PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Nuomonė2025 m. Rugpjūčio 21 d. 14:50

Arminas Stočkus: jei nerūpi jums, kodėl turėtų rūpėti jaunimui?

Lietuva

Nuotr. Airido Petkaus

Arminas StočkusŠaltinis: Etaplius.LT


379586

Po eilinės „produktyvios, atviros ir šiltos” diskusijos jaunimo problematikos tema didžiajai daliai žmonių, dirbančių su jaunimu, turėjo nusvirti rankos. Dar vienas internetinis turas, deklaruojant gilų pasiryžimą pokyčiams, priverčia klausti: kodėl jūsų meilė jaunimui pranyksta vos uždarius „Facebook“ puslapį?

Pats penkmetį praleidęs jaunimo politikoje, pernelyg gerai susipažinau su formule – pasifotografuojam, padarom “postą” ir važiuojam. Nemažai daliai valdžios atstovų nuoširdžiai nerūpi jaunuolių nusiskundimai, nes juk jų laikais jie gyveno blogiau, tai ko gi čia dabar skųstis? Bet ar tikrai šiandien jaunimas gyvena be rūpesčių? Galimybių daugiau, taip, bet kartu su jomis atėjo ir kiti išbandymai – vis dažnesnės psichologinės sveikatos problemos, savižudybių skaičiai, ypač jaunų žmonių tarpe, sunkiųjų narkotikų vartojimo augimas ir dar tuzinas panašių iššūkių. Šalia to egzistuoja ir socialinė atskirtis, kuri lyg tarpeklis skiria jaunimą į tuos, kurie gimė didmiestyje su prieiga prie didesnių galimybių, ir tuos, kurių veikla apsiriboja miestelio švente ar mokyklos diskoteka.

Tuo pat metu, paradoksalu, bet ir politikai išlepsta. Augę perversmo laikais, kai studentų draugijos ir jaunimo organizacijos buvo svarbi nepriklausomybės kovų dalis, jie sunkiai susitaiko su mintimi, kad šiandien jaunimas nebegali būti pats iš savęs motyvuotas siekti vieno grandiozinio tautinio tikslo. Dėl to „pamirštama“, kad dabartinis jaunimo įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą turi būti sąmoningai ugdomas – jis nebegimsta savaime iš tautinės savimonės ar nepriklausomybės troškimo.

Tad kaip vyksta tas ugdymas ir kaip politikai prisideda prie jaunimo pilietinio įsitraukimo didinimo? O gi fiktyviai! Dažniausiai pokalbiai vyksta taip: diskusijų metu jaunimas ateina su temomis ar problemomis, kurias nori pristatyti, tuomet seka įvairių politikų monologai. Ir vos tik jaunuolis pabando įsiterpti – jis nutraukiamas, kad politikui netrūktų galimybės dar kartą pasimėgauti savo balsu.

Pačios problemos taip pat greitai „sutvarkomos“, dažniausiai vienu iš trijų atsakymų:
A) nėra pinigų,
B) „pažiūrėsime, ar galime kažką padaryti“ (o realybėje – nepažiūrės, arba pažiūrės ir grįš prie punkto A),
C) „tai jaunimas pats turėtų eiti ir padaryti“.

Šie trys atsakymai – beveik visada veiksmingi, nes pernelyg dažnai jų tiesiog nėra kaip paneigti. Pats jaunimas turi labai menką finansavimą, todėl realių alternatyvų nepasiūlo, o politikai investuoti į jaunimą nenori. Tad kaip galima rimtais veidais kalbėti apie „didesnio jaunimo įsitraukimo“ siekį? Jei politikui nerūpi jaunimas, jaunimas už jį nebalsuos. Jei jaunimas už politiką nebalsuos – politikui nerūpi jaunimas. Paprastas, pats save varantis ratas, kurį kažkuriuo metu vis dėlto teks sulaužyti.

O ko gi reikia, kad mūsų mieste, Šiauliuose, pradėtume iš lėto didinti jaunimo įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą? Viskas gana paprasta: finansuokite jaunimo organizacijų veiklą stabiliai, o ne vienu projektu per metus, kuris dažniausiai sudaro visą organizacijos biudžetą. Įsteikite jaunimo organizacijų inkubatorių, paleiskite bent keletą naktinių autobusų maršrutų, sukurkite tikrą atvirą jaunimo erdvę, kurioje jie galėtų kurti, burtis ir įsitraukti.

Tai tik keli žingsniai tinkama linkme, kurie Šiauliuose siūlomi jau ne vienerius metus. Bet jaunimo politika bei pilietinio aktyvumo lygis kaip stagnavo, taip ir toliau nesiruošia judėti. Bet nieko – užteks dar vieno „kartu su jaunimu apie jaunimą“ kadro „Facebook’e“ ir bulvės vėl žydės!