Atsitiesti po smurto padės Naujas gyvenimas

Vilnius

Priklausomybių centrų bendruomenės tradicija – palaiminti maistą ir už jį padėkoti. Maistą laimina Marijus Balčiūnas

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

100211

Elektrėnuose, Ginėjos gat­vėje, atidarytas Moterų krizių centras (toliau – Centras), kuriame naują gyvenimą pradėti galės nuo psichologinio ir fizinio vyrų smurto kenčiančios moterys. Dar vieną pagalbos centrą įsteigė reabilitacijos centrų „Nau­jas gyvenimas“ įkūrėjas Marijus Balčiūnas. Naujame Centre savanoriaus penkių vaikų mama Agnė, kuri pati kelerius metus kentėjo vyro smūgius, tačiau sulaukusi pagalbos, rado jėgų pakeisti savo ir vaikų gyvenimą bei sukurti naują šeimą. O šiandien Agnė turi tiek stiprybės, kad pasiryžo pagalbos ranką ištiesti panašaus likimo moterims.

img-3560.jpg

img-3567.jpg

Vietoje serviso – Moterų krizių centras

Į kuklią Moterų krizių centro atidarymo šventę artimiausi M. Balčiūno bendražygiai ir bendraminčiai – reabilitacijos centrų vadovai, draugai, rėmėjai – rinkosi rugsėjo 5 dienos popietę. Elektrėnų savivaldybės valdžios atstovai į atidarymą neatvyko. Gavusios pa­kvietimą, pasveikinti įkurtuvių proga atvyko draudimo „Aviva“ atstovės. Susirinkus į jaukią Centro svetainę įžanginį žodį tarė M. Balčiūnas. Jis pasakojo apie idėją steigti centrą moterims, kenčiančioms vyrų smurtą, kalbėjo apie žalą, kurią patiria vaikai augdami smurtinėje aplinkoje. Pasak Centro įkūrėjo, sunkūs išgyvenimai vaikystėje neretai ateityje pastūmėja į įvairias priklausomybes, polinkį nusikalsti, nemeilę sau, nepasitikėjimą ir kitas psichologines problemas.
M. Balčiūnas ir visi susirinkusieji meldėsi už savanorės Agnės šeimą – penkis jos vaikus, vyrą Genadijų, su kuriuo Agnė sukūrė antrąją šeimą ir susilaukė dviejų vaikų.
Genadijus dėkojo Marijui už sugrąžintą gyvenimą, galimybę kurti visavertį gyvenimą.
Palaiminus maistą, susirinkusieji vaišinosi užkandžiais, tortu bei arbata.
Moterų krizių centras įkurtas pastate, kuriame anksčiau veikė automobilių servisas. Dalis gyvena­mųjų patalpų jau pritaikyta gyventi – įrengta svetainė su virtuve, keli miegamieji kambariai. Tačiau vis dar trūksta baldų, buitinės technikos ir kitų buities daiktų. Elektrėniškiai gali prisidėti prie Centro gerovės dovanodami dviaukščių lovų, pagalvių, patalynės, televizorių, itin reikalinga dujinė viryklė, kuri leis taupiau gaminti valgį. Krizių centro įkūrėjas M. Balčiūnas prašo žmonių dovanoti tik kokybiškus daiktus.

Pokalbis su Moterų krizių centro savanore Agne

Turite penkis vaikus, atrodytų, tikrai turite ką veikti. Bet nu­sprendėte savanoriauti Moterų krizių centre. Koks tas kelias, atve­dęs Jus į šį Centrą?
Mano pačios kelias buvo sunkus. Patyriau šeimoje vyro smurtą ir buvo laikas, kai neturėjau kur išeiti, todėl teko kęsti. Kadangi pati patyriau sunkumų, jaučiu viduje norą padėti kitoms mamoms, palaikyti jas. Nes aš puikiai žinau koks tai jausmas, kai neturi kas palaikytų. Kai visiškai niekam nerūpi. Esi vienas. Kai pati visa tai praėjau, noriu parodyti mamoms, kad galima ir kitokį, gražų gyvenimą gyventi. Noriu jas palaikyti, padėti atsitiesti.

Kokią žinią norėtumėte pasiųsti moterims, kurios kenčia smurtą?
Noriu pasakyti mamoms, kad nereikia kentėti. Kiekviena moteris tiek sau, tiek savo vaikams gali sukurti gražų gyvenimą, kuriame nebus smurto, nebus prievartos. Mes, mamos, atsakingos ir už save, ir už savo vaikus, turime jiems duoti viską, kas geriausia. Mama gal ir kentės, bet visa tai mato vaikai, ir jiems tai yra didžiulė trauma. Dabar yra daug centrų, kurie gali suteikti pagalbą, bet tam pirmiausia reikia noro ir drąsos. Žengus šiuos sunkius žingsnius visada atsiras žmonių, kurie padės. Ir tai yra daug geriau nei vienai kentėti smurtą, nes jis bet kada gali baigtis tragedija.

Nutraukti žalingus santykius yra sunku. Yra daugybė priežasčių, kodėl moterys kenčia smurtą, pavyzdžiui, bijo, kad vaikas augs be tėvo, kad nepavyks finansiškai išsilaikyti. O kaip jums pavyko nutraukti žalingus santykius?
Aš pavargau, man atsibodo toks gyvenimas. Aš galvojau apie vaikus, nenorėjau, kad jie gyventų tokį gyvenimą, kad jie tai matytų. Norėjau, kad jie turėtų viską, kas geriausia, kas gražiausia. Viena dieną pasakiau gana, nes gyvenau didelėje baimėje, kuri po kiekvieno smurto atvejo vis augo. Kartą kaimynai apie muštynes pranešė Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir specialistai atvyko patikrinti. Specialistės, kurios mano vyrą pažinojo dar anksčiau už mane, klausė: „Agne, kodėl tu kenti?“. Aš atsakiau, kad neturiu kur išeiti. Tuomet jos paklausė ar išeičiau, jei jos rastų man kur gyventi. Atsakiau, kad išeičiau bet kur. Ir jos surado man Vaiko ir dienos centrą, ir mes išvažiavome. Tuomet 8 mėnesį laukiausi trečiojo vaiko, o dvynukams buvo apie 2 metukus. Vyras bandė taikytis, prašė grįžti. O aš vis dar tikėjau, kad šis žmogus gali pasikeisti. Gimdymas artėjo, žinojau, kad neturėsiu kur palikti dvynukų, todėl sugrįžau. Tariau sau, kad mėnuo bus pakankamas laikas patikrinti, ar žmogus pasikeitė. Norėjau būti rami, kad suteikiau žmogui šansą, kad padariau viską, kad išsaugočiau šeimą. Grįžusi pamačiau, kad jis visiškai niekuo nepasikeitė. Tada ramiai padėjau tašką ir niekuomet atgal nesigręžiau. Jis šansu nepasinaudojo. Tokie vyrai nesikeičia, jie meluoja, daug žada.

Ar po tokių skaudžių santykių yra vilties sukurti laimingą santuoką?
Žinoma, kad taip. Mes kiekvienas esame savo likimo kalvis. Kiekvienas kuriame savo gyvenimą pats. Svajoti visada verta. Taip pat svarbu įdėti pastangų, darbo. Nieko nėra neįmanomo. Jei labai norėsi, tai ir turėsi.

Nors turėjote labai sunkių pe­riodų, nepraradote vilties,­ tikėji­mo. Kur jūs semiatės stiprybės?
Stiprybę man suteikia vaikai, nes jie yra tai, dėl ko viską darau. Vyresniems dvynukams 13 metų, dukrytei – 11, sūnums – 3 ir 1 metai. Kai matai vaikus laimingus, kai jie šypsosi, tai yra didžiausias atlygis.

Pokalbis su Moterų krizių cen­­­tro įkūrėju Marijumi Balčiūnu

Kodėl nutarėte Krizių centrą įkurti Elektrėnuose?
Esame nusipirkę buvusią mo­kyklą Trakų rajone. Tai didžiulis apleistas – 1000 kv. m pastatas. Ten jau įstatėme langus ir pamažu kuriame ten didžiulį Moterų krizių centrą. Bet pastato renovacijai reikia didžiulių investicijų. Kadangi daug mamyčių su vaikais skambina prašydamos pagalbos, mes nutarėme nelaukti, kol įkursime Moterų krizių centrą Trakuose, todėl išsinuomojome šias patalpas, kad galėtume kuo greičiau suteikti pagalbą mamoms su vaikais. Patalpų ieškojome per skelbimą ir suradome žmogų, kuris sutiko išnuomoti patalpas geram darbui.

Pastatas gana didelis, todėl ir nuoma turėtų būti nemaža. Kaip planuojate išlaikyti šį pastatą?
Kad galėtume išsilaikyti, rinksime minimalius mokesčius iš čia gyvensiančių mamų. Jei reikės, padėsime susitvarkyti dokumentus socialinei paramai gauti. Kol kas verčiamės rėmėjų dėka ir savomis lėšomis. Kai viskas įsivažiuos, bandysime rašyti projektus, kad gautume finansavimą ir galėtume toliau atlikti savo darbą.

Kaip atrodys gyvenimas Mo­terų krizių centre?
Šiame centre už viską bus atsakinga Agnė. Ji turi penkis vaikus, gyvenime išgyveno didelę krizę, vyro smurtą. Tačiau praėjusi tą sunkų periodą, ji atsistatė psichologiškai ir nutarė savanoriauti čia. Mes nutarėme, kad šis Krizių centras bus ne narkomanėms, o toms moterims, kurios išgyvena psichologinį ir fizinį vyrų smurtą, nori palikti smurtaujančius vyrus, bet neturi kur gyventi, arba išgyvena depresiją. Tokios moterys galės gauti čia pagalbą – ypač psichologinę. Pabandysime įtraukti kuo daugiau savanorių, pvz., teisininkų, verslininkų, kad jie galėtų dalytis savo patirtimi, padėtų išspręsti teisines kliūtis, konsultuotų skyrybų klausimais ir kt. Mes sieksime padėti moterims įsidarbinti, jų vaikams padėsime pereiti į naują mokyklą. Mūsų siekis, kad mamos ir vaikai integruotųsi į visuomenę, gyventų normalų gyvenimą. Tikime, kad sugrįžusios į normalias vėžes, moterys išsinuomos butus ir galės toliau gyventi visavertį gyvenimą.

O kiek čia planuojama apgyvendinti moterų?
Sunku atsakyti tiksliai. Manau, kad iki 10 moterų su vaikais. Konkrečiau bus galima nuspręsti atsi­žvelgus į realią situaciją.

O kaip Krizių centrą priėmė kaimynai?
Nematau priežasčių, kodėl kaimynai turėtų bijoti Krizių centro. Juk čia gyvens ne narkomanai, o moterys, kurios išgyvena krizę. Šiuose namuose yra tam tikra dienotvarkė, pagal kurią reikės gyventi – kelionės į darbą, įvairios veiklos. Moterys su vaikais jokių nepatogumų kaimynams nesukels. Atvirkščiai, galbūt šioje vietovėje yra moterų, kurios Krizių centre ras pagalbą. Nė vienas nėra apsaugotas nuo krizės – bet kam, bet kas gali atsitikti.

Moterų krizių centras skirtas savivaldybės ar visos Lietuvos moterims?
Manau, kad čia atvažiuoti galės moterys iš visos Lietuvos, nes poreikis iš tiesų didelis. Pagal statistiką, kas penkta šeima kenčia nuo psichologinio smurto, kuris yra didžiausia problema. Kas penktoje šeimoje yra didelės problemos santykiuose. Tos moterys, kurios gyvena kaime ir išgyvena smurtą, nežino kur kreiptis, nežino, kad apskritai egzistuoja tokie Moterų krizių centrai. Todėl mes norime, kad žinia apie Krizių centrą kuo plačiau pasklistų, kad moterys turėtų šansą pakeisti savo ir vaikų gyvenimą. Kodėl mes pradėjome šią veiklą? Pradėjus dirbti su narkomanais, pajutome tokio centro poreikį. Jau tada atsirado moterų su vaikais, kurios patyrė smurtą. Vienai moteriai su vaikais buvome užleidę savo namus. Nuomojomės kitą būstą, kol ji atsistatė ir integravosi į visuomenę. Kita moteris pas mus atvyko iš kito Lietuvos galo, padėjome jai susirasti darbą ir dabar ji gyvena normalų gyvenimą. Iš šio poreikio ir kilo idėja padėti mamoms su vaikais.

Skaitytojai gal nežino, bet esate įsteigęs ne vieną reabilitacijos centrą, du iš jų veikia Elektrėnų savivaldybėje…
Taip esame įkūrę reabilitacijos centrus Lazdėnuose, Latviuose, Vilniuje, du Trakuose – antras dar tik kuriamas ir labai ieškome rėmėjų, o šeštąjį įkūrėme čia – Elektrėnuose.

Jūsų darbai liudija, kad pagalba žmogui Jūsų pašaukimas?
Aš žmoguje pamatau talentą ir dovaną ir padedu jam būti toje vietoje, kur jis turi būti. Juk tai pats geriausias dalykas, kai tu padedi žmogui būti savo vietoje. Tokiu būdu žmonės savanoriauja, tarnauja, daro gerus darbus. Jei gyvenimo pagrindas eiti į darbą ir iš jo grįžti, tai kas iš to? Jei pakilsi karjeros laiptais, kas iš to? Jei darai tik tai, ką turi daryti, tai yra tuštybių tuštybė. O jeigu tu dirbi, augini vaikus, kyli karjeros laiptais ir padedi kitiems, kurie turi problemų, tai yra gyvenimo prasmė.

O kaip Jūs viską suspėjate, kai turite tiek žmonių, už kurių ateitį prisiėmėte dalį atsakomybės?
Aš nebe vienas. Aš turiu didelę komandą, kuri man padeda ir kurios­ dėka organizacija gyvuoja. Tiems komandos nariams aš padėjau įsilieti į tas vietas, kuriose jie turi būti. Pamačiau tas dovanas žmonėse, kurios nukreiptos į tam tikras sritis padeda vystyti organizacijos veiklą.

Kuo labiausiai didžiuojatės?
Didžiuojuosi, kad įtikėjau į Jėzų Kristų, kad turiu tokią nuostabią žmoną ir tokią nuostabią komandą. Dėkoju Dievui, kad jis pakeitė mano gyvenimą. Per žmones įtikėjau į Jėzų Kristų, kuris mane atstatė, išlaisvino. Ta ugnis manyje taip smarkiai dega, kad aš negaliu sustoti ir noriu padėti žmonėms.

Jūs pats turėjote priklau­so­mybių, tačiau dabar padedate­ dau­gybei žmonių, turinčių pri­klau­somybių. Jūsų gyvenimas tarsi atspindys patarlės, kuri sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera?
Mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Mes esame įrankiai Dievo akyse ir visi esame Dievui reikalingi. Aš esu ne tik tikintis, esu ir protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorius. Pastoriumi tapau išaugus mūsų bendruo­menei. Laikui bėgant susibūrė didelė komanda žmonių, kuriems padedame – narkomanai, benamiai, mamos, vaikai. Ši didelė masė žmonių susirenka kiekvieną sekmadienį, aš pamokslauju, mes pašloviname Dievą.

Savo veikla Jūs aktyviai dalinatės internete, transliuojate ne tik pamokslus, bet ir reidus į Vilniaus taborą, benamių landynes. Daugumai žmonių tokie susitikimai keltų siaubą, o jūsų tai visai negąsdina. Iš kur semiatės stiprybės?
Aš buvau toje situacijoje, aš išgyvenau tai, ką jie išgyveno. Mes ne moralizavimo pamokėles čia sklei­džiame, mes ištiesiame pagalbos ranką. Aš žinau, ką jis išgyvena, nes aš ten buvau, o jie dar nebuvo ten, kur aš esu dabar, ir aš žinau, kaip juos čia atvesti. Dėl to su komanda mes ir darome šitą Dievo darbą.

Virginija Jacinavičiūtė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt