Aurimas pupų prisiaugino iki Fabijono

Šiauliai

Fabula. Aurimas Pintulis: „Nesigailiu, tapęs aktoriumi. Kas būtų buvę, jei į aktorinį būčiau neįstojęs iš pirmo karto? Ko gero, septynis kartus, kaip kai kam, girdėjau, yra tekę, nebūčiau bandęs stoti, būčiau kitais keliais nuėjęs. Bet besimokydamas iš specialybės gaudavau vien dešimtukus, o baigęs gavau darbą ir pagrindinį vaidmenį. Stebint visą šią fabulą, elementariai – esu savo vėžėse.“ S.Jankausko nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

36014

Kovą Klaipėdoje dienos šviesą išvydo ir po visą šalį pradėjo keliauti monospektaklis „Fabijonas“ pagal nepaprastai gražų, kupiną keistų jausmų, meilės, svajonių, paradoksų ir gilių metaforų Rimanto Šavelio kūrinį. Visai valandai žiūrovų dėmesį prikaustantis vienintelis personažas Fabijonas, kurį sukūrė Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Aurimas Pintulis, atviras: „Reikia išsikovoti vietą po saule. Reikia 10 metų vaidinti ir gaidžius, ir pūkuotukus, kad pribręstum monospektakliui – brandžiam vaidmeniui.“

Foto galerija:

Arba dabar, arba niekada

Kai Aurimas Pintulis buvo paauglys, visiems girdavosi, kad bus sportininkas arba IT specialistas. Tik vėliau, išvydęs serialą „Giminės“, nusprendė, kad bus aktorius. Nei jis šoko, nei dainavo, nei poeziją skaitė, tačiau vidumi juto, kuris aktorius gerai vaidina, kuris – ne. Vėliau jo nuomonė dėl ateities profesijos keitėsi, tačiau visų artimųjų nuostabai jis ėmė ir įstojo į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto aktoriaus meistriškumo specialybę. O diplominiuose spektakliuose sužibėjo kaip vienas geriausiųjų ir išsyk buvo pakviestas į Šiaulių dramos teatrą.

Jei Aurimas būtų buvęs sportininkas, jo karjera, sulaukus 34-erių, jau eitų į pabaigą. O dabar aktorius, kuriam visiškai netikėtai buvo pasiūlyta vaidinti monospektaklyje „Fabijonas“, sako manantis, kad jo karjera dar tik prasideda.

„Negaliu sakyti, kad tapau labai geidžiamas režisierių, tačiau jaučiasi kažkokia rimto darbo pradžia. Kol esi jaunas – esi niekam neįdomus. Jaunas žmogus neturi susiformavusio charakterio, gyvenimiško bagažo. Teatro žiūrovas juk žmogus su patirtimi, su savo gyvenimo istorija, kažkokiu išsilavinimu, perskaitytomis knygomis, o jaunas aktorius yra dar vaikas. Jei reikia vaidinti prokurorą, joks suaugusysis nepatikės, kad jis prokuroras. Vaikas ir tiek“, – svarsto jis.

Išvertus iš lotynų kalbos, vardas Fabijonas reiškia – „auginantis pupas“. Štai tų pupų – vaidmenų – Aurimas ir prisiaugino tiek, kad dabar vaidina tokių režisierių spektakliuose, kaip: J. Vaitkus, E. Nekrošius, G. Padegimas, A. Giniotis, A. Areima, A. Pociūnas, P. Ignatavičius, R. Steponavičiūtė, R. Banionis, A. Vizgirda.

„Pasiūlymas vaidinti monospektaklyje mane tam tikra prasme išmetė iš komforto zonos“, – nusišypso jis ir pasakoja, kaipgi nutiko, kad buvo pakviestas režisieriaus Alvydo Vizgirdos.

Prieš Naujuosius metus aktorius lankėsi Klaipėdos pilies teatre, kur buvo rodomas A. Vizgirdos ir Aurimo kurso draugų sukurtas spektaklis „Vienišiai ir vienišės“.

„Režisierius kažkaip įtartinai įdėmiai žiūrėjo į mane minutę ir tada paklausė, ar noriu pasistatyti monospektaklį. Aš, aišku, noriu. Tik iškėliau sąlygą, kad arba dabar darome, arba niekada, nes Šiaulių dramos teatras užsidarė renovacijai ir kultūros centras užsidarė renovacijai. Per mėnesį turėdavau 12–18 spektaklių Šiauliuose, nebūčiau galėjęs repetuoti. O dabar galėjau dirbti kiekvieną dieną“, – sako Aurimas.

29187282-1728309490559273-1.jpg

„Gyvenome absoliučiame idiotizme“

Monospektaklių Lietuvoje statoma mažai. Itin sudėtinga aktoriui pačiam vienam išlaikyti intrigą, įtampą, žiūrovų dėmesį. „Labai svarbu – režisierius. Jis pamato, kada sviestas yra sviestuotas. Režisierius sudėlioja tiksliai, kad pasakojimas taptų įdomus. Jei šnabždėsi, kaip ir parašyta, žiūrovai tavęs negirdės, todėl turi žodžius išrėkti, o tada pasakyti: „Sukuždėjo Valerija“, – šypteli Aurimas.

O istorija apie Fabijoną yra ir paprasta, ir nepaprasta. Gyvena sau sovietiniu pokariu Lietuvos kaime žmogus, kuriam žavus mėšlavežis, ir jį užburia svajonė – pamatyti Tadž Mahalą...

Aurimas neslepia – išmokti galybę teksto buvo tikrai ne paprasta, bet monospektaklyje ne tekstas svarbiausia. Besimokydamas tekstą, pajunti rašytoją ir mokytis tampa lengva. Sunkiausia – būti scenoje vienam, kai negali pasislėpti už partnerio.

„Labai įtemptos smegenys. Nebegalvoji apie kūno padėtį, mimikas, bet turi sekti istoriją įtemptai, kad nesuklaidintum žiūrovų“, – paaiškina jis.

Ar pačiam Aurimui pokariu Lietuvoje gyvenusio Fabijono asmenybė nebuvo svetima? Aurimas juokiasi – jis juk dar gimė sovietmečiu ir į pirmąją klasę ėjo mėlyna rusiška uniforma.

„Atmetus visa tai, kad nebekalbu rusiškai, vaidmuo man artimas. Juk tikrai atsinešėme į nepriklausomą Lietuvą močiučių, tetų humorisčių ir tėvų pasakojimus. Aš augau su Lietuva kartu, mes puikiai žinome, ko žmonės sovietmečiu negalėjo daryti. Nepatyriau, bet viskas šalia. Milicijos smurto nepatyriau, bet jis buvo puikiai matomas, lyg už lango. Gyvenome absoliučiame idiotizme: kai žmogų uždaro į beprotnamį, jei jis nori pamatyti kitoje upės pusėje stovintį kalną“, – kalba jis.

Vaidina ir E. Nekrošiaus spektaklyje

Su spektakliu „Fabijonas“ Aurimas keliauja po Lietuvą, lanko kultūros namus, net sulaukė kvietimo vaidinti verslo įmonių šventėse. Kodėl žmonėms taip patinka istorija apie sovietmečio absurdą? Aurimas mano, kad todėl, jog mes jį dar prisimename, o pagrindinis herojus – laikmečio liudininkas. Be to, kalbama ir apie vyro ir moters meilę ir nemeilę, gyvo žmogaus svajones. Ir nors istorija dramatiška – širdyje lieka šviesu...

„Režisierius sako, kad istorija yra ir apie artimojo išdavystę, bet aš taip pat galvoju, kad ir apie žmogaus bukumą. Kai žmogus nesupranta, kad išduoda artimąjį, kai mano, kad jam nori padėti, tai ne išdavystė, o kvailumas. Kuriam žmogui neduota būti bukam, to tu neužbukinsi. O kitam pasakai, kad čia rojus, ir jis tiki. O kuris nepatiki, tas kvailys“, – kalba aktorius.

Pastaraisiais metais Aurimas filmuojasi ir serialuose, juose nekuria pagrindinių vaidmenų, tačiau sako esantis atviras pasiūlymams ir didesniems vaidmenims.

„Kartais mane žmonės gatvėje lyg atpažįsta ir lyg neatpažįsta. Ir tai gerai. Pastebiu, kai žmogus sulaiko žvilgsnį ir galvoja, kur mane matė. Arba pasislėpęs iš padilbų nužiūrinėja. Suprantu, ką jis daro, – jis mane žino. Ir tai nėra nemalonu“, – nusijuokia jis, pridurdamas vis išgirstantis replikų, kad, bėgant metams, jis tampa panašus į šviesios atminties aktorių Vytautą Grigolį.

Tiesa, daug ir sunkiai dirbant Klaipėdoje, Aurimą vėl aplankė sėkmė – režisieriui E. Nekrošiui prireikė aktoriaus. „Pakvietė mane, paprašė kelmą mestelėti į viršų. Kai „lupau“ tą kelmą, vos prožektorių nenumušiau. Tikau. Taip ir atsidūriau pas E. Nekrošių „Kalės vaikuose“, – juokiasi jis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt