Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Roma JonikienėŠaltinis: Etaplius.lt
Nepakalbinęs apie žmogų nedaug sužinosi. Nors dažniausiai nuojauta neapgauna, lyg ir smulkmenos, pavyzdžiui, žinutė laikraščiui apie sporte pasiektus laimėjimus, pasidalinimas renginio idėja, tampa nuoroda, kad įdomu būtų pasikalbėti ilgiau, ir paklausti daugelio dominančių dalykų. Taip buvo su stalo teniso mokytoju Lorenu VISMANTU, nauju specialistu Sporto centre. Stiprus stimulas pasikalbėti – stalo teniso treniruotes lankančiųjų, Loreno kolegų atsiliepimai – jie nuoširdžiai palankūs.
Tiktų pasakyti, kad Lorenas užimtas žmogus…labai užimtas. Bet daugel metų kitaip ir nebuvo. Visi siekiai ir planai, kurių jaunas vyras ėmėsi, reikalavo laiko ir daug pastangų. Lorenas Vismantas save pristato tikru Naujosios Akmenės miesto, mokyklos, stapo teniso treniruočių subrandintu „produktu“. Apsukęs ratą – į sostinę, paskui į Škotiją – prieš metus sugrįžo į gimtinę. Išvažiavo užsidirbti, o parsivežė žinių, patirties ir daug naujovių, kaip buriami stalo teniso žaidimo pagrindų norintys išmokti moksleiviai. „Stalo tenisą žaidžiau nuo ankstyvos vaikystės pas trenerį A. Stratą (jau a.a.). Labai mėgau žaidimą. Išmėginau ir futbolą, ir krepšinį, šokau A. Pakeltienės vadovaujamame šokių kolektyve. Išvykau studijuoti inžinerijos mokslų į Vilnių, ir didžiausiu pomėgiu liko stalo tenisas,“- kalbant apie gyvenimą sportas Loreno kalboje nebuvo paskutinėje vietoje. Baigiant mokyklą Loreno norai buvo panašūs į daugelio jaunų žmonių – kuo greičiau į didelį miestą. Vilniuje susituokė su klasės drauge Inga, įsigijo butą, gyveno geresnio ir pelningesnio darbo paieškose. Kaip pats sako – taip kaip visi, rūpinosi taip pačiais dalykais.
Jaunesnysis Loreno brolis ilgą laiką gyveno Škotijoje, šeima nuvyko atostogų, bet turėjo ir kitų tikslų – apsižvalgyti, ar būtų galima pradėti gyvenimą užsienyje. Atvirai – jaunai šeimai norėjosi užsidirbti, kad Lietuvoje gyvenimas palengvėtų. Atostogų laiku įsidarbino virtuvėje. Į brolio gimtadienį atvyko Loreno klasės draugas, taip pat gyvenantis Škotijoje. Vaikinai seniau kartu žaidė stalo tenisą. Draugas pakvietė į teniso klubą, kuriame žaidė, supažindino su šiuo sportu besidominčia bendruomene. „Buvome tik du lietuviai, mus sutiko palankiai (tiksliau – mane). Į klubą eidavau teniso žaisti. Mane pastebėjo, pasiūlė savanoriauti. Treniruoti vaikus. Sutikau, nes pats norėjau įsilieti į bendruomenę, suprasti, kaip kitoje šalyje treniruojama, kaip suburiami vaikai. Atvirai – buvau savikritiškas, bet atviras – neslėpiau, kad noriu mokytis ir išmokti. Žinokite, vaikams patinka svetimtaučiai treneriai, jie taip išauklėti, kad kuo daugiau sužinotų apie pasaulį. Tad abiems pusėms buvo naudos. Savanoriavau metus laiko. Tai buvo pirmas žingsnis įsitvirtinti labai mėgstamoje veikloje,“- pasakojo Lorenas.
Visas Romos Jonikienės rašinys trečiadienio, gegužės 5 d., VIENYBĖJE.