Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ukrainos valstybinės nepaprastųjų situacijų tarnybos nuotr.
Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt
Šiandien Mariupolis yra baimės, mirties ir siaubo miestas, o jo žmonėms labai reikia pagalbos.
Taip feisbuke rašė Kristina Jolos, kuriai neseniai pavyko ištrūkti iš Rusijos teroristų užblokuoto miesto.
„Mieste nėra ryšio, nėra vandens, nėra dujų, greitoji pagalba, kiemuose kraujuoja žmonės su nutrauktomis galūnėmis ir nėra kam padėti, o tai yra taikūs žmonės, mūsų pažįstami ir artimieji. Dažniausiai tai nutinka ieškant vandens, eilėse ar verdant sriubą ant laužo“, – pasakoja moteris.
Ji patvirtino, kad miestiečiai tikrai buvo priversti rinkti sniegą, kaitinti jį ant laužo ir taip ruošti makaronus.
„Mano šeima buvo antrosios gimnazijos pastogėje, prieš tris dienas ten atskrido sviedinys, išdaužė kai kuriuos langus, skeveldra sužeidė moterį į šlaunį, ji visą naktį gulėjo gimnazijos pirmame aukšte be pagalbos. Kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį, šūviai, švilpimas, drebančios sienos ir siaubas“, – tęsia ji.
Mariupolyje liko moters mama, trys broliai, anyta ir uošvis.
„Mieste pastogių beveik nėra, jų neužtenka, bunkerių su ventiliacija nėra, geriausiu atveju rūsiai. Reikia išvežti žmones, moteris, vaikus, senelius, duoti autobusus , žaliuosius koridorius, sutikite! Meldžiuosi už artimuosius, kiekvieną mariupolietį ir ukrainietį karį. Priešas atėjo pas mus ir nepaliko pasirinkimo, bet nėra nieko vertingesnio už žmogaus gyvybę. Tai turi baigtis!“, – emocingai rašo ji.
Miesto parduotuvės ir vaistinės buvo apiplėštos, žmonės neturi nei vandens, nei maisto, o mirusieji net neišvežami – patariama atidaryti langus, o lavonus išnešti į balkoną, paskui nunešti į maldos namus.
„Dabar girdžiu sirenos garsą ir nebijau, nes Mariupolyje 16 dienų nebuvo šviesos ir kai lėktuvai numetė ant mūsų bombas, mes apie tai net negalėjome žinoti“, – pridūrė K. Jolos.
„Nežinau, kas bus toliau, bet meldžiuosi, kad tai nepasikartotų nei viename iš Ukrainos ir pasaulio miestų, nei su jokia šeima ir mama.
Mergaitė, kuri pagimdė vaiką ligoninėje, kur atskrido sviedinys, iš baimės drebanti motina, koridoriuje uždengusi sūnų, girdėdami virpančių langų garsą, sienas ir skrendantį sviedinį, senis, likęs be šansų išgyventi, mirštantys sužeisti civiliai gatvės kovose“, – rašė ji.