Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Rugsėjo 14 d. Gelgaudiškio dvare vyko Šiaulių krašto bajorų sąjungos ir Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 30-mečio šventė. (Anetos Koryznės asmeninio archyvo nuotr.)
Enrika ValančiūtėŠaltinis: Etaplius.LT
Iškilmės dvare
Šiaulių krašto bajorų sąjunga buvo įkurta 1994 m. rugsėjo 19 d. Tais pačiais metais įkurta ir Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (LBKS). Todėl ir atšvęsti sukakties į Gelgaudiškio dvarą rugsėjo 14-ąją rinkosi visų šalies bajorų sąjungų nariai.
Kaip pasakoja A. Koryznė, dvaro menės buvo paskirtos skirtingų Lietuvos kraštų bajorų sąjungoms, kurios turėjo progą pristatyti ir apžvelgti savo veiklą.
Šiaulių krašto bajorams teko jauki Žalioji menė, kurioje pristatyta Šiaulių krašto bajorų 30 metų veiklų paroda. „Aš, žinodama, kad menė nėra didelė ir mus riboja erdvės ir pati aplinka, norėjau, kad paroda darniai ir gražiai įsilietų į Gelgaudiškio dvaro aplinką ir man duotą vieną menę. Kažko labai didelio vežti negalėjome, tai, pasitarę su buvusiais vadais, su bendruomene, nutarėme padaryti 12 stendų, kuriuos įrėminome šiek tiek sendintuose rėmuose. Stenduose buvo mūsų veiklų, išvykų, susitikimų, švenčių nuotraukos“, – apie pasiruošimą šventei pasakoja A. Koryznė.
Taip pat buvo eksponuotos rašančių, kuriančių bajorų knygos, poezijos darbai, pačios A. Koryznės vaizduojamosios dailės darbas. Taip pat bajoraitė jau bendroje kuriančių LBKS narių parodoje eksponavo 5 vaizduojamosios dailės darbus iš beveik prieš metus vykusios personalinės kūrybinių aliejinės tapybos darbų parodos „Iškeliavusių namų šviesa“.
Visuomenė gyvena įsivaizdavimais iš praeities
Apie bajorus visuomenė turi tam tikrų nusistovėjusių nuostatų, atėjusių iš praeities. Prie jų, ko gero, galėtume priskirti manymą, kad ir šis jubiliejaus minėjimas dvare neapsiėjo be ištaigingų rūbų, primenančių ankstesniuosius amžius. Pasak Anetos, reikia pamiršti tuos laikus, kad bajorai turėjo dvarus ir gyveno prabangiai. Šiuolaikiniai bajorai – kaip eiliniai žmonės, retas kuris gyvena turtingiau, tad ir anų laikų rūbų šventėje nebūtum išvydęs.
„Rūbai tikrai nebuvo senoviniai, istoriniai. Tiesiog puošnūs. Mes juk gyvename postmodernistiniame pasaulyje, mes esame tik bajorų palikuonys“, – sako Šiaulių krašto bajorų sąjungos vadė.
Vis tik žmonės linkę tikėti savo įsitikinimais ir štai Aneta prisimena atvejį, kad net tada, kai organizuojami kokie nors renginiai Bajorų sąjungos vardu, geriau neįvardyti ir nutylėti, kam tai skirta, mat žmonės iškart linkę kelti kainas… Toks stiprus vis dar yra mitas, kad jei esi teisėtas bajoras, vadinasi, esi aptekęs turtais.
„Yra stereotipas, kad sąjunga vienija labai turtingus žmones, kad ten vien turtingieji susirinkę. O, kaip aš sakau, mes esame normalūs žmonės, nesame turtuoliai. Bet mums vis tiek nori sukelti kainas, galvodami, kad mus supa prabanga. Juk ir mes taupome, ir mes ieškome akcijų ir pan. Juo labiau, kad daug kas juk ir praradę turtus, nieko neatsistatę...“ – kaip iš tikrųjų šiandien gyvena bajoro statusą turintys žmonės, pasakoja Aneta.
Anetos Koryznės asmeninio archyvo nuotr.
„O kas esi tu pats?“
Bajoriškų net keturių šalių kraujo turinti Aneta prisipažįsta visiškai nepiktnaudžiaujanti bajoraitės statusu. Paprasčiausiai – tai ne jos pačios nuopelnas, o protėvių, jai tereikia nepavesti savo giminės ir stengtis pačiai gyventi dorai, kažką gero nuveikti gyvenime. „Čia nėra jokio mūsų nuopelno. Tavo protėvis kažkuo buvo, bet tai dar nieko nereiškia. Kas esi tu? Ką tu darai šiandien ir ką duodi visuomenei?“ – savo požiūrį atskleidžia bajoraitė.
Vis tik ir tarp bajorų yra tokių, kurie tenori pasipuikuoti savo giminės šaknimis, bet aktyviai dalyvauti sąjungos veikloje nelinkę. Šiaulių krašto bajorų sąjungos vadė nebijo pasakyti, kad kai kuriems turbūt svarbus tik bajorystės aktas, kurį galima įsirėminti ir pasikabinti visiems matomoje vietoje.
„Yra tokių žmonių, į kuriuos gali visada kreiptis ir su kuriais gali kažką daryti, bet yra ir tokių, kurie bajorystės gal rimtai nevertina, nepriima to įpareigojimo, o tik pasiima bajorystės patvirtinimo aktą ir pasikabina ant sienos. Labai liūdna, bet turbūt tokių žmonių yra ir kitose organizacijose: vieni labai nori visur dalyvauti, yra patriotiški, o kiti galbūt nemato prasmės dalyvauti, – drąsiai sako A. Koryznė. – Mes esame tie, kas esame šiandien, o ne tie, kuo buvo mūsų protėviai, ką jie nuveikė. Mes savo sričių specialistai, kasdien kažką gero darome Lietuvai ar atskiram žmogui. O kai kurie gal ir gyvena vien protėvių didybe, vien jų darbais...“
Prisimindama savo giminės istoriją, moteris pasakoja, kad jokių bajorystės dokumentų ir turtų jos močiutė jau neturėjo, mat buvo koncentracijos stovykloje. Aneta, kalbėdama apie vaikystę, sako, kad jos šeima niekur nesislėpė, gyveno gana atvirai ir tais pačiais metais, kai mergytė gimė, ją ir pakrikštijo. Taip pat mena, kad ir sovietiniais laikais šeima švęsdavo visas šventes – nesiafišuodavo, bet ir nesislėpdavo.
O ką pačiai Anetai reiškia turėti bajoriško kraujo? „Žmogus neatsakingas už savo protėvius. Kartais žmogus gali išsigąsti to, ką nuveikė jo protėviai, ypač bajorai – juk jie kariavo. Tu gali nepritarti, tau gali nepatikti, su kuo jie kariavo, kokiose valstybėse priešų turėjo ir pan. O aš priimu savo protėvius tokius, kokie jie buvo – su visais pliusais ir minusais.
Pirma reikia išmokti priimti savo tėvus, nes iš vaikystės daugiausia ir atkeliauja psichologinių problemų. O kuo daugiau kapstaisi, tuo daugiau gali sužinoti... Reikia per daug nesusitapatinti, neiškelti aukštai nosies, jei kažką giminė ypatingo nuveikė, ir lygiai taip pat nenusižeminti ir nesiskaudinti, jei nepritariate tam tikriems protėvių darbams, elgesiui. Gyventi šiandien, būti garbingiems kiekvienoje situacijoje“, – savo požiūriu dalijasi bajoraitė.
Sąjungos veiklos
Tęsdama pokalbį apie Bajorų sąjungą, Aneta pripažįsta, kad tikrai, ko gero, ne visi žino, jog apskritai egzistuoja tokia sąjunga ir kiekvienas kraštas turi savo atstovų. „Taip, kam neaktualu, tas ir nežino. Bet žmonės, kurie domisi savo šaknimis, galvoja, kaip legitimuotis, kaip pasitvirtinti savo bajorystę, šią galimybę turi būtent Bajorų sąjungoje. Tereikia kreiptis į to krašto, kuris arčiau, sąjungą“, – pasakoja Aneta.
O sąjunga yra išties veikli: visuomet dalyvaujama valstybinėse šventėse, kraštų sąjungų vadai dalyvauja Liepos 6-osios ceremonijoje, kai įteikiami bajorystės pripažinimo aktai, taip pat organizuojami įvairūs renginiai bendruomenei, leidžiamas žurnalas „Bajoras“.
Pati A. Koryznė yra dailininkė, mokytoja, daug dėmesio skiria kuriančiam jaunimui, rengia edukacijas apie herbus, konkursus, yra surengusi savo personalines herbų parodas. „Įvairiai stengiamės savo gražiais darbais, iniciatyvomis burtis į tam tikras grupes ir garsinti sąjungos vardą, gražiai atstovauti ir savo kūryba įprasminti savo protėvių palikimą“, – tikina bajoraitė.
Šiaulių krašto bajorų sąjungos vadė atskleidžia, kad planuose yra ir labdaringas renginys, skirtas prisidėti prie gyvūnų prieglaudų gyvenimo gerinimo.
Nors 30-mečio šventė jau praėjo, tačiau visi šie metai juk jubiliejiniai, tad ir savo krašto bajorams vadė turi ko palinkėti: „Linkiu daugiau aktyvių, įsitraukiančių į įvairias veiklas, renginius narių… Kad nebūtų svarbu tik būti pripažintam ir viskas. Bajorystė – ne tai, kad ant sienos turi pripažinimo aktą, o tai, kas yra pozityvu.“