Aukštaitės menininkės kūrybai originalumo teikia lietuviški linai

Utena

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

63152

Mėgstanti ryškias ir gyvas spalvas, jų derinius, jūrą, mėlynus linus – taip galima apibūdinti uteniškę pedagogę Dalia Puodžiukienę, kuri šiuo metu pasinėrusi į kūrybą. Netrukus pasaulį išvys paveikslų ciklas, skirtas jūrai. Didinga ir nenuspėjama jūra visuomet žavėjo menininkę, tačiau dažnai į pajūrį aplankyti savo sūnaus vykstanti uteniškė kone kaskart šėlstančioje arba ramioje jūroje atrandanti kažką nauja, neįprasta. Įvairiomis spalvomis persipynęs jūros žaismas gražiai perkeliamas į paveikslus, o naudojamas lino pluoštas tampa puikiu deriniu tapyboje.

Visuomet naujovių savo kūryboje ieškanti ir meilę menui mokiniams bandanti sužadinti D. Puodžiukienė džiaugiasi atrandanti vaikų talentus. Ir nesvarbu, kad tas daigelis dar labai gležnas. Laikui bėgant talentas skleidžiasi it gėlės žiedas, džiugindamas aplinkinius.

Foto galerija:

Ar meilė menui yra užkoduota genuose?

Mano manymu, taip. Vien tai, kad žmogus gali kurti, jau užfiksuota genuose. Šį pirminį pradą, kurį padovanojo tėvai, dangus ir gamta, ne visi išnaudoja. Esu mokytoja, tad noriu, kad vaikas to nepamestų, o atrastų. Labai gaila, kai žmogus pragyvena visą gyvenimą ir supranta, kad tokį talentą turėjo, tačiau jo neišnaudojo. Todėl visuomet stengiuosi vaikams pateikti įvairių technikos būdų. Pavyzdžiui, vienai mergaitei, laimėjusiai ne vieną konkursą, sunkokai sekėsi piešti pieštuku, tačiau ji tapė fantastiškai. Ją visuomet raginau tapyti, save realizuoti ir kitiems parodyti savo vidinį pasaulį. Kartais būna silpnesnis piešėjas, bet jis labai gerai jaučia spalvas. O kitiems būna atvirkščiai.

Gimiau ir augau Alių kaime. Kaip ir visos to laikmečio moterys, mano mamytė mokėjo austi, o šio amato ją išmokė mano močiutė. Tėtis buvo labai meniškos sielos, kūrė ir žodžius, ir drožinėjo. Aš būdama maža labai mėgdavau piešti, tad piešdavau visur, kur tik įmanoma. Grįždama iš mokyklos mėgau piešti grafinius vaizdelius po lietaus ant kelio.

Būdama aštuntokė pradėjau daugiau galvoti apie ateitį ir sykį pažadėjau sau, kad tapsiu menininke. Iš bendraamžių išsiskyriau savo aprangos stiliumi. Kaime į mane žiūrėdami žmonės sakydavo, kad tikriausiai būsiu menininkė. Baigusi mokyklą ir savimi labai pasitikėdama stojau į tuometę Stepono Žuko dailės mokyklą, tačiau pritrūko kelių balų. Tada suvokiau, kad talentas – tai tik mielės, o pyragas yra darbas. Visus metus itin intensyviai ruošiausi ir pasiekiau tai, ko norėjau. Troškau būti restauratore, nes maniau, jog ši profesija yra labai prasminga. Restauravimą lyginau su gydytojo darbu: gydytojas, kaip ir restauratorius kūrinį, žmogų prikelia naujam gyvenimui. Jau tuomet, kai baigiau tapybos restauravimo studijas, man dėstytojai prognozavo, kad būsiu gera tapytoja. Matyt, matė, kad gerai valdau teptuką. Neįsivaizduoju savojo gyvenimo be spalvų, nes mano namai ir jų interjeras yra spalvotas, o neutralios spalvos – ne mano spalvos.

Ką labiausiai mėgstate tapyti ir kokios pagrindinės temos?

Baigusi studijas ėmiau tapyti tai, ką matydavau. Tapyboje daugiausia vyravo peizažai, natiurmortai ir portretai. Reikėjo užaugti, kad galėtum tapyti ne tik tai, ką matai, bet ir ką jauti. Tai mane, kaip kūrėją, labai išlaisvino. Mano kūryboje atsirado abstrakcija. Dar išbandžiau koliažo techniką iš spalvotų žurnalų. Vėliau atradau ir lino pluoštą. Dabar tapau paveikslų ciklą jūros tema. Mums, aukštaičiams, draugystė su jūra, atrodo, neįtikėtina. Tačiau man jūra artima, žavinti. Galbūt tam įtakos turėjo sūnaus pasirinkimas: jis įstojo į jūreivystės mokyklą ir jūra jį tiesiog pavergė. O tėvai juk gyvena tuo, kuo gyvena jų vaikai. Būna dažnos viešnagės į Klaipėdą, kur vykstame aplankyti sūnaus. Man jūra sukelia daug minčių ir jausmų bei visa tai skleidžiasi mano kūryboje. Naujausiame mano tapybos cikle apie jūrą nebus daug realistinių motyvų, šiek tiek bus juntamas jūros spalvų žaismas, perteiktas jausmas, tad darbuose galbūt bus šiek tiek šaltumo. Kai kuriuose paveiksluose vyrauja daugiau mėlynos spalvos, kituose – šviesesnės. Panaudoju ir lino pluoštą, kuris asocijuojasi su jūros žolėmis, bangomis.

Kaip Jūsų kūryboje atsirado lino pluoštas?

Prieš daugiau nei 10 metų dalyvavau lino plenere, kuris buvo rengiamas Ukmergėje. Visąlaik kūryboje buvau atvira naujovėms, norėjosi išbandyti kažką nauja, neįprasta. Būtent šiame plenere susipažinau su lino pluoštu – negalėjau patikėti, kad jis toks gražus, kerintis įvairiausiomis spalvomis. Tąkart kūrėme skulptūras, po to vyko paroda. Yra nemažai skulptūras kuriančių menininkų, kurie savo darbuose naudoja lino pluoštą. Tačiau neteko girdėti, kad menininkai lino pluoštą naudoja tapyboje. Išbandžiau ir man labai patiko. Kai pradėjau domėtis lino pluoštu, paaiškėjo, kad krikšto mama augina linus ir paruošia juos. Dabar linus pradėjau auginti ir aš. Tačiau paties pluošto dar neruošiu.

Kaip savo gebėjimus stengiatės įdiegti jaunajai kartai?

Mano mažėlis sūnus Astijus neblogai tapo, nes užaugo kartu su kūryba. Šiuo metu labai susidomėjęs abstrakcija, taip pat domisi garsiausiais pasaulio dailininkais. Jis neretai ir mane egzaminuoja. Užsispyrė tapyti ant drobės aliejiniais dažais. Aš jo niekuomet neskatinau domėtis kūryba – tai yra jo paties pasirinkimas. O štai linas jam visai nelimpa.

Jūs esate meno kritikė: kaip atskiriate, kuris menas yra geras, o kuriam kažko trūksta iki tobulumo?

Tikriausiai esu bloga meno kritikė, nes esu įsitikinusi, kad visas iš širdies plaukiantis menas yra geras. Tik laikas gali parodyti, kas yra gerai, o kas nelabai. Kūryba turi būti tikra, o žmogus ja privalo gyventi. Jei dailininkai savo kūrinius parduoda, galbūt kūryba neturėtų atsilikti nuo mados ir pan. Aš nesivaikau tokių dalykų. Netgi nemėgstu parodose savo darbų eksponuoti. Anksčiau labai aktyviai dalyvaudavau grupinėse parodose kartu su kitais uteniškiais. Tačiau man visuomet pritrūksta visumos, kiekvieno autoriaus darbai lyg ir išsibarsto, tiesiog tokiose parodose sunkoka pagauti mintį. O plenerai man labai patinka: čia įgyjama daug patirties, pasidalijama idėjomis. Aš manau, kad retas kuris menininkas demonstruoja, kaip kuria: kūrybai reikalinga gera erdvė, muzika ir naktis. Kai užsiimu kūryba, paaukoju savo miegą.

Ar užtenka laiko laisvalaikiui dirbant įtemptą pedagogo darbą?

Visuomet savo laisvalaikį derinu kartu su šeimos nariais. Ypatingų poreikių neturiu, visi pomėgiai sukasi apie mokyklą. Nieko gyvenime nėra žaviau, kaip atrasti vaiko talentą. Tokių vaikų yra nemažai, todėl dirbu su jais aukodama savo laiką. Ir dėl to nesigailiu. Tai didžiausia dovana man ir kūryba. Labai norėčiau, kad mano mokiniai mane peraugtų.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt