PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2019 m. Rugpjūčio 27 d. 14:19

Aukštalipys Marius Subata: ten, kur Mirtis – nėra manęs

Vilnius

Sūnaus Tomo iniciatyva Marius Subata išpildė seną savo svajonę

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt


96393

Aukštalipiai, vadinami miesto alpinistai, dažniausiai dirba ten, kur nedirba niekas. Dažnai šios vietos būna sunkiai pasiekiamos nuo žemės, nepatogios. Tenka naudoti specialius įtaisus, kurie yra naudojami alpinistų. Aukštalipio specialybes anksčiau ir įsigyti galėdavo tik tie, kas turėjo kopimo į kalnų viršūnes patirties. Neseniai mirtis pasiglemžė vieną geriausių Lietuvos alpinistų Vytautą Mažeiką. Kalbindama elektrėniškį Marių Subatą, kuriam kopimas į kalnus peraugo į aukštalipio specialybę, pirmiausia klausiau, kam jam Mirtį už ūsų tampyti.

subata-2.jpg

subata-1.jpg

69253106-346771176273955-188280255176245248-n.jpg

Kur aš – nėra mirties
Daug gyvenime rizikuodamas dažnai prisimenu tėčio (Algirdas Subata – Mariaus tėtis. Red.) žodžius: „Ten, kur aš – nėra mirties. Ten, kur mirtis – nėra manęs“. Bet jeigu rimtai, tai dėl kiekvienos mirties kalta žmogaus klaida. Todėl, tiek kopiant į viršūnę, tiek į bažnyčios bokštą, svarbiausia viską tiksliai apskaičiuoti ir turėti patikimą palydovą. Lipant į aukštį visada yra vidinė baimė, bet įveikus baimę, gyvenimas tampa daug lengvesnis. Džiaugiuosi, kad per 30 aukštyje atidirbtų metų, nelaimingų atsitikimų neįvyko.

Laipiojimas į aukštį pra­si­dėjo nuo kalnų? Kokias vir­šūnes esate įveikęs?
Pirmą kartą į viršūnę įkopiau 1988 metais. Tai buvo „Jubiliejine“ vadinama viršūnė Pamyre, 4,450 m. aukščio. Teko laipioti ir siena, ir ledynais. Kopiant kalti pleištus. Altajaus kalnuose lipau į viršukalnę „Kupolas“. Bet aš nesu tikras alpinistas, nes žmonės, pasiekiantys iki 5 km aukščio kalnus, vadinami kalnų turistais, aukščiau – jau alpinizmas.

Kas tai yra aukštalipys?

Žmogaus, kuris nors ir su apsaugomis, sutiktų įlipti į bent vieną aukštesnių pastatų, tektų gerai paieškoti. Šiuos darbus atlieka aukštalipiai. Aukštalipiai, vadinami miesto alpinistai, dažniausiai dirba ten, kur nedirba niekas. Dažnai šios vietos būna sunkiai pasiekiamos nuo žemės, nepatogios. Tenka naudoti specialius įtaisus, kurie yra naudojami alpinistų.

Nuo kada „užsikabinai“ į savo specialybę?
Pirmą kartą ant virvės kaboti teko gal 12-13 m. Tada su tėčio pagalba virvėmis kopiau į 60 m aukščio kaminą Kaišiadoryse. Suaugęs išsilaikiau aukštalipio specialybės egzaminus bei įgijau vadovo kategoriją ir dirbu Lietuvoje. Teko dirbti Jonavos „Achemoje“, Klaipėdos Girulių bokšte. Gera patirtis irgi buvo kartu su tėčiu Vievio paukštyne. Pasikei­tus orui vos spėjome saugiai nusi­leisti ant žemės. Kopėtėlės, kuriomis leidomės žemyn, buvo be apsaugos lankų. Dirbant prie „Achemos“ kamino vieną dieną būnant pačiame viršuje, užėjo audra su perkūnija. Nespėjau nusileisti žemyn, todėl užuovėją suradęs už kamino galėjau stebėti žaibo blykstes, žaibolaidžiu nuriedančias elektros iškrovas.

Lietuvos elektrinė dabar ruo­šiasi griauti kaminus. Gal ten bus reikalinga ir Jūsų paslauga?
Grįžęs iš armijos gavau pasiūlymą padirbėti Lietuvos elektrinėje. Teko dažyti aukštos įtampos atramas, viena iš jų buvo 75 m aukščio. Atramas teko dažyti ne tik Lietuvos, bet ir Kauno hidroakumuliacinėje elektrinėje. Darbas elektrinėje nebuvo mano svajonių darbas: nuolatinis elektros zvimbimas dirbant atjungtoje pusėje džiaugsmo nesuteikė. Daug mieliau dirbti prie bažnyčių bokštų, kur ramu ir gera. Bet jei mano paslaugos reikėtų griaunant kaminus, mielai padėčiau. Girdėjau, kad kaminų grio­vimui naudos techniką, vadinamą krabu, kurį nuleidžia ant kamino ir jis dirba – ardo nuo viršaus.

O prie kokių bažnyčių teko padirbėti?
Teko dažyti Žiežmarių, Mo­lėtų, Utenos bažnyčių bokštus. Bet mieliausias darbas buvo prie Elektrėnų bažnyčios. Kopdami dėl saugumo visada naudojamės dviejomis virvėmis ir karabinais. Į viršų pakilti padeda vadinamieji žumarai – tai toks įtaisas su dantukais, kuris tarsi sukanda virvę. Dėl žumaro ir virvinių kopėtėlių kylame į viršų, o žemyn nusileisti padeda „lapeliu“ vadinama technika, kurią mes įpratę vadinti diulferio aštunke. Elektrėnų bažnyčios bokštų ir stogo architektūra itin savita, todėl gana baisu renovuoti tokį pastatą. Kova su aukščio baime ir technikos panaudojimas būtini. Esu tikintis, todėl darbai prie bažny­čios man yra lyg tam tikra meditacija, lyg skolos grąžinimas Sutvėrėjui už įdomų mano gyvenimą.

Bet Jums vis dar reikia naujų aukščio įveikimo iššūkių. Neseniai šokote su parašiutu.

Šuolis su parašiutu buvo sena mano svajonė. Sūnus Tomas gimtadienio proga dovanų gavo šuolį iš 4 km aukščio. Į tą ekstremalią avantiūrą sūnus pakvietė ir mane. Jausmas buvo žodžiais neapsakomas. Krenti 45 sekundes, paskui parašiutas išsiskleidžia ir laviruoji, yra laiko apžvelgti aplinką. Drąsos ir ryžto reikėjo ne tik man, bet ir sūnui. Šį iššūkį patirti labai nori ir mano tėtis, alpinizmo veteranas Algirdas Subata. Pažadėjome tėčiui šuolį padovanoti, o patys tą šuolį parašiutu pakartoti.

O į kalnus ar dar planuojate?
Mane vilioja kalnai ir salos. Buvome Tatruose. Svajoju su šeima nuvykti į Monblaną, gražūs kalnai iki 4800 m. Labai norėčiau nuvykti į Himalajus. Jeigu galėčiau gerai uždirbti ant žemės, greičiausiai nesikarstyčiau po kaminus ir bokštus, o laisvalaikį leisčiau kalnuose.

Esate ekstremalas. Be aukščio, kokių dar turite pomėgių?
Mėgstu gerą muziką ir sportą. Esu motociklistų-mėgėjų klubo „Laukiniai šernai“ narys.

Aš Tave prisimenu nuo vaikystės, kai dirbau darželio auklėtoja. Ateidavai į salę su grupe bendraamžių, visi dainavom, šokom. Bet kai kvietėme vaikus pavardėmis, Tu išskirtinai prisistatei: ,,Aš – Marius Subata. Lietuvis“. Ką dabar tau reiškia nuo vaikystės įskiepytas patriotizmas?
Tai svarbu man ir kitiems norėčiau pasakyti: nepamirškime savo šaknų, savo šalelės Lietuvos. Džiaukimės iškovota laisve, mylėkime savo kraštą ir prisidėkime prie jo klestėjimo. Aš tikrai tikiu, kad Lietuva pakils ir bus stipri valstybė.

Ko norėtumėte palinkėti laikraščio „Elektrėnų kronika“ skaitytojams?

Neužsisėdėti vienoje vietoje. Išbandyti save įvairiose srityse: darbe, sporte, laisvalaikyje. Juk dabar, laisvoje šalyje, tiek daug mums duo­ta galimybių, pasinaudokime jomis. Ieškokime savęs ir nesustokime veikti, suktis, kaip laiko mechanizmas.

Kaip galėtume šį pokalbį užbaigti?
Noriu pasigirti savo didžiausiu džiaugsmu – šeima. Su žmona Neringa užauginome dukrą Gintarę ir sūnų Tomą. Gintarė jau padovanojo mums anūką Matą. Labai esu dėkingas savo tėčiui, alpinistui veteranui Algirdui Subatai už pamokas aukštyje ir galimybę iš to pragyventi. Už gražius santykius ir pamokas dėkingas uošviams Ramutei ir Lio­niui. Dėkingas esu Visatai už gyvenimą šioje žemėje.

O aš dėkoju Mariui už bendrystę vaikų darželyje, kur pajusdavau gyvenimo pilnatvę, už dabartinį susitikimą, už jo sutruktą laiką ir labai džiaugiuosi jį sutikusi po šitiekos metų, bet vis tokį pat optimistišką patriotą.

Ona Rasutė ŠAKIENĖ

Nuotraukos iš asmeninio M. Subatos albumo.