Tauragės kultūros centro režisiere Genovaite
Urmonaite. Pažįstamos neseniai, bet... atrodo, kad pažintis tęsiasi jau kelias dešimtis metų. Laiko
sąvoka tikrai labai keistas reiškinys. Ar galima Žmogų pažinti iš trumpučio monologo ar
dialogo...

Nerandame laiko susėsti ir išsikalbėti, todėl, sningant važiavau, kad tik suspėtumėm pakalbėti,
nes rasti laisvą minutėlę šiam kūrėjui (ne)įmanoma misija. Jau gerokai sutemus sėdėjom,
kvatojom, krizenom ir kalbėjom Tauragės kultūros centro režisierės kabinete apie... teatrą.
Mylėti ir išgirsti Žmogų – tai buvo svarbiausias šio vizito tikslas. Kalbėjom, žinoma, ir apie
meilę Teatrui, kurio sudedamoji dalis yra žmogus.

Prisipažinsiu, nors gal taip niekas ir nedaro rašydamas straipsnius, kad šios asmenybės šiek tiek
prisibijojau ir prisibijau. Ne, ne, ne nesupraskite manęs klaidingai, bijau iš pagarbos šiam
kūrėjui, režisierei, dėl jos tobulo darbo, misijos šioje žemėje... Ji toks užtaisas, kuris gyveno,
gyvena ir gyvens tokių žmonių apsuptyje, apie kuriuos skaitome knygas, ištisus tomus... O ji su
jais, šalia jų nuo pat vaikystės, jaunystės, koja kojon: a.a. poetė Dalia Teišerskytė, a.a. režisierė
Kazimiera Kymantaitė, a.a. rašytojas Vytautas Rimkevičius, Panevėžio Juozo Miltinio dramos
teatro vadovas Antanas Venckus, aktorius Juozas Gaižauskas, aktorius Andrius Bialobžeskis,
vyskupas Jonas Kauneckas, operos solistas Jonas Sakalauskas, rašytojas bei dainų autorius
Vytautas V. Landsbergis, maestro Vilhelmas Čepinskis ir smuikininkė Viktorija Čepinskienė,
rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, violončelininkė Elena Daunytė, akordeonistas Jonas Vozbutas,
kraštiečiai suburti atvykti pakoncertuoti į gimtojo miesto sceną: operos solistai Liudas
Mikalauskas ir Lorijana Laurinskaitė, dainuojantis kunigas Gintaras Jonikas, rašytojas ir aktorius
Kęstutis Macijauskas, dainininkė Donalda Meiželytė, architektas Rolandas Palekas, smuikininkė
Justė Komskytė, aktorius Egidijus Stancikas ir t.t... Su visais jų ilgus dešimtmečius bendraujama
ne tik scenoje, bet ir kasdieniuose džiaugsmuose ir rūpesčiuose. Režisierė Genovaitė ne kartą
susitikimo metu minėjo, kad jai visą gyvenimą buvo svarbu jausti šalia savęs stovint autoritetą...
eiti su juo gyvenimo, kūrybos keliu... Žmonės asmenybės – gyvenimo bei kūrybos variklis, kad
būtų galima išgerti jų erudicijas, intelektualines žinias lyg saldų nektarą ir tikrai tai nebuvo
daroma specialiai... Režisierė Genovaitė prisimena, kad švenčiant Tarptautinę teatro dieną
Vilniuje po legendinio spektaklio „Žaldokynė“ su a.a. režisiere, teatro pedagoge Kazimiera
Kymantaite grimo kambaryje spektaklyje vaidinę aktoriai (Adolfas Večerskis, Vytautas Rumšas
ir kitos legendinės asmenybės) kalbėjosi jai sukritę po kojomis (nors laisvų kėdžių buvo), „nes ji
buvo ne tik mano, bet ir mūsų visų autoritetas!“

Visą gyvenimą siekusi tiesos ji ir šiandien išlieka ištikima laisvės žodžiui. Parsivežta iš tremties
mamos pilve, kaip pati režisierė, prisipažįsta ir visa vaikystė (Pakruojis) paremta kova už laisvę
kvėpuoti, kurti, gyventi... Laisvės pažinimas prasidėjo nuo artimųjų aplinkos: ėjimas į bažnyčią,
gėlių barstymas, Šv. Mišių lankymasis, literatūros ieškojimas ir jos skaitymas bei
interpretavimas. Tas ėjimas į bažnyčią ir buvo pirmasis pasipriešinimas, laisvės troškimas, nes
„eiti bažnyčią aš nebijojau (mat, vaikas dar buvau), ir tėvai nebijojo, nors iš Sibiro grįžę. Tada
negalvojom... Gyvenom ir tiek“... Genovaitei religija buvo, yra ir bus svarbi visą gyvenimą...

Atsimena, kad dar vaikystėje persikėlę iš namuko į namą, susipažinome su šalimais gyvenančiu
kunigu, kuris buvo dažnas svečias tėvų namuose, kuris ir paruošė namo verandoje mane ir
kaimynų mergaitę Pirmajai Komunijai. Taip ir prasidėjusi dar artimesnė pažintis su dvasininkija,
jų pažiūromis ir dvasine sielovada. Smagiausia buvo, kai tik atgavus nepriklausomybę padedant
ir dalyvaujant Tauragės bažnyčios dekanui monsinjorui Petrui Puzarui su Liaudies teatru ėmė
ruošti pirmąsias kompozicijas Šv. Velykų ir Šv. Kalėdų proga. Todėl net nenuostabu, kad ne tik
sakralinius renginius, misterijas režisierė Genovaitė organizuoja bažnyčiose, o jos režisuotos

„Golgotos vynuogės“ keliaus į Romą. Režisierė akcentuoja, kad rašytojos Vidmantės
Jasukaitytės tekstai labai gilūs, tad nenuostabu, kad juos tekstus adaptuoja savo Tauragės liaudies
teatro aktoriams.

Režisierei prabilus apie mokyklą, buvusiems mokytojams jaučiama didžiulė pagarba bei šilčiausi
prisiminimai apie auklėtoją, kuris buvo jaunas, ir jam jie buvo pirmieji auklėtiniai: vaidinimai,
daržovių vežimas gyvūnėliams į mišką, dalyvavimas jo vestuvėse, auklėtojo priverstinė
priesaika, kad būtų vieninteliai jo auklėtiniai, kurie po šiai dienai susitinka su juo. Taip mokėsi
gyventi, bendrauti, nes tai ir yra gyvenimas su teatriniais elementais. Teatras buvo visada šalia:
tiek mokykloje, tiek kieme: kūrė vaidinimus, kuriuos rodydavo kaimynams, pažįstamiems...

Autoritetas buvo ir Tauragės kultūros centro Liaudies teatro režisierius Antanas Naraškevičius.
Tuo metu dar jauniklė, vos apsiplunksnavusi režisierė (baigusi kultūros mokyklą), 1979 metais
atvyko dirbti į Tauragę, kurią autobusų stotyje su tulpių žiedais pasitikęs režisierius Antanas.
Ir jau tais pačiais metais drąsus režisieriaus Antano Naraškevičiaus spektaklis Jono
Marcinkevičiaus „Pasmerktieji“ (dailininkas Edmundas Mažrimas, pastatymo dalies vedėja
Genovaitė Urmonaitė), suartina juos, nes laisvės sąvokos samprata atitinka abipuses pažiūras. Ir
jie 11 metų dirba kartu, koja kojon, Genovaitė organizuodavo režisieriaus pastatytų spektaklių
išvykas po visą Lietuvą. Genovaitė, įgijusi Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros
dėstytojos filologės specialybę, kartas nuo karto padirbėdavo mokyklose, kas dar arčiau
susiliedavo su teatru. Vėliau ji įkūrusi ir asociaciją „Mažoji Scena“ (2005-09-20).

Tauragės liaudies teatro kūrėjai skaitydavo daug, domėdavosi naujais kūriniais, gaudavo
literatūrą kelioms paroms, o kartais tik vienai nakčiai... spausdindavo mašinėle... toks pavyzdys
su Jono Aisčio eilėraščiu, kurį po šiai dienai režisierė skaitanti renginiuose...

TĄSYK vėjas auksą žarstė -
Žarstė rudenio lapus.
Keturiese nešė karstą,
Juodą karstą į kapus.

Lapai pakasti ir auksas...
Aiman! gležna ir trapu!
Kažkieno ten neša džiaugsmą
Keturiese į kapus.

Tik staiga ištryško šauksmas,
Lyg šaltinis pro lapus: -

Kur jūs nešat mano džiaugsmą
Keturiese į kapus?..

Keturiese tąsyk svarstė, -
Kaip gyvenimas trapus...
Ir užkasę juodą karstą
Grįžo rūstūs iš kapų...
(Kaunas, 1936.5.16/ „Užgesę chimeros akys“, 1937m.)

Prisiminimais dalinasi ir apie pirmąjį susitikimą pas Juozą Erlicką. Atsitiktinumo dėka
„Literatūroje ir mene“ perskaito ištraukas iš pjesės „Blinkuva“ apie Helen Blinkevičienės, Prano
Blinkevičiaus ir Petro Garnevičiaus nuotykius, papasakoja režisieriui, o šis nusprendžia, kad
Genovaitė privalanti važiuoti į Vilnių pas rašytoją ir gauti pjesės egzempliorių. Žinoma, kad
važiuoja ir gauna, nes tą vienintelį egzempliorių jai patiki pats Juozas Erlickas ir paprašo po
savaitės ar dviejų grąžinti jį jam atgal... Taip Genovaitė su režisieriumi Antanu sėdi per naktis ir
atgrubusiais nuo nuospaudų pirštais spausdina tekstus! Pasišventimas, degančios akys, tikėjimas,
noras kurti įtikina asmenybes ir jais patiki, pasitiki, įsitikina ir bendrauja toliau. Polinkis į
literatūrą, pagarba istorinei atminčiai Genovaitę paskatino savo iniciatyva išleisti ir teatro leidinį-
knygą „Ačiū: Tauragės liaudies teatrui – 60“. - Tauragė : Tauragės kultūros centras, 2020.

Tiek Antanas Naraškevičius, tiek ir dailininkas Edmundas Mažrimas mirė per anksti, atrodo, kad
dar liko kažkas neišsakyta ir neiškalbėta, ir, žinoma, nesurežisuota. Užaugintų tauragiškių
aktorių visas tuntas, kurie sugrįžta į režisierės Genovaitės organizuojamus renginius ne tik
Tauragėje, bet ir dalyvaujantys Tauragės kraštiečių šventėje Vilniuje. Režisierė Genovaitė
būdama ne tauragiškė jau 20 metų tauragiškius buria į kraštiečių šventę sostinėje, bendram
koncertui-susitikimui (scenarijaus autorė ir režisierė G. Urmonaitė), minint Lietuvos valstybės
atkūrimo dieną. Pirmasis susitikimas vyko Vilniaus Rotušėje ir šiais metais (po 20 metų!) vasario
15-ąją dieną kraštiečiai grįžo į Vilniaus Rotušę su teatralizuotu koncertu, dalyvaujant Tauragės
liaudies teatrui bei Tauragės krašto chorui „Gloria“. Genovaitė pasidžiaugia, kad išvykas
paremia tiek rajono savivaldybė, tiek didelis būrys gerų žmonių, kurie, kiek žinau vertina jos
talentą ir darbą.

Niekada negalėjusi nusėdėti ramiai, galėjusi dirbti ir kurti kituose miestuose, net užsienyje
Tauragės kultūros centro Liaudies teatro į nieką neiškeitė... Pastovus ir Liaudies teatro aktorių
skaičius. Režisieriaus Antano Naraškevičiaus laikais buvę apie 30 aktorių. Šiuo metu yra tiek pat
vaidinančių aktorių. Tik spektaklių režisierė per metus daugiau pastatanti. Režisierė dėkinga
tauragiškiams žiūrovams, kad jiems rūpi teatras, o rodomi spektakliai sulaukia pilnos žiūrovų
salės. Ir todėl jaučia, kad reikia ir toliau kurti bei judėti pirmyn, įkvepiant gaivų oro gurkšnį,
pakeliant žvilgsnį į dangų, padėkojant nusišypsoti ir niūniuojant nustraksėti link Tauragės
kultūros centro.

Taip – Genovaitė kvatoklė! Taip – ji svajoklė! Taip – su ja Dievas draugauja! Taip – ji neramios
sielos žmogus! Eruditė, intelektualė, kieto lyg žemaitiško charakterio (gimusi ir augusi
Pakruojyje), užsispyrusi, individualistė. Ji – kurianti asmenybė, kaip Vydūnas rašė, „sau, tautai ir
žmonijai“.

Režisierė Genovaitė Urmonaitė visada darbų veiksmo sukūryje, bėgime ar lekime. Kaip pati
Genovaitė juokais prunkščia „lyg nuo vadžių nutrūkusi“. Jos pilni beveik visi svieto kiemai. Ir
kur ji tik nepabuvus, ir kur tik ji dar nepabus. Ji visada dėkojanti likimui, Dievui, sutiktiems
žmonėms ir savo Tauragės Liaudies teatro žmonėms (1960 m. gruodžio 28 d. suteiktas Liaudies
teatro vardas, 900 spektaklių parodyta! Per visą Lietuvėlę!). Tiek dėkingumo, tiek pagarbos, kad
atėjo laikas ir mums kristi prie autoriteto, asmenybės, Tauragės Liaudies teatro režisierės
Genovaitės Urmonaitės kojų!

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt