PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2020 m. Rugpjūčio 12 d. 10:12

Arnas Kaunas: užauginti padorų žmogų sunkiau, nei tapti profesionaliu golfo žaidėju

Vilnius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt


141659

Arnas Kaunas, kilęs iš Elek­trėnų, ankstyvoje paauglystėje kartu su tėvais išvyko gyventi į Prancūziją, tačiau noras pradėti savarankišką gyvenimą sugrąžino atgal į tėvynę. Jaunas vyriškis šiuo metu jau gali save vadin­ti profesionaliu golfo žaidėju, treneriu, verslininku, o svarbiausia, kaip sako jis, be visų šių pareigybių yra dar ir tėtis.

Arnai, gimėte ir dalį savo vaikystės praleidote Elek­trėnuose, kokie atsiminimai iš šio gyvenimo tarpsnio liko Jūsų atminty?
Elektrėnuose gimiau bei gyvenau iki 10-ies metų. Mokydamasis mokykloje pradėjau lankyti karatė treniruotes. Vaikystėje laisvalaikį leidau aktyviai – labai daug važinėdavau dviračiu, nuva­žiuodavau pas savo gimines, kurie taip pat gyveno Elektrėnuose. Išvykdavau ryte ir grįždavau vėlai vakare arba net likdavau miegoti pas močiutę. Kadangi tėtis užsienyje vystė savo verslą, jo dažnai nebūdavo namuose, tad didžiąją laiko dalį būdavau su mama.
Kaip tėvai bei Jus supanti aplinka prisidėjo prie Jūsų asmenybės formavimo?
Mano tėtis dažnai būdavo iš­vykęs į užsienį verslo reikalais. Tai visą laiką aš likdavau su mama, nes mano vyresnis brolis irgi būdavo kartu su tėčiu. Mama yra mama… Per daug švelni. Man reikėjo griežtumo, kurio negaudavau iš tėčio. Dėl šios priežasties pradėjau lankyti karatė treniruotes, kad mokėčiau ir prireikus galėčiau apsiginti. Tuo metu mano asmenybė jau pradėjo formuotis. Aš dažnai būdavau vienas, išmokau savarankiškumo ir man tai buvo ganėtinai lengva. Juokinga, tačiau niekas iš šeimos narių daugiau neužsiima sportu, mūsų šeimoje aš esu toks vienas.

Kaip Jums sekėsi mokslai?
Mokykloje sekėsi gerai. Po mokyklos baigimo Prancūzijoje baigiau tarptautinio verslo studijas. Buvo minčių mesti studijas dėl laiko trūkumo mokslams, nes labai daug laiko skirdavau treniruotėms ir varžyboms. Mama pastatė mane į vietą, sakė net negalvoti apie tai. Visgi tada pagalvojau ir nusprendžiau, jog dėl šventos ramybės turiu bent bakalauro diplomą gauti.
Kada į Jūsų gyvenimą atėjo golfas?
Golfą pradėjau žaisti keturio­likos metų. Viskas prasidėjo labai įdomiai – Prancūzijoje su tėvais nuomojomės namą, o aplink jį buvo labai didelis lauko plotas ir aš kiekvieną rytą bėgiodavau aplink tą visą plotą. Pasirodo, mes gyvenome šalia privataus golfo aikštyno ir aš net nenutuokiau, jog ten yra milžiniški golfo laukai. Golfo aikštyno šei­mininkas kiekvieną rytą važinėdavo aplink teritoriją, o aš tarp dviejų medžių buvau pasidaręs skersinį ir jam tai labai nepatiko. Jis mane tuo metu pabarė, pasakė, kad aš nesaugau medžių. Taip pat jis paminėjo, jog užsiimu per daug agresyviu sportu, nes aš tuo metu gyvendamas Prancūzijoje irgi lankiau karatė treniruotes. Jis man pasiūlė pabandyti pažaisti golfą. Aš dar atsimenu, jis kaip tikras prancūzas tiesiog nustatė tam tikrą datą ir laiką ir aš po pamokų turėjau pas jį nuvykti. Jis pasakė, kad mane žaisti pamokys jo žmona, nes jis neturi tiek kantrybės. Vėliau jis man davė golfo lazdas ir pareiškė, jog galiu bet kada čia ateiti ir žaisti. Aš dažniausiai pasiimdavau savo šunį Grantą ir eidavau į jo privačią golfo aikštę. Toje teritorijoje be šeimininkų ir manęs daugiau nieko nebūdavo. Kuo­met jis pamatė, kad man gerai sekasi, kartu su manimi nuvyko į tikrąjį oficialų golfo aikš­tyną ir nupirko man žalią kortelę. Žalia kortelė reiškia, jog išsilaikęs egzaminą gali tapti oficialiu golfo žaidėju. Kol neturi žalios kortelės, tu nežinai etiketo taisyklių, kaip reikia taisyklingai smūgiuoti ir pan. Kai ­gavau žalią kortelę, tėvai mane užrašė į vaikų golfo akademiją ir taip užsikabinau. Tiksliai nepasakysiu, bet, regis, 2011 metais jau pradėjau profesionaliai žaisti golfą. Galima sakyti, kad mano įsitraukimą į golfą lėmė tėvai ir kaimynas, turėjęs golfo aikštyną. Tėvai, nes pasirinko gyvenamąją vietą šalia golfo laukų, o kaimynas, kuris leido žaisti savo golfo aikštėje, mane supažindino su šiuo žaidimu ir įtraukė į jį.
Gyvendamas Prancūzijoje Jūs lankėte ir karatė, ir golfą, kada buvo padėtas galutinis apsisprendimo taškas?
Kai buvau 16-ikos metų, tėtis man liepė pasirinkti arba karatė, arba golfą. Man buvo labai sunku pasirinkti, nes treneris, pas kurį lankiau karatė užsiėmimus, maždaug po metų laiko patyrė insultą. Po to įvykio jis, deja, nebegalėjo pats vaikš­čioti, nevaldė rankų, nebekalbėjo, tačiau nepaisant visko, jis būdavo treniruotėse apsirengęs kimono ir savo dukros pagalba aiškindavo, bandydavo perteikti mums tam tikrus dalykus. Mane tuo metu ištiko šokas matant trenerį tokios būklės. Liūdna, kai gyvenimas tave pakeičia kardinaliai, ir tu nebegali daryti to, ko nori, ir visavertiškai užsiimti tuo, ką darei kone visą savo gyvenimą. Bet kai jis būdamas tokios būsenos ateidavo į karatė treniruotes, gimė didelė pagarba šiam žmogui ir tikrai buvo sunku mesti šią veiklą. Tačiau pasirinkau golfą, nes man šis žaidimas pasirodė įdomus ir mažiau nuspėjamas nei karatė. Golfas yra labai nestabilus žaidimas. Vieną dieną gali žaisti labai gerai, kitą – prastai. Miego trūkumas, psichologija, nusistatymas veikia labai stipriai. Daug kas priklauso ir nuo oro sąlygų. Gali mėnesį laiko nesitreniravęs sužaisti daug geriau nei kasdien treniruojantis. Šiame žaidime daug kas nuo tavęs nepriklauso. Taip pat man patinka būti vienam, tai, kad žaidžiant golfą aš esu vienas ir esu atsakingas tik už save, man labai priimtinas. Žinoma, po nesėkmių visada gali kaltinti lazdas ar trenerį, bet tai yra kvaila.
Kas paskatino Jus grįžti atgal į tėvynę?
Prancūzijoje gyvenau 12-ika metų. Į Lietuvą grįžau, nes norėjau pradėti savarankišką gyvenimą. Taip pat tęsti profesionalų golfą ir susirasti rėmėjų Lietuvoje.
Kaip klostėsi gyvenimas, kai grįžote gyventi atgal į Lietuvą?
Grįžęs į Lietuvą neturėjau nieko. Gyvenau pas močiutę sode. Kiek vėliau pradėjau nuomotis savo būstą, per golfą susipažinau su partneriais, pasiūliau verslo planą, viskas taip natūraliai išsirutulio­jo. Per tą laikotarpį susipažinau su netinkamais draugais, tai buvo gana įdomus gyvenimo etapas. Kai grįžau į Lietuvą, aš jau žinojau, kad gerokai nutrūksiu nuo grandinės, darysiu viską, ką tik norėsiu. Tuo metu gyvenau visai kitokį gyvenimą nei įprastai ir pirmą kartą galiu pasakyti, kad man golfas buvo antroje vietoje. Bet po tų gerų 7 mėnesių, vieną dieną susivokiau, kad nieko gero iš to nebus. Atvirai pasakysiu, jog visai nesigailiu to laikotarpio, nes dabar esu ramus žinodamas, jog toks gyvenimo būdas nieko gero neatneš.
Jūs turite begalę veiklų, kaip viską spėjate?
Tikrai sunku suderinti visas veiklas. Labai daug pagalbos sulaukiu iš savo žmonos Indrės. Su Indre mes susipažinome golfo aikštyne, tačiau ji tuo metu dar nežaidė golfo, tai buvo tik jos susipažinimas su šia sporto šaka. Kai mes užmezgėme santykius, aš ją tiesiog įtraukiau į golfą. Dabar, kai išvykstu į turnyrus, žmona perimą visą veiklą ir prižiūri verslą. Iš pradžių darbas kartu su žmona atrodė labai baisus dalykas. Bet kai susiderinome, pasiskirstėme tam tikras darbo zonas, viskas pavyksta labai gerai, nes tai yra žmogus, kuriuo galiu šimtu procentų pasitikėti.
Ar skatinsite savo vaiką eiti Jūsų pėdomis?
Aš labai noriu, kad mūsų vaikas ateityje žaistų golfą, tačiau aš viską turiu atlikti labai sąmoningai. Aš privalau jam išaiškinti, kodėl jis turėtų tuo domėtis, turiu jam papasakoti, kokie žmonės jį sups aplinkui, koks bus jo mentalitetas, kokias tai galimybes atvers. Manau, kad tam griežtumo irgi reikės, aišku ne iki tokio lygio, jog ne taip atlikus užduotį aš jį aprėkčiau, tikrai ne. Tas griežtumas pasireikštų nenuolaidžiavimu, jeigu būtų paskirta užduotis, visai nesvarbu, per kiek laiko jis ją atliks, svarbu tai, jog atliktų. Manau, kad griežtumas išugdo ir atsakomybės jausmą. Net­gi dabar jau mūsų Kristijonas sukasi golfo pasaulyje. Pirmąsias plastikines golfo lazdas paėmė į rankas tik pradėjęs vaikščioti, o 3-jų metų gimtadienio proga mes jam padovanojome jau tikrą, geležinių golfo lazdų komplektą. Iš esmės, jis jau dabar žaidimo formatą išmoko, žino, kokia lazda kur smūgiuoti, kaip nešti krepšį, kur jį pasidėti.
Ar nenusivilsite, jeigu užau­gęs sūnus pareikš, jog golfas ne jam?
Tai reikš, jog aš nebūsiu atlikęs gerai savo namų darbų. Faktas, jog jis taip pat lankys kovos menus, bet jei jis žaistų tarkim kokį futbolą – didelė tikimybė, kad jis patirtų traumų. Jeigu žmogus sportuodamas patiria traumą, būna labai sudėtinga grįžti atgal. Tarkim, golfo žaidėjui lūžta ranka, yra nemaža tikimybė, kad jam gali dingti lazdos jausmas. Mano aplinkoje yra nemažai žmonių, kurie tiesiog nebegali žaisti golfo, nes yra anksčiau patyrę traumų. Aš nesakau, kad aš jam liepsiu žaisti, aš tiesiog darysiu viską, kad jis tą veiklą mylėtų.
Sakėte, jog Jūsų tėtis buvo gana griežtas su Jumis, dabar, kai pats esate tėtis, galite pa­sakyti, ar toks auklėjimas buvo geras?
Tėtis mane tikrai auklėjo griežtai, be golfo aš daugiau nieko nemačiau. Neturėjau nei draugų, nei laisvo laiko. Negaliu sakyti, kad tai yra blogai, nes dėl to daug ko pasiekiau. Esu profesionalus golfo žaidėjas ir turiu savo verslą. Tėvo griežtame auklėjime matau gerų dalykų, nes jis man neleido nuklysti nuo tikslo siekimo. Galima sakyti, jis man parinko kryptį, o aš tiesiog visada ėjau ja. Bet iš kitos pusės tas griežtumas gali sugadinti tarpusavio santykius, manau, kad to buvo kiek per daug.
Ar be golfo dar turite kitų pomėgių?
Man labai patinka aktyvus sportas, patinka žaisti tenisą. Aš nesu tas žmogus, kuris eitų į pliažą ir gulėtų ten pusdienį. Mano žmonai tai patinka, bet aš geriau pasiimsiu vaiką ir numinsiu dviračiu keliasdešimt kilometrų. Man šalia golfo visada reikia dar kažko aktyvesnio, aš mėgstu pavargti, man patinka tas jausmas.
Koks treneris esate Jūs?
Visų pirma, treneris negali būti minkšto būdo, dėl to aš vieniems labai patinku, kitiems nepatinku dėl savo griežtesnio būdo. Aš tiesiai šviesiai visada pasakau, jeigu žmogus neturi susidomėjimo šia veikla, nenori pasiekti gero rezultato, tai geriau tegu net negaišta laiko. Arba dirbam pagal planą, taip kaip reikia, arba tada rinkitės kitą trenerį. Jeigu nenori šiandien treniruotis, tai geriau net neiti į treniruotę, nes iš to būna mažai naudos. Kai darai tą patį per tą patį, natūralu, kad atsibosta, tokiu atveju sveika padaryti pauzę ir pailsėti.
Ar Jūsų karjeroje buvo tokių pauzių?
Tokių pauzių buvo labai daug. Aš golfą norėjau mesti gal tris kartus. Pirmas kartas buvo tada, kai tėtis labai griežtai mane treniravo. Ir tuo metu aš niekaip nesuprasdavau, kaip jis gali mane treniruoti ir sakyti pastabas, kai jis pats tuo neužsiimdavo. Kitas kartas, kada norėjau mesti golfą, buvo tada, kai man tiesiog nesisekė žaisti ir tuo metu aplankė tokios mintys. O paskutinis kartas buvo maždaug prieš 7 metus, kai pradėjau savo verslą, bet viską apsvarstęs padariau išvadą, jog tai yra nesąmonė ir reikia tiesiog suderinti šias dvi veiklas.
Pagal kokius kriterijus renkatės sau golfo trenerį?
Treneris turi būti labai aukšto lygio. Dabar man reikėjo trenerio, kuris daugiau kreiptų dėmesį į techninius dalykus. Aš susiradau gerą trenerį, tačiau jis mano žaidimo techniką pakeitė iš esmės. Būdavo, jog išvažiuoju į turnyrą ir tikėtina, jog gerų rezultatų nepasieksiu. Tačiau kalbėdamas su savo sporto psichologe susivokiau, jog aš treneriu per daug pasitikėjau. Ji man patarė šimtu procentų juo nepasikliauti. Ir aš tada supratau, jog turiu jo duodamas žinias susieti su jau turimomis žiniomis bei savo įgūdžiais. Ir tada, kai aš pradėjau jo teikiamą informaciją sieti su savo, aš pradėjau daug geriau žaisti ir pasiekiau tą aukso viduriuką. Jo technikos griežtumas ir mano žinios davė labai gerą rezultatą. Dabar aš iš jo pasiimu tik tai, kas man reikalinga. Tai buvo gera pamoka, jog visada reikia vadovautis savo protu, jau anksčiau sukauptomis žiniomis, o ne aklai perimti viską iš naujo.
Minėjote, jog lankotės pas sporto psichologą, kokią naudą tai teikia Jums?
Sporto psichologo konsultacijos man išties labai svarbios. Psichologas labai geras vaistas dirbant su savimi, o man labai patinka dirbti su savimi, analizuoti tam tikras detales. Gyvenime tikrai dažnai būna etapų, kai atrodo, jog viskas yra blogai, nors taip net nėra. Aš lankausi pas psichologą, net tada, kai atrodo, jog viskas sekasi. Aš visada prašau, kad man psichologas duotų tam tikrų iššūkių, kurių aš nenorėčiau daryti. Gal keistai nuskambės, tačiau aš labai mėgstu save provokuo­ti, nes darydamas dalykus, kurie iš pažiūros man atrodo nepatogūs/nemalonūs, aš progresuoju ir matau savo asmenybės augimą.
Kokie Jūsų didžiausi pasiekimai?
Didžiausias pasiekimas, jog esu profesionalų lygoje, daugiausia turnyrų esu laimėjęs tada, kai tik perėjau į tą lygą, po to sekė pertrauka, kuri truko kone 5 metus. Ir šiais metais aš vėl pradėjau žaisti, tačiau koronavirusas gerokai pakoregavo mano planus. Iš viso turėjau sužaisti 18 turnyrų, o dabar esu sužaidęs tik 4. Šie metai yra visiškas sugrįžimas po tos paskutiniosios pertraukos nuo golfo.
Kaip išgyvenote koronaviruso laikotarpį?
Koronaviruso laikotarpis, iš esmės, man buvo labai geras laikotarpis. Pabuvau su šeima, daug laiko visi kartu leidome gamtos apsuptyje. Per tą laikotarpį pasidariau visus tuos darbus, kuriems niekaip neatrasdavau laiko. Atidarėme elektroninę parduotuvę, papildžiau daugiau naujų prekių. Viruso laikotarpis mane tiesiog sustabdė ir leido pamatyti ir padaryti tai, ko per skubėjimą nesugebėjau.
Gal galite išvardyti golfo žaidimo privalumus?
Šios sporto šakos didžiausias privalumas, jog tu gali žaisti iki gyvenimo galo. Aš visada atsimenu, kai žaidžiau savo pirmąjį golfo turnyrą Prancūzijoje, Tulūzoje, man tada buvo gal 15-ika metų. Kartu su manimi tada žaidė žmogus, kuriam 40–45 m., žaidė moteris, kuriai buvo 67 m., ir senelis, kuriam buvo gal 87–89 m., tai nuostabi ir įsimintina akimirka, kai golfo aikštyne susirenka keturios kartos. Jeigu priežastis nežaisti golfo yra tai, jog tau sunku ar tu visiškai negali vaikščioti, tai nėra jokios priežasties, nes tu gali pasiimti golfo mašinėlę ir kuo puikiausiai žaisti. Jeigu tau patinka ramybė, eik žaisti golfą! Jeigu mėgsti intensyvesnį sportą, tai gali tiesiog greičiau praeiti aikštyną. Tai yra ta sporto šaka, kuri tinka kiekvienam.

Sniežana Juckevič,
VU Komunikacijos fakulteto
studentė, praktikantė