Auksinė Gretos Karnatkaitės meilė

Šiauliai

„Margo“ fotogalerijos nuotr.

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT

290056

Netrukus, balandžio mėnesį, trisdešimtmetį švęsianti šiaulietė Greta Karnatkaitė – vienintelė moteris Šiaulių pučiamųjų orkestre, dviejų mokyklų mokytoja, „laisvalaikiu“ grojanti įvairiuose renginiuose bei šventėse. „Reikia mylėti ne save scenoje, o sceną“, – įsitikinusi saksofonininkė.

Neklausė mamos

Saksofonas merginą patraukė dar vaikystėje. „Šešerių pajutau, kad noriu būti su muzika, ir tai nesikeitė niekada“, – tikina pašnekovė. Visgi savo muzikinį kelią ji pradėjo prie fortepijono, tačiau jis Gretos nesužavėjo – bent ne taip kaip saksofonas, pučiamasis instrumentas, kurio ji nepaleidžia iki šiol. „Pajutau, kad jis yra mano“, – sako šiaulietė.

Ji pasakoja gerai mokiusis, lankiusi Didždvario gimnaziją, todėl tėvai nebuvo sužavėti noru iš esmės keisti gyvenimą – rinktis muzikinį kelią. „Tėtis visada yra dukrų valioje, o mama buvo tikrai prieš. Tai turbūt vienintelis sprendimas, kurį priėmiau, neklausydama mamos, – pereiti iš Didždvario į menų gimnaziją. Tai buvo geriausias sprendimas“, – šypsosi mergina.

Nesutarimai

Greta pasakoja vieną kartą nuėjusi į trimitininkės koncertą ir supratusi, kad taip pat nori pūsti, – tokia buvo draugystės su šiuo, atrodytų, nemoterišku instrumentu pradžia. O draugystėje juk būna ir nesutarimų...

Pirmuosius kartus paėmusi jį į rankas, šiaulietė suprato: tam reikia nemenkos jėgos ir talpių plaučių. „Tai yra retas instrumentas tarp moterų – Lietuvoje juo grojančių nėra daug, bet po truputį atsiranda. Visa esmė yra kvėpavimas“, – tvirtina mergina.

Pasak jos, išmokti groti saksofonu nėra lengva: iš pradžių jausdavo deguonies trūkumą, alpdavo, tačiau, šiuos sunkumus įveikus, groti – vienas malonumas. „Kuo daugiau instrumentų groji, tuo lengviau. Čia kaip su kalbomis“, – sako mergina, niekada neabejojusi, kad jos pašaukimas – muzika.

Tiesa, įstojusi į akademiją Vilniuje, suabejojo, ar jos pašaukimas – būtent saksofonas: iš Šiaulių atvykus į sostinę, išlindus iš savo gimtojo miesto, komforto zonos, reikėdavo groti po šešias–septynias valandas per dieną. Greta ėmė sau kelti klausimus: „Ar verta? Ką aš darysiu su saksofonu? Kas bus, kai baigsiu?“ Tačiau laikui bėgant suprato, kad daugiau nieko nenori – tik groti saksofonu.

Artūro Staponkaus nuotr.

Kultūros ieško kitur

Didžiausia pašnekovės svajonė buvo groti orkestre – ir ji išsipildė. Prieš pat atsiimdama bakalauro diplomą, gavo kvietimą prisijungti prie Šiaulių pučiamųjų orkestro – tokia galimybė merginą parviliojo atgal į Šiaulius.

„Gal ir būčiau magistrantūrą Vilniuje mokiusis, bet vadovas pasikvietė čia. Galvojau: ar aš dirbsiu Vilniuje pučiamųjų orkestre tuo pačiu etatu, ar čia, Šiauliuose, kur šilta ir miela? Lietuva yra maža: aš galiu gyventi čia, o savaitgalį nuvažiuoti pažiūrėti operos Vilniuje, – džiaugiasi Greta. – Man patinka Šiauliai. Įsigijau namus, turiu viską, ko man reikia. Tik kultūrinių renginių ieškau kitur.“

Greta neneigia susidurianti su vyraujančiu stereotipu, kad saksofonas yra nemoteriškas instrumentas. Dirbdama pučiamųjų orkestre, šiaulietė buvo apsupta vyriškos kompanijos. „Kai atėjau dirbti, kalbėjo taip: „Kaip čia dabar? Per tiek metų – 50 ar kiek – nebuvo nė vienos moters.“ Juk mes muzikantai – nesvarbu, ar vyras, moteris. Bet toks stereotipas tikrai yra“, – įsitikinusi pašnekovė.

Barbė devyndarbė

Atrodytų, kad vienam groti paprasčiau – daugiau laisvės, pasirinkimo, tačiau merginą žavi orkestro galia, o ir skirtingų instrumentų ir nuomonių derinimą ji priima kaip iššūkį. „Vienam groti smagu, bet yra ir atsakomybė už save, o čia – vienas malonumas“, – šypsosi Greta.

Darbas pučiamųjų orkestre – ne vienintelė šiaulietės veikla: ji taip pat moko Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje bei privačiai, o „laisvalaikiu“ groja užsakomuosiuose renginiuose.

Nors mokytojos darbas atima nemažai laiko, mergina prisipažįsta, kad jai smagiau mokytis nei mokyti. „Kai mokiniai groja, atrodo, paimčiau tą instrumentą ir už juos sugročiau. Yra dviguba atsakomybė: ką sugebi duoti ir ką iš tavęs mokiniai paima“, – atskleidžia Greta.

Dar palyginti neseniai pati trynusi mokyklos suolus, pašnekovė neslepia, kad, perimus pedagogo vairą, pasikeičia suvokimas: turi pats dar labiau pažinti muziką ir sugebėti ją perteikti paprastai. „Studentai, vyresnieji visai kitaip viską supranta, o čia ateina antrokas: „Noriu groti!“ Ir prasideda visas procesas...“ – dalijasi šiaulietė.

Tačiau mokydama pašnekovė taip pat nemažai išmoksta, pirmiausia – pakantumo. „Darbas su vaikais yra nenuspėjamas. Turi pažvelgti į muziką giliau, perleisti per savo prizmę. Mokausi įsigilinti“, – prisipažįsta šiaulietė.

Myli sceną

Iš visų veiklų, kuriomis užsiima, Gretai arčiausiai širdies – grojimas. Mergina pasakoja pradėjusi groti solo būdama 14 metų – Šiaulių „Šokoladinėje“ vykdavo muzikiniai vakarai. „Tai buvo pirmieji rimti išėjimai į viešumą“, – atsimena pašnekovė ir priduria, kad tada ir ėmė gauti pirmuosius honorarus.

Kiekvienas koncertas – ypatingas, todėl šiuo metu muzikantei įsimintiniausi yra paskutinieji: pasirodymas Šiaulių katedroje po Piemenėlių šv. Mišių gruodžio 24 d., taip pat varžybose. „Ne technine prasme. Kai jaučiu tą jėgą, salės palaikymą, viena pati stoviu apšviesta rampų šviesoje ir visi kartu gieda – oda šiurpsta, – dalijasi Greta. – Kūčių vakaro koncerte grojau sau artimą kūrinį „Ave Maria“, ne popsą. Pats kūrinys, Šiaulių katedra, tokia magiška aura, šventiškai nusiteikę žmonės – tai yra jautriausia.“

Pašnekovė tikina, kad itin daug koncertuose lemia publika – gal net 50 proc. „Aš esu tokio požiūrio: turi ne save mylėti scenoje, o sceną. Kai išeini ir matai šiltas klausytojų akis, tai yra nenusakoma“, – šypsosi Greta.

„Kai nebejauti baimės, turbūt nebereikia į sceną lipti, nes nejauti tokios atsakomybės – ir prieš žmones, ir prieš save“, – sako G. Karnatkaitė. (G. Karnatkaitės asmeninio archyvo nuotr.)

Ritualas

Scenos baimė, jaudulys – neatsiejama muzikantės gyvenimo dalis. „Kai nebejauti baimės, turbūt nebereikia į sceną lipti, nes nejauti tokios atsakomybės – ir prieš žmones, ir prieš save“, – svarsto mergina ir priduria, kad visada bijo įvairių netikėtų situacijų: gali negroti instrumentas, užstrigti įrašas, pirštas prikibti, apimti čiaudulys ar kosulys.

„Taip yra buvę. Po kovido kosėjau. Bet organizmas yra taip sutvertas, kad, grojant saksofonu, neįmanoma kosėti. Grojau, o per pauzes kosėjau“, – su šypsena prisimena pašnekovė.

Kad būtų šiek tiek ramiau, muzikantė nepamiršta citrinos: yra girdėjusi, kad kai jaudiniesi, reikia ją uostyti. „Nežinau, kiek tai veikia, gal tai ir placebas, bet uostau ir tikiu, kad padeda“, – sako šiaulietė.

Nesuka galvos

Nors pati mėgsta groti klasikinius kūrinius, dažnai tenka prisitaikyti prie publikos, užsakovų, todėl skirtinguose renginiuose repertuarai būna labai įvairūs. „Su orkestru grojame vienus kūrinius, su maestro Sigitu Vaičiulioniu – visiškai klasikinius kūrinius, šventėse, renginiuose – žmonių mėgstamą muziką, popsą ir džiazo standartus“, – vardija saksofonininkė.

Mergina pastebi, kad žmonės dažniausiai nori girdėti tuos kūrinius, kuriuos girdi, klausydamiesi radijo stočių. Taigi, ji turi nuolat atnaujinti savo repertuarą, mokytis naujų kūrinių. „Kai užsakovui siunčiu kūrinių sąrašą, iškart įspėju: jeigu šventė kitais metais, sąrašas bus atnaujintas ir papildytas“, – sako šiaulietė.

Ilgai populiarumo viršūnėje buvo Ievos Zasimauskaitės daina „Kol myliu“ – visos nuotakos norėjo prie altoriaus žengti skambant šiam kūriniui.

Atrodytų, kad, aplankiusi tiek vestuvių, mergina turėtų žinoti nuo A iki Z, kokios šventės nori pati. Tačiau taip nėra: pasak Gretos, kiekvienos vestuvės yra savaip nuostabios ir ypatingos. Visgi pati norėtų ramios šventės artimųjų apsuptyje. Be to, jai visai nereikia sukti galvos dėl muzikantų.

„Orkestras pats ateitų pasveikinti nekviestas, – juokiasi muzikantė. – Yra tokia tradicija: jei kažkas iš kolektyvo švenčia didelę šventę, visi ateina su instrumentais pasveikinti. Tai yra įspūdinga.“

Dvi meilės

Taip Greta visą dieną praleidžia su muzika – grodama pati, mokydama kitus, o laisvalaikio lieka mažai. Ji prisipažįsta šiemet, artėdama prie jubiliejaus, nusprendusi: reikia daugiau laiko skirti sau. „Žiūriu, kad prarandu save. Dabar, dėliodama metų grafiką, stengiuosi palikti laiko kelionėms, poilsiui, knygoms. Norėčiau kokybiško laiko sau turėti bent dieną per savaitę“, – sako pašnekovė.

Per karantiną atradusi ilgų pasivaikščiojimų teikiamą džiaugsmą, dabar mergina sako, kad tie dešimt nueinamų kilometrų yra jos meditacija. Nors augina septynerių metų špicų veislės šunelį Ričį, net jį palieka namuose. „Jis yra nešiojamas šuo, – juokiasi. – Geriau palikti namie, kad nesušaltų ir nebūtų piktas.“ Greta šypsosi: šiuo metu turi dvi auksines meiles – Ričį ir saksofoną.

Paklausta, ką veiktų, jei negrotų saksofonu, ji atskleidžia nemažai apie tai galvojusi. „Turėjau tokį nenumatytą atvejį – veido paralyžių: tiesiog paralyžiavo pusę veido ir negalėjau groti. Visa laimė, kad buvo karantinas. Atrodo, visas gyvenimas prasisuko, galvojau, ką darysiu, jei neatsistatys. Neįsivaizduoju, ką daryčiau. Dabar jaučiuosi savo rogėse“, – dalijasi pašnekovė.

Ji atvirauja, kad šiuo metu puikiai jaučiasi ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime. „Šiemet jaučiu ramybę ir pilnatvę, iš kurių atsiranda postūmis, – sako Greta ir atskleidžia, kad to priežastis – artimas žmogus šalia. – Man labai svarbus palaikymas.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt