Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Arvydo Dimšos nuotr.
Pranešimas spaudaiŠaltinis: Pranešimas spaudai
Atranda save
Jei dar prieš kurį laiką oficialiai neuroskirtingų žmonių Lietuvoje nebuvo, tai dabar jau plačiai kalbame apie autizmo ir ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) diagnozes. „Tad dabartiniai tėvai, kurių vaikus ugdymo įstaigos, medicinos įstaigos atpažįsta kaip neuroskirtingus, staiga susivokia, jog tas „taigi ir aš toks buvau“, nėra vien apie „viskas čia gerai“. Dalis žmonių galvoja, kad tuos iššūkius, kuriuos jie patyrė ar patiria, išgyvena daugelis. Ir tik pažinus neuroįvairovę per savo vaikus, paaiškėja, jog visgi ne visiems tie ar kiti dalykai yra tokie sudėtingi. Nemažai tokių tėvų pradeda savęs pažinimo ir pagalbos sau kelią, kartu su pagalba savo vaikams“, – sako L. Valionienė.
Pasak L. Valionienės, savo asmeninės patirties turėjimas lemia, kad neuroskirtingi tėvai atsineša unikalų suvokimą, požiūrį į tėvystės rolę: „Iš vienos pusės, bene griežčiausi ir neempatiškiausi tėvai, kuriuos teko sutikti, buvo neuroskirtingieji, kurie patys savo vaikystėje patyrė daug patyčių ir prievartos. Tai tęsėsi iki to laiko, kol jų suvokime prigijo pagrindinis gyvenimo tikslas – būti neatskiriamu nuo įprasto neurotipo asmenų, nes tai esąs vienintelis būdas išgyventi mūsų visuomenėje. Komplikuotas santykis su tėvais jiems atrodė įprastas, normalus. Tad ir santykyje su savo vaikais, matydami panašias neigiamas reakcijas, emocijas, patirtis, laiko savaime suprantamomis.“
„Vis tik tai nėra taisyklė, ir iš kitos pusės yra visiškai priešinga neuroskirtingos tėvystės kryptis: didelio, iš vidaus kylančio, žiniomis sutvirtinto suvokimo lemiamas tėvystės stilius. Būtent jame ypatingai daug empatijos, priėmimo, supratimo, palaikymo, išieškomų sprendimų. Neuroskirtingi tėvai puikiai atpažįsta, netgi nujaučia vaiko potencialą, poreikius, kurie dažnai gali praslysti nepastebėti įprasto neurotipo tėvų. Tokia vidinė empatija ir priėmimas sukuria šeimos dinamiką, kur skirtumai savaime suprantami, ieškoma stiprybių ir poreikių, o ne žiūrima į ypatumus kaip į įprastumo deficitą“, – paaiškina L. Valionienė.
Tėvų iššūkiai
„Auginant neuroskirtingą vaiką, laiko, pastangų, kasdieninių ir esminių sprendimų poreikis dažnai daug didesnis, nei auginant įprastos raidos vaiką. Visiems vaikams reikia laiko, tačiau pastangų poreikio intensyvumas gali būti labai skirtingas. Neuroskirtingi vaikai dažnai turi trapesnę nervų sistemą, kuriai ypatingai svarbi rami suaugusiojo nervų sistema. Tad atsiranda specifinis poreikis ypatingai atidžiai stebėti savo emocines išraiškas, bendravimo pobūdį, kūno kalbą. Daliai neuroskirtingų asmenų, tai savaime yra iššūkis. O kur dar miego sutrikimai, neįprastas miego ciklas, įvairūs gretutiniai sutrikimai, vežimas į terapijas, ekonominiai iššūkiai“, – atkreipia dėmesį L. Valionienė.
Neuroskirtingieji – visuomenės dalis
„Neuroskirtingi asmenys, ypač jei jie tikslingai skiria pastangas savęs pažinimui, pagalbai sau, tampa savo individualių ypatumų specialistais. Esama asmenų, kurie yra autistiški, turi ADHD, intensyvų nerimą bei supranta ne tik savo neuroskirtumus, ieško strategijų ne tik sau, bet bendraudami su kitais neuroskirtingais asmenimis, susirenka jų patirtis, žinias, patyrimus. Jei tokie asmenys tampa tėvais ir toliau gilinasi, jie turėtų tapti ieškomais mokslo bendruomenės aukso grynuoliais. Tokie žmonės turi giluminį suvokimą ir dešimtmečius patirties, kuri gali padėti“, – mano L. Valionienė.
Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje neuroskirtingi asmenys vis dažniau tampa akademinės bendruomenės dalimi, atnešdamį į mokslinį suvokimą savo unikalias įžvalgas. Tad, po truputį sankirta tarp specialistų pagal patirtį ir diplomuotų specialistų, virsta į akademines bei specialistų diskusijas.
„Mūsų visuomenėje gyvena daugybė neuroskirtingų asmenų. Tai – mūsų mokiniai, studentai, kolegos, tėvai, vaikai, giminaičiai, draugai. Kiekvienas pažįstame bent vieną neuroskirtingą asmenį, nors nebūtinai tai suprantame. Galbūt kažkada ateityje, prie pasaulio pažinimo disciplinos pridėsime susipažinimą su neuroįvairove, o gal netgi turėsime atskirą discipliną žmonijos ypatumų pažinimui. Bet kuriuo atveju, jau šiandien po žingsnelį keliaujame link suvokimo, kad žmonija kupina įvairovės ir tiesiog taip yra. Vis natūraliau priimame, kad yra žmonės, kuriems reikia daug pagalbos, ir tie, kuriems jos reikia mažai. Tai ne visada siejasi su diagnozių pavadinimais. Kuo visi turime daugiau žinių, kuo geriau suprantame, kas vyksta su mumis ir su šalia mūsų esančiais žmonėmis, tuo visiems lengviau“, – įsitikinusi L. Valionienė.